LASS LITERATŲ KŪRYBA

Irena ŽURUMSKIENĖ

VERKIANTI GĖLĖ 

Papasakosiu jums atsitikimą, kuris įvyko mano vaikystėje. Mūsų tėveliai turėjo gražų medinį namą nedideliame mieste. Namas stovėjo nuošaliau nuo gatvės, ant upės kranto. Nuo ankstyvo pavasario su kaimynų vaikais išeidavome į laukus ir miškus pažaisti, palaipioti aukštais upės krantais, medžių šakomis pasikarstyti. Prisižaidę, prisiuogavę namo grįždavome nešini gėlių glėbiais. Pakeliui į namus didesnę pusę gėlių išmėtydavome - benešant jos nuvysdavo. Tėveliai mus bardavo, kad be reikalo skiname gėles, laužome žydinčias ievų šakas. Mes stebėjomės: negi gaila - jų tiek daug žydi visur! Kartą atsitiko tai, apie ką ir noriu jums papasakoti. 

Vieną šiltą vasaros rytą paupiu patraukėme pirmųjų žemuogių rinkti. Prisiuogavę kvepiančių uogų, nuėjome prie upės pasimaudyti. Prisiteškenę vandenyje iki valios, suvirtome ant smėlio saulutėje pasikaitinti. Kas anksčiau, kas vėliau, nuvargę užsnūdome visi. Iš snaudulio mane pažadino tyli liūdna daina, panaši į laidotuvių giesmę. Atsisėdau ir apsidairiau. Visi mano draugai saldžiai miegojo gluosnio šešėlyje. Liūdesio daina sklido iš už atokiau augančio laukinio raudonųjų serbentų krūmo. Tyliai nuropojau pasižiūrėti, kas tenai vyksta. Nepatikėjau savo akimis, ką pamačiau! 

Po plačiai išsikerojusiomis laukinio serbento šakomis apie mūsų nuskintas, numestas ir baigiančias nuvysti šilagėles ratu sėdėjo sprindžio dydžio mažyčiai žmogeliukai. Susikibę rankutėmis, linguodami į šalis jie tyliai ir liūdnai dainavo. Nustebinta šio regėjimo, sulaikiusi kvėpavimą, bijojau net sukrutėti. 

Staiga krūptelėjau, pajutusi netikėtą dūrį į rankos pirštą. Šalia manęs stovėjo mažytis barzdotas žmogelis. 

- Tai ką? - piktokai paklausė jis. - Spoksai į mirštančias gėles? Kiek žinau, jums patinka skinti gėles, pažaisti ir palikti jas mirti. 

- Betgi jos negyvos! - šūktelėjau aš. 

- Visi jūs, žmonės, tokie: žiūrite, bet nematote, klausotės, bet negirdite. Pasižiūrėk atidžiau į šias šilagėles, - paragino mane žmogelis. 

Palinkusi į priekį, pažvelgiau į šilagėles. Tarp apvytusių žiedlapių pamačiau veidelius. Jų skruosteliais riedėjo ašarėlės. Kai kurios gėlės stengėsi pakilti, tačiau tuoj pat bejėgės susmukdavo atgal. Pasijutau labai nejaukiai. 

- Jūs, žmonės, manote, kad Žemė yra tik jūsų pasaulis. Kas taip mano, labai klysta. Apsidairyk ir pamatysi, kiek daug pasaulių joje yra. Reikia mokėti ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti, reikia mokytis pajausti esančius šalia. O dabar eik šalin ir netrukdyki mums atsisveikinti, - ramiai pasakė man naujai atrasto pasaulio mažytis žmogus. 

Nuslinkau atgal prie savo draugų. Jie dar miegojo, tačiau kažką per sapnus šūkčiojo ir neramiai blaškėsi. Kažkodėl ėmiau ploti rankomis. Atsibudę vaikai kėlėsi, nustebę dairėsi vienas kitą glostydami ir glėbesčiuodamiesi. 

- Kas gi čia jums dabar pasidarė? - nustebusi paklausiau. 

Tarytum tik dabar mane pastebėję, vaikai suklego: 

- Tai mes ne gėlės, ir tu mūsų neskinsi, lapelių neplėšysi?! 

- Kas per nesąmonės! - stebėjausi aš. 

Po ilgų kalbų paaiškėjo, kad jie visi sapnavo vieną ir tą patį sapną: šiltą vasaros dieną, atėję prie upės pasimaudyti, vaikai virto gėlėmis. Tiktai aš viena nepavirtau gėle. Bėgiojau sau linksma po pievą ir skyniau visas iš eilės gėles. Mano draugai maldavo jų neliesti, mojo man savo mažomis rankelėmis, šaukė mane vardu, bet aš jų negirdėjau. 

Tylėdama pamojau jiems, kad sektų paskui mane. Nuvedžiau juos prie serbentų krūmo, parodžiau nuvytusias šilagėles ir papasakojau, ką čia mačiau ir girdėjau. 

Namo grįžome tylūs ir susimąstę. Nuo to karto niekas iš mūsų neskindavo gėlių ir žydinčių ievų šakų. 

PASAKA NE PASAKA
(kaip atsirado krepšinis) 

Seniai, labai seniai, kai šiuose kraštuose augo tankios, klaidžios ir didelės girios, o upių vagos buvo tokios plačios, kad kitą krantą įžiūrėti galėjai tik giedrą dieną, gyveno čia drąsūs, darbštūs ir linksmi žmonės. 

Trumpiausią vasaros naktį apylinkių gyventojai rinkdavosi prie upės tekančios saulės pasitikti. Tą rytą saulė tekėdavo ypatingai, tarsi iš upės dugno. Pradžioje vandenyje imdavo žaisti daug mažų vaivorykščių. Jos jungėsi, plėtėsi ir kilo virš vandens į padangę. Į tą spalvingą skraistę, tarsi nematomos rankos pastūmėta, įriedėdavo saulė. Jos spinduliai paliesdavo kiekvieną ten esantį žmogų ir jie pajusdavo laimę ir sielos ramybę, pasijausdavo sveikesni ir atjaunėję. 

Kartą, kai susirinkusieji pasiruošė džiugiam susitikimui su tekančia saule, įvyko baisus dalykas - staiga virš vandens iškilo didžiulė kampuota figūra. Ant plono kaklo į pečius įtraukta galva lingavo į šonus, tiesdamasi link žmonių. Didžiulės kaip lėkštės akys privertė visus sustingti vietoje. Plačiai pražiota burna atrodė tuoj, tuoj praris kiekvieną, kurį sugriebs stambios ir ilgos pabaisos rankos. 

- Valgyti! Meskite man į burną ką nors valgyti! Aš labai alkanas! - sugriaudėjo baisūnas. 

Atsipeikėję iš baimės žmonės ėmė mesti jam į burną viską, ką tik po ranka sugriebti galėjo, bet burna vis reikalavo: 

- Dar, dar meskite! Aš labai alkanas! 

Ir kai jau nieko aplinkui nebuvo ko pačiupti ir įmesti į didžiulius baisūno žiobtus, arčiausiai vandens stovėjęs žmogus pamatė, kad pabaisos rankos tiesiasi jį sugriebti ir įsigrūsti į gerklę. Persigandęs jis sušuko: 

- Žolę raukite! Raukite žolę, sukite ją į kamuolius ir meskite į pabaisos nasrus! 

Ir ėmė žolės kamuoliai lėkti į pabaisos gerklę. Niekas nepastebėjo, kad už baisūno nugaros saulė teka, ant vandens nutiesdama ir jo šešėlį. Kad tai šešėlis, o ne pabaisa, žmonės neiškart suprato. Dar įnirtingiau visi ėmė rauti žolę, sukti kamuolius ir mėtyti į burną naujai atsiradusiai baidyklei. 

Vaivorykštės apsupta, žmonių nepastebėta, pakilo saulė į padangę, ir pradingo pabaisa ir jos šešėlis. Atsitokėję žmonės ėmė linksmai šūkauti, glėbesčiuotis, svaidytis žolės kamuoliais. 

Nuo to laiko ir atsirado toks žaidimas - mėtyti kamuolius į pražiotą baidyklės burną. Vieniems žaidėjams atrodo, kad tikroji pabaisa yra šioje aikštelės pusėje, o kiti, atėmę iš jų kamuolį, lekia į kitą pusę ir stengiasi pasotinti nepasotinamą kitą išsižiojusią burną. 

Įsižiūrėkite, kaip įnirtingai kaunasi žaidėjai. Įsiklausykite, kaip klykauja žiūrovai, - galbūt pamatysite aikštelės pakraštyje stovinčią ir viską stebinčią pabaisą.