TAI ĮDOMU

AKLIEJI EUROPOS IR VILNIAUS ŠPITOLĖSE

Nepaisant amžių ir karų, epidemijų, daugelis valstybių rūpinosi savo silpnaisiais visuomenės nariais. Tai grupei buvo priskiriami našlaičiai, našlės, neįgalieji bei senyvo amžiaus žmonės. Silpniesiems buvo steigiamos specialios jais besirūpinančios įstaigos. Ten būdavo galima apsigyventi, gauti maisto bei drabužių, pasigydyti. Kai kurios prieglaudos mokėdavo tam tikras pinigų sumas, kad gyventojas galėtų pats savimi pasirūpinti. Tokios prieglaudos krikščioniškoje Europoje, o vėliau ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo pavadintos špitolėmis. Apie jas mažai ką žinome. Tiesa, Europoje šių globos įstaigų istorija domėtasi ir domimasi iki šiol. O Lietuvoje špitolių atsiradimo, veikimo, panaikinimo ir kitais klausimais nuodugniai ilgą laiką nebuvo domėtasi. Ne taip seniai išsamesniu špitolių tyrimu susidomėjo jaunas Vilniaus universiteto istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Martynas Jakulis. Jo tyrimo objektas - socialinė istorija. M. Jakulis šiemet apgynė mokslinę disertaciją "Špitolės Vilniuje XVI-XVIII a." 

Apie savo tyrimus ir atradimus jaunasis mokslininkas sutiko papasakoti "Mūsų žodžio" skaitytojams. 

Špitolės Europoje 

Pirmaisiais krikščionybės amžiais Rytuose pradėjusios veikti špitolės per kelis šimtmečius paplito daugelyje krikščioniškosios Europos kraštų ir viduramžiais tapo neatsiejama miestų gyvenimo dalimi. Su krikščionybe radosi naujoviškas požiūris į gailestingumą, vargšus ir labdarą. Kaip pastebėjo žymus krikščionybės istorijos tyrinėtojas P. Brownas, "išmalda, dalinama nuskurdusiems bendruomenės nariams, atspindėdavo beribį Dievo rūpestį visa žmonija". 

Pagrindiniais likimo nuskriaustųjų, taip pat ir neregių, globėjais tapo didžiuosiuose miestuose rezidavę vyskupai. Disponuodami bažnyčių turtu, jie turėdavo visas galimybes paremti ne tik elgetaujančius vargšus, bet ir ištiktus stichinių nelaimių ar nukentėjusius nuo karo tikinčiuosius. Špitolių steigimas ir vargšų globa tapo reikšmingu įrankiu vyskupams įtvirtinant savo autoritetą. Kartu špitolės buvo materialūs įrodymai, kam vyskupai, atleisti nuo daugumos mokesčių, panaudodavo surinktas lėšas. Štai Šv. Bazilijus Cezarietis, kuris IV a. 8 dešimtmetyje steigdamas vyskupo rezidenciją už miesto sienų, pastatė ne tik bažnyčią, gyvenamąsias patalpas sau bei kitiems dvasininkams, bet ir prieglaudą piligrimams, taip pat po špitolę ligoniams ir vargšams. 

Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje špitolių buvo nedaug ir jos pirmiausia telkėsi dar nuo Romos imperijos laikų išlikusiose vietose. Jų steigėjais tapdavo vyskupai. Didysis lūžis Vakarų Europos špitolių istorijoje įvyko jau po 1000-ųjų metų, o institucijų raidą regione spartino keli reikšmingi procesai. 

Pirma. Šiuo periodu prasidėjo miestų ekonominis klestėjimas, radosi naujos technologijos, leidusios geriau įdirbti žemę, o kartu dideliais tempais augo ir gyventojų skaičius. Keičiantis socioekonominėms sąlygoms, radosi tiek tų, kuriems reikėjo institucinės globos (į miestus iš kaimų migruojantys ir iš tradicinės tarpusavio pagalbos sferos pasitraukiantys žmonės), tiek tų, kurie turėjo pakankamai finansų steigti globos institucijas (naujomis sąlygomis praturtėję miestiečiai ir prekybininkai, motyvuojami asmeninių religinių nuostatų). 

Antra. Karitatyvinėms institucijoms daugėti didelės reikšmės turėjo religinio gyvenimo suintensyvėjimas XI-XII a. Tada užgimė naujoviškas miestietiškas dvasingumas, kurio rezultatas buvo pasauliečių bažnytinės brolijos, naujo tipo elgetaujantys ordinai ir iš miestietiškos aplinkos kilę šventieji. Laikotarpis nuo 1175 iki 1300 metų tapo intensyviausios špitolių tinklo plėtros Vakarų Europoje periodu, o miestų elitas greitai suvokė ne tik religinę bei socialinę, bet ir politinę špitolių reikšmę. 

