MANO MANYMU

AR TAIP TVARKOMI REIKALAI?

Viešoji įstaiga "Brailio spauda" brailio raštu išleis Christiano Greniero knygą "Tą vakarą Dievas mirė". Joje yra trumpa neregės moters istorija: 

"Mane pastato dirbti ant šaligatvio, už prekystalio su bet kaip išdėliota dešimčia porų pigių batų. Čia kaip vitrinoje stovi auliniai batai, lakuoti 43 numerio bateliai su labai aukštais kulniukais, nemadinga vaikiška avalynė. Trumpiau sakant, užsigulėjusios, sunkiai parduodamos prekės. Čia mano vaidmuo - tik stovėti; klientai, kurie ieško sau tinkamo daikto, nieko manęs neklausia. Išskyrus vieną seną valstietę, kurią paslaugus praeivis atveda prie mūsų stendo. Ji eina mažais žingsneliais, šlubuodama, pasiramsčiuodama balta lazdele, nes yra akla. Įsmeigia į mane savo tuščią žvilgsnį, aiškina man, kad jos batai trina kojas ir ji daugiau nebegali paeiti. Puikiai ją suprantu. Ji avi baisiais plastmasiniais sandalais, pro kuriuos matosi jos pėdos. Kojų pirštai deformuoti artrozės. Ji prašo mano patarimo, kaip ligonis gydytojo. Iškeltas į bendrosios praktikos gydytojo postą, nusprendžiu pacientę nukreipti pas specialistą: 

- Ponia, jums reikalinga speciali avalynė, palydėsiu jus į parduotuvę. 

Staiga kažkas nustumia mane į šalį ir pasigirsta nemalonus balsas: 

- Ponia, aš žinau, ko jums reikia! 

Tai Edmonas. Vos užmetęs akį, jis įvertino padėtį, nustatė klientės avalynės dydį - 39 numeris ir surado išeitį - porą užsigulėjusių batelių, kažkada buvusių raudonų. Tada liepia man padėti damai juos apsiauti. 

- Ak, kaip gerai! - su malonumu atsidūsta ji. - Labai gerai! Tik... 

- Kas ne taip? 

- Kairė koja, - tyliai prisipažįsta ji. - Kairės kojos pirštai remia galą. 

- Ne bėda, ponia. Tuoj sutvarkysime... Ne, dešinę koją palikite apautą... 

Dviejų sekundžių pusbroliui pakako krūvoje surasti kitą porą batelių, geltonų. Bandau prieštarauti, bet gaunu niuksą į šoną, o jis pats apauna senos aklos moters kairę koją. 

- Na, ką dabar pasakysite? 

- Ak... puiku! Dabar visiškai nespaudžia. 

Neabejoju, kad nespaudžia, - juk tai 41 numeris! 

- Ačiū! Labai dėkoju, pone. Jūsų jaunasis tarnautojas labai mielas, bet... 

- Taip, nepakankamai patyręs. Aš žinau. 

- Kiek aš jums skolinga? 

Atgalia ranka Edmonas nustumia mane ir pasako kainą, dukart didesnę, negu nurodyta etiketėje. 

Akla moteris sumoka nesiginčydama. 

O aš apstulbęs žvilgsniu palydžiu moterį, tolstančią per minią. Edmonas vėl kumšteli man ir įžūliai, patenkintas savimi pareiškia: 

- Matai, vaikėze? Štai taip tvarkomi reikalai!" 

"Mūsų žodis" keletui neregių paskaitė šią istoriją ir paklausė: "Ar pasitaiko, kad jūsų reikalai būtų tvarkomi panašiai?". Žurnalo skaitytojams siūlome keletą atsakymų. 

Alfonsas: Galvoju, ar yra panašaus kas buvę, kad aklą apmautų. Gal seniau ir pasitaikydavo, kad vietoj trijų rublių paimdavo penkis. Deja, tokių atvejų neprisimenu. 

Alvydas: Man, turbūt, nepasitaikė. Taip, kaip knygoje, kad sąmoningai įgrūstų ne tai, ko reikia, nepasitaikė. Nesusišnekėjimų, kaip daugeliui aklųjų, yra buvę. 

Arūnas: Viskas teisingai. Jis davė skirtingus batus, tai ir už dvi poras paėmė. Kad spalvos skirtingos, tai ką padarysi - tokios aplinkybės susiklostė. Jai reikia nueiti į kojinių parduotuvę ir nusipirkti raudoną ir geltoną kojines. O jei rimtai, tai žiauru. Į parduotuves vienas nevaikštau. Kad taip apgaudinėtų, tai man nepasitaikė. Esu gal daugiau pats apsigavęs su savo norais. 

Arvydas: Smagi istorija. Atvirai pasakius, kai bandau prisiminti, tai prisimenu tik gerus dalykus. Kai buvau studentas, tai skaudindavo klausimas: "Ar tu nematai?" Aš, kai prireikia, dabar nebijau pasakyti, kad nematau. Dažnai perku turguje. Tai jau pažįstu pardavėjus ir jie mane pažįsta - vardais vienas kitą vadiname. 

Arvydas: Manau, kad esu socialus ir komunikabilus, tai man nekyla problemų. Kai reikia vos vienos prekės, nesunku, įsimaišau į pirkėjų minią ir paprašau jų pagalbos. Jie paduoda ir tą prašytą, o jei reikia, tai dar ir aną, ir kitą. Kai perku daugiau, tai prašau parduotuvės personalo pagalbos. Jos visada sulaukiu. Prisimenu panašų atvejį, koks aprašytas knygoje. Važiavau taksi. Atvykus į vietą paklausiau, kiek turiu susimokėti. Man buvo pasakyta, kad kaina - 18 litų. Žinojau, kad piniginėje turiu 20 ir 100 litų kupiūras. Buvau įsitikinęs, kad vairuotojui padaviau 20 litų. Prieš paduodamas paklausiau: "Ar tai 20 litų?" "Taip, taip", - atsakė vairuotojas. Atidavė kelias monetas grąžos - kaip iš 20 litų. Kitą kartą atsiskaitant man pardavėja pasakė, kad duodu jai ne 100, o 20 litų banknotą. Supratau, kad esu apgautas. Nuo to laiko stengiuosi atsiskaityti kortele. Nuo tada, kai Lietuvoje įvestas euras, jaučiuosi saugiau. 

Barbora: Ne visai panašiai. Būna, kad nusiperku ne visai tai, ką tikėjausi nusipirkti. Kartais bandau padėtį taisyti, bet nebūna galimybių. Nemėgstu su nusipirkta preke grįžti į tą pačią parduotuvę ieškoti teisybės. Bet parduotuvių yra įvairių, todėl ir situacijų pasitaiko įvairiausių. Parduotuvėse lankausi su draugėmis arba socialiniais darbuotojais. 

Benjaminas: Panašų atvejį prisiminti sunku. Gal situacija kiek panaši su grąža. Bet aš dabar kišenėje pasistengiu turėti įvairių kupiūrų ir monetų. Tada lengviau sumokėti tiek, kiek prašo. "Piktose" parduotuvėse lankytis nevengiu, nes ten pardavėjos keičiasi gana dažnai. Panašiai bando gudrauti ir autobusų vairuotojai. Jie sakosi tai grąžos neturį, tai banknotai jų dideli. Kadangi daug keliauju nuolatiniais maršrutais, tai ir jų gudrybes, ir tikras kainas žinau. Rimtesnių pirkinių be palydovo ar artimo žmogaus neperku. 

Danguolė: Man nepasitaiko. Aš toks žmogus, kad dėl man tinkamo segtuko galiu visus Gariūnus perversti. Už tai ant manęs visa šeima pyksta. Viena į parduotuves nevaikštau. Eidama į parduotuvę tikrai žinau, ko noriu. Pačiupinėju, pakilnoju, pauostau - ir žinau, ar tas daiktas man tinka. Perku tai, kas patogu. Man svarbu, kad daiktas būtų geras. 

Giedrius: Gal atmestinai su manimi ir buvo bendraujama, bet taip, kaip aprašyta knygoje, gyvenime nepasitaikė. Čia visiška apgavystė. Yra buvę, kad pardavėjai galvojo: "Ką čia su tavimi terliotis, juk tu nieko ir taip nepirksi." Anksčiau apsipirkdavau savarankiškai. Dabar perku su talkininkais arba internetu. Panašiai, kaip aprašyta knygoje, yra buvę su stomatologais. Stomatologas gali įdėti ir prastesnę, ir geresnę plombą. Už geresnę reikėtų primokėti. Man įdėjo prastesnę net nepaklausę, ar norėčiau brangesnės. Jiems atrodė: jei žmogus aklas, tai jis pinigų neturi. 

Ina: Knygoje reikalai sutvarkyti, sakyčiau, "žiauriai". Taip gyvenime man nėra pasitaikę. Viena pati į parduotuves nevaikštau. Bet aš, tikiuosi, išsireikalaučiau būti aptarnauta tinkamai. Nenorėčiau tikrovėje patekti į panašią situaciją. 

Irma: Man nepasitaikė. Nebent aš apie tai nežinau. Tikrai atskirčiau, jei pakištų dviejų skirtingų dydžių batus. Netikiu, kad man įkištų skirtingus batus. Beje, o ką jie darytų su kitais? Pardavėjo tikslas - parduoti. Todėl turiu patikėti, kai man sako, kad drabužis ar batai man tinka, nors jie gal ir netinka. Drabužių, batų yra tekę pirkti ir savarankiškai. Iš draugų, pažįstamų neigiamų atsiliepimų apie tuos pirkinius negirdėjau. Pačiai juos dėvėti buvo taip pat patogu. Gyvenime yra kur kas geriau, nei šitoje knygoje parašyta. 

Justas: Rimtesnių pirkinių vienas neperku. Rimtesni dalykai būna didelėse parduotuvėse, o jos neregiams savarankiškai apsipirkti nepritaikytos. Man ten nepatogu. Pats vienas einu į mažesnes maisto prekių parduotuves. Man tarsi ir nepasitaikė, kad prašyčiau kilogramo, o man pasvertų 600 gramų ir sakytų, kad tai kilogramas. Tokio tiesioginio apgaudinėjimo lyg ir nėra. Esu pastebėjęs, kad neregiams siūlo pigesnių prekių, lyg ir manydami, kad brangesnių neįpirks. Jei neregys perka kažką brangesnio, tai pardavėja bando jam pasiūlyti kažką pigiau. 

Roma: Ne. Nors viena nieko neperku, bet turiu tvirtą savo nuomonę - man ką nors įpiršti yra labai sunku. 

Ugnė: Man taip, kaip knygoje, nebūna. Dabar visi stengiasi būti paslaugūs. Galima parduotuvėje kitų žmonių paprašyti, kad padėtų, kainas pasakytų. Maistą perkuosi savarankiškai šalia esančioje parduotuvėje. Čia man patalkina informacijoje dirbančios darbuotojos. Parduotuvėse dažniausiai atsiskaitau kortele. Dalį pirkinių - kvepalus, knygas - perku internetu. Esu girdėjusi, kad viename Vilniaus prekybos centre neregiams galima užsisakyti stilisto paslaugą. Kai pirksiu drabužius, tikiuosi šią paslaugą išbandyti. 

Viktoras: Gal situacija kiek ir hiperbolizuota, bet močiutė buvo patenkinta. Kažin ar ji būtų buvusi patenkinta, jei kairę koