MINTYS

Pranas ŽIOGAS

KELIONĖ, IR TIEK

Neregio savarankiškos kelionės niekada nebūna nuobodžios. Iš pradžių, kai dar tik pradedi keliauti vienas, be palydovo, visokie galimi netikėtumai neramina ir net gąsdina, tačiau vėliau, įgijęs įvairios patirties, imi savotiškai laukti nėtikėtų situacijų, nes atsiranda pasitikėjimas, jog iš visų padėčių rasi vienokią ar kitokią išeitį, ir tuo savotiškai didžiuojiesi. Dabar tik šypseną man sukelia, kai prisimenu, kaip pirmą kartą bandžiau išnešti šiukšles iš buto iki artimiausio konteinerio, esančio už kelių dešimčių metrų. Tada gana greitai, kaip sakoma, "susisuko galva", tad tiesiog pasiklydau ir tik atsitiktinai sutiktas bei mane užkalbinęs kaimynas padėjo grįžti į savo laiptinę. Staigus, vos pusmetį trukęs regėjimo prastėjimas nuo normalaus, kai pas akių gydytoją mačiau ketvirtą eilutę nuo apačios, iki nesugebėjimo įžiūrėti ne tik autobuso numerį, bet ir patį autobusą privertė mokytis iš naujo judėti artimesnėse bei tolimesnėse erdvėse. Tiesą sakant, iš pradžių net neįsivaizdavau, kad tai įmanoma vienam aklam žmogui be pagalbos, nors vaikystėje kartą buvau matęs vieną vyrą tamsiais akinukais, lazdele iš visų pusių apdaužantį kiekvieną kelyje sutiktą stulpą ar medį. Dabar ne tik po savo miestą, bet ir kai kuriais kitais jau žinomais maršrutais galiu žygiuoti, kaip aš juokauju, nors ir užsimerkęs. Šį kartą papasakosiu apie vieną man kiek neįprastą kelionę, nors tokia ji gali pasirodyti tik tiems, kurie nedažnai keliauja savarankiškai. 

Taigi vieną ankstyvą prasidėjusios vasaros rytą patraukiau į autobusų stotį, ketindamas jau tą pačią dieną, saulei būsiant zenite, panardinti savo rankas ir kojas į jūros sūrymą. Pasinaudodamas jau žinomais orientyrais stotį radau lengvai. Antra užduotis - rasti reikiamą aikštelę. Žmonių tokį ankstyvą rytą stotyje galima ir nesutikti, tad reikėtų pasiskaičiuoti aikšteles nuo kurio nors artimesnio krašto. Savaime suprantama, jog tokiu atveju reikia iš anksto žinoti, kokio numerio aikštelės reikės ir iš kurios į kurią pusę aikštelės sunumeruotos. Šį kartą pasinaudojau kiek rizikingesniu variantu, kadangi žinojau, jog 10 minučių anksčiau nei manasis iš šalia esančios aikštelės išvyksta autobusas kita kryptimi. Jis, o jei visai tiksliai kalbant, jo skleidžiamas garsas ir tapo mano orientyru. Mane turėjęs gabenti autobusas, kaip teigė mano lietuviškai nemokantis kalbėti, bet vis tik svetima kalba kalbantis laikrodis, akivaizdžiai vėlavo. Taip atsitinka gana dažnai. Ypač vasarą, kada kai kurie kelių ruožai yra remontuojami ar kitaip tvarkomi. Tokiais atvejais, kai autobusas gerokai vėluoja, galimas pavojus, kad jis, taupydamas laiką, neįvažiuos į aikštelę, o tik trumpai stabtels netoliese ir būna sunkoka suprasti, ar tai tas autobusas ar šiaip kas stabtelėjo ką nors išleisti ar paimti. Kai autobusas vėluoja, naudinga užmegzti kontaktą su kitais prie tos aikštelės laukiančiais žmonėmis, jei tokių ten yra. Rankose reikėtų laikyti išlankstytą baltąją lazdelę. Tai galėtų atkreipti tiek skubančio vairuotojo, tiek kokių atidesnių ir jautresnių keleivių dėmesį. 