Trečia. Špitolių raidai įtakos turėjo ir nuo XI a. pabaigos vykę kryžiaus žygiai. Iškilus poreikiui rūpintis į šventąsias vietas traukiančiais piligrimais, radosi naujo pobūdžio vienuolių ordinai, kurie ne tik užtikrindavo jų saugumą, bet ir išlaikydavo špitoles Jeruzalėje bei kituose Šventosios Žemės miestuose. Garsiausi tokio pobūdžio ordinai: Jeruzalės Šventojo Jono špitolininkų ordinas, arba joanitai, ir vokiečių Švč. Mergelės Marijos špitolės Jeruzalėje, arba Vokiečių (kryžiuočių) ordinas. Vokiečių ordinui persikėlus į Prūsiją, jo organizacinėje struktūroje išliko didžiojo špitolininko pareigybė. Didžiausia ordino špitolė veikė Elbinge, kurio komtūras kartu buvo ir didysis špitolininkas. XII a. pabaigoje - XV a. viduryje ordinas Lenkijoje įsteigė 37 špitoles. 

XII a., pasiremiant bažnyčios tėvų veikalais, vargšai formaliai buvo suskirstyti į "tikrus", tarp jų ir neregiai, arba nusipelnančius pagalbos, ir "netikrus". Pastarajai kategorijai priklausė tie, kurie sąmoningai rinkdavosi elgetavimą, vengdavo dirbti ir vogdavo. O tikrais vargšais buvo laikomi tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo pasirūpinti savimi. Dar didesnę reikšmę ši perskyra įgavo XIV a., kai dėl badmečių, Šimtamečio karo ir maro padaugėjo nuskurdusių žmonių. 

Miestuose viduramžiais įvyko ir pirmosios špitolių reformos, kai mažesnės špitolės buvo sujungtos į vieną ar dvi dideles "generalines" špitoles: 1401 m. tai buvo padaryta Barselonoje, 1425 m. - Saragosoje, o XV a. 2 pusėje - keliuose Prancūzijos miestuose, kuriuose atsirado ir speciali špitolių prižiūrėtojo pareigybė. Viduramžiais pradėtos steigti ir specifinę funkciją atliekančios špitolės. Tai špitolės-prieglaudos ir špitolės-ligoninės, špitolės pamestinukams ir našlaičiams, seniems žmonėms, raupsuotiesiems. Šiuo laikotarpiu atsirado pirmosios globos institucijos, skirtos konkrečioms profesinėms grupėms, pavyzdžiui, kalnakasiams. O Venecijos Šv. Petro ir Pauliaus špitolėje buvo globojami tie, kuriems už nusikaltimus buvo amputuotos galūnės. 

Europoje nuolat daugėjant elgetų, reikėjo imtis špitolių reformos. Anksčiausiai, XVI a. trečiajame dešimtmetyje, pertvarkų imtasi Paryžiuje, Venecijoje ir Ipre, kur špitolių administravimą ir vargšų globos organizavimą perėmė miestų valdantieji. Kiek vėliau į reformas įsitraukė ir atskirų valstybių valdovai. Pirmasis tokio pobūdžio politikos ėmėsi imperatorius Karolis V, kuris 1530 m. paskelbė dekretą vokiečių žemių miestams, o 1531 m. - ediktą Nyderlandams. Šiais dokumentais buvo nubrėžtos kovos su elgetavimu ir vargšų globos sistemos reorganizavimo bei centralizavimo programos gairės. Pirma, teisėtai elgetauti galėjo tik tie, kurie iš tiesų negalėjo dirbti. Antra, turėjo būti sudaromi remtinų miestų gyventojų sąrašai. Trečia, įsteigiamos specialios komisijos, turėjusios administruoti centrinius miestų labdaros "fondus" ir špitoles. Ketvirta, vargšų vaikai, kad neįprastų gyventi iš išmaldos, turėjo būti siunčiami į mokyklas arba tapti pameistriais. Panašūs nutarimai buvo priimti Prancūzijoje ir Ispanijoje. Panašūs procesai vyko ir Anglijoje, kur nuo XVI a. pradžios iki XVII a. pradžios buvo priimti keli "vargšų įstatymai". Henriko VIII laikais buvo paskelbti du ediktai, kuriais buvo išreikštos identiškos nuostatos dėl vargšų globos sistemos reorganizavimo: parapijos ir špitolės įpareigotos rūpintis vietiniais vargšais, kurie dėl fizinės būklės negali dirbti, jiems leista elgetauti parapijos ribose, o galintiems dirbti turėjo būti suteikta darbo vieta. Visa tai turėjo būti finansuojama iš miestų labdaros fondų ir numatyta, kad juos, kaip ir špitoles, administruos specialiai tam skirti pareigūnai. Reikšmingiausias buvo Elžbietos I laikais, 1598 m., priimtas ir iki pat 1834 m. galiojęs "vargšų įstatymas", kuriuo buvo galutinai įtvirtintos iki tol vykdytos reformos, o įmokos į miestų labdaros fondus tapo privalomos. Pagrindinis vargšų globos sistemos vienetas buvo parapija ir joje veikiantys "vargšų prižiūrėtojai", kurie rinkdavo "vargšų mokestį", rūpindavosi vargšų globa špitolėse, darbo vietų kūrimu ir perskirstydavo surinktas aukas. 

Su reformacija įsigalėjo visiškai naujas požiūris į vargšus ir jų globą. Nors būta nesutarimų teologijos klausimais, tiek katalikai, tiek protestantai ėjo ta pačia ar bent jau panašia kryptimi - siekė teikti pagalbą tik tiems, kurie jos tikrai nusipelno, stengėsi suvaldyti elgetų ir valkatų minias. Skyrėsi tik labdaros "ideologija" ir socialinės globos organizavimo modeliais. 

1520 m. paskelbtame "Kreipimesi į krikščioniškąją vokiečių tautos bajoriją" M. Liuteris nubrėžė gaires ir vargšų globai reorganizuoti. Kaip ir kiti šiuo klausimu pasisakę to meto teoretikai, M. Liuteris kaip pagrindinį tikslą įvardijo kovą su elgetavimu visoje krikščionijoje. Kiekvienas miestas turėjo "pasirūpinti savais vargšais ir neįsileisti svetimų elgetų, kad ir kas jie būtų: ar piligrimai, ar elgetaujantys vienuoliai". Vietiniais vargšais privalėjo rūpintis prižiūrėtojas arba prievaizdas. Akcentuota, kad parama vargšams turėtų būti labai kukli, kad jie tik "nemirtų iš bado ar šalčio". 1522 m. M. Liuterio siūlomos organizacinės pertvarkos tapo realybe. 

J. Kalvinas suvokė vargšus kaip tuos, kurie "yra pasirinkti atstovauti Dievui žemėje". Jis priskyrė vargšams ir specifinę funkciją: padėdami jiems, tikintieji liudija savo tikėjimą. Taigi J. Kalvinas, skirtingai nei M. Liuteris, nevisiškai nudvasino skurdą - savo mokyme akcentavo specifinį vargšų ir Dievo ryšį. J. Kalvinas siūlė savitą administracinį modelį. Pagrindinį vaidmenį turėjo atlikti diakonai, kurie turėjo rinkti ir dalinti aukas vargšams, o pagrindine vargšų globos institucija kiekviename mieste turėjo tapti generalinė špitolė. 

Šiuo laikotarpiu katalikų bažnyčia, veikiama vidinių sąjūdžių, tiek su reformacija sietinų išorinių procesų, ieškojo atsinaujinimo būdų, kurie buvo įtvirtinti 1545-1563 m. vykusiame Tridento visuotiniame bažnyčios susirinkime. Be daugybės kitų klausimų, čia buvo aptarta ir špitolių, kaip vienos iš bažnyčios organizacinės struktūros dalių, padėtis bei galimybės jas reformuoti. 

XVIII a. antrojoje pusėje pastebimi keli procesai, liudiję besikeičiantį požiūrį į vargšus. Viena vertus, vis skeptiškiau vertintos senosios institucijos (ypač nuostolingai veikiantys darbo namai), kurios, nors ir gausiai remiamos, vis dėlto neužtikrindavo paramos visiems stokojantiems, o didžioji dalis lėšų būdavo skiriama ne iš tiesų skurstantiems, bet įkalintiems elgetoms išlaikyti. Nepasitenkinimą senosiomis institucijomis rodė ir tai, kad XVIII a. antrojoje pusėje jos būdavo kur kas rečiau paremiamos privačių asmenų. 

Kitas reikšmingas procesas, tęsęsis XIX a. pirmojoje pusėje, buvo medikalizacija, priartinusi špitoles prie ligoninių modernia prasme. Prasidėjusi medikalizacija žymėjo ir institucijoms įvardyti skirtos terminijos kaitą. Guenteris B. Risse, aptardamas špitolių virsmą ligoninėmis XVIII a. antrosios pusės Europoje, atkreipė dėmesį, kad šiuo laikotarpiu plačiau pradėtas vartoti "ligoninės" terminas, siekiant parodyti, kad šios institucijos skirtos tik gydyti, panaikinant visas neigiamas konotacijas, tradiciškai siejusias špitoles-ligonines su ne pačios geriausios reputacijos špitolėmis-prieglaudomis. Visgi dera pastebėti, kad atotrūkis nuo senųjų organizacinių formų nebuvo absoliutus: ligoninės ir toliau buvo karitatyvinės institucijos, kurių kasdienybė buvo neatsiejama nuo religinio gyvenimo. 

Radikalesnis atsiskyrimas nuo praeityje funkcionavusių institucijų organizacine prasme įvyko jau XIX a. antrojoje pusėje, XX a. pradžioje, kai kur kas sumažėjo specialių vienuolijų ir apskritai bažnyčios įtaka socialinės globos institucijoms. 

(bus daugiau) 

Užrašė Antanas MONKEVIČIUS