Štai aš jau sėkmingai įlipau į pajūrio link pasiruošusį judėti autobusą. Pakeliavus vos valandėlę, visos kaimenės arklio jėgų bekanopė transporto priemonė ėmė ir "nugaišo", tai yra sugedo. Vairuotojas vis bandė krapštyti tą nejudantį daiktą tai iš priekio, tai iš užpakalio, bet iš burnos jokių lietuviams suprantamų garsų nebuvo, nebuvo ir jokios informacijos. Keleiviai patys ėmė daryti išvadas apie galimybes judėti tolyn. Visas autobusas pasidalijo į tris grupes. Vieni balsu stengėsi sukelti visuotinę paniką, kiti sustingo "architektūrinių paminklų" pozomis, o treti čiupo į rankas telefonus arba iššoko stabdyti magistrale prašvilpiančių automobilių. Suvokiau, kad ir man reikia imtis kokių ryžtingesnių žingsnių, kad "nelikčiau ant ledo". Ėmiau ieškoti, prie ko "prisilipdžius", jei reikėtų toliau keliauti autostopu. Ir atsitik tu man taip - pirmasis pakalbintas žmogus buvo iš kaimyninio rajono aklųjų ir silpnaregių organizacijos! Grupė to rajono silpnaregių vyko kelioms dienoms pailsėti daugeliui panašaus regėjimo žmonių gerai žinomame "Spindulyje". Kol išsikalbėjome, paaiškėjo, jog, remiantis jau tikra informacija, po pusvalandžio atvyks kitas autobusas, tad "balsuoti" kelyje neteks. Tęsėme kelionę, tiksliau, vėlavome pagal grafiką daugiau nei valandą, taigi turėjau keisti savo planus. Palangos stotyje mane turėjo "pačiupti" draugai, vykstantys iš kitos Lietuvos vietos. Buvome tiksliai susitarę, kada aš su jais susitiksiu, bet dabar viskas išsiderino. Paskambinau draugams ir patariau jiems vykti ten, kur turėjome apsistoti, apsigyventi, o aš, pasakiau, naudodamasis bendrakeleivių pagalba, vyksiu į Šventąją, iš kur daug arčiau iki stovyklavietės. Vėliau ir šis planas pasikeitė, nes paaiškėjo, jog tos poilsiavietės, į kurią vykau, administratorius kaip tik tuo metu važiavo iš Kretingos pro Palangą, tad sėkmingai pasiekiau galutinį kelionės tikslą. Kitą vakarą iš anksto susitaręs su ta grupe silpnaregių bendrakeleivių susitikau poilsio namų "Spindulys" pavėsinėje ir smagiai visi kartu pavakarojome vieni kitiems dalindami muziką, dainą, eiles bei gerą nuotaiką. Juokavome, jog būtent sugedęs tolimo maršruto autobusas padėjo susipažinti, susibičiuliauti su kaimyninio rajono likimo broliais ir seserimis. 

Ką veikiau pajūryje - tai jau atskira tema, o dabar apie kelionę atgal. Taip jau yra: kuo daugiau bendrauji, tuo daugiau naudingos informacijos gauni. Pradžioje, viską apskaičiavęs, buvau nutaręs vykti į namus maršrutu pro Kėdainius, bet paskutinį vakarą stovykloje prie laužo paaiškėjo kitas, geresnis, variantas. Vienas vaikinas pasiūlė savo automobiliu pavėžėti iki Panevėžio, o iš ten jau, kaip sakoma, namai matyti. Ilgoka kelionė neprailgo, bet atsitiko taip, jog Panevėžyje buvome, kai iki mano autobuso išvykimo tebuvo likusios penkios minutės. Laimei, tai nebuvo paskutinis autobusas, bet kas gi nori laukti visą valandą? Kadangi mane pavėžėjęs vaikinas sunkiai judėjo - jis naudojosi ramentais - ir mane palydėti jam būtų buvę sunku, sutarėme, kad jis stabtels toje vietoje prie stoties, iš kurios man bus patogiausia pasiekti reikiamą aikštelę. Smagu, kad, vos išskleidus baltąją lazdelę ir žengus kelis žingsnius, pagalbą net neprašomas pasiūlė studentiško amžiaus jaunuolis. Pačiu laiku priėjau prie jau laipinančio keleivius autobuso. Vos tik priėjau, mane pašaukė viena nepažįstama mergina ir pasiūlė lipti be eilės. Mandagiai atsisakiau brautis pro kitus jau laukiančius žmones, nes dar turėjau išsitraukti neįgaliojo pažymėjimą, paruošti pinigus. Kai įlipau į autobusą, ta pati mergina, kaip vėliau paaiškėjo, abiturientė, parodė laisvą vietą atsisėsti. Neištvėręs paklausiau, ar merginai anksčiau teko bendrauti su neregiu. Trumpai pamąsčiusi mergina atsakė, kad ne. Tai mane gerokai nustebino. Puiku: auga nauja karta, neturinti kompleksų, sugebanti normaliai priimti ir kitokį žmogų. Mes savo neįgaliųjų organizacijose sukame galvas, tariamės, mąstome, kokius projektus įgyvendinti, kokias akcijas vykdyti, kad mus visuomenė tinkamai priimtų, o štai šie du pavyzdžiai Panevėžio autobusų stotyje (būtent jaunimas ne kartą pasiūlė pagalbą ir Kaune, ir Vilniuje) parodė, kad šiuolaikinis jaunimas yra daug lankstesnis. Tai džiugina ir nuteikia optimistiškai. Net ir keliaudamas vienas, niekada nesijaučiu vienišas. Visada tikiu, kad atsiras bent vienas žmogus, kuris pagelbės, jei to prireiks. Kol kas visada taip ir atsitinka, tad keliauju be įtampos ir nerimo. 

O čia jau galima pasakyti ir post scriptum. Kai jau ruošiausi siųsti rašinį į redakciją, dar du epizodai patvirtino mano teiginius. Važiuojant reikėjo persėsti Ukmergėje. Šio miesto stotį pažįstu puikiai ir viską randu savarankiškai. Laiko persėsti turėjau pakankamai - net 15 minučių. Staiga - netikėtumas! Stotis aptverta tvora. Tai sužinojau vėliau, o tada tiesiog pajutau - keleiviai išlaipinami ne ten, kur visada. Visiškai tuo įsitikinau, kai išlipęs neradau įprastų orientyrų. Prie manęs, kiek sumišusio ir mąstančio, kaip toje situacijoje elgtis, priėjo jauna moteris ir, nors pati tempė nemažą lagaminą su rateliais, pasiūlė padėti surasti tai, ko ieškau. Pagelbėjo, palydėjo, paaiškino. Grįžtant vėl turėjau persėsti į kitą autobusą Ukmergėje, tik šį kartą laiko peršokti iš vieno autobuso į kitą turėjau vos penkias minutes. Šį kartą, jau žinodamas situaciją, tam ruošiausi. Du mano iš anksto sugalvoti planai žlugo. Pirmas planas - paprašyti vairuotojo pagalbos, bet pasitaikė arba ne tas vairuotojas, arba buvo ne ta nuotaika. Antras planas - tikėtis pagalbos iš keleivių, kurie išlips Ukmergės stotyje. Šiuo maršrutu tada vyko vos keli vyresnio amžiaus žmonės. Ėmiausi trečio plano - paskambinau į stoties dispečerinę ir, paaiškinęs situaciją, paprašiau pagalbos. Pradžioje pažadėjo, bet, kai jau išlipau ir, kaip buvome sutarę, vėl paskambinau, paaiškino, jog šiuo metu neturi laiko, nes reikia perduoti siuntinius. Primenu - turėjau vos penkias minutes. Lyg iš dangaus lygioje vietoje nukritęs angelas netikėtai prie manęs priėjo žmogus ir pasakė, jog girdėjo mano pokalbį bei gali pats padėti. Valio! Ar ne smagu keliauti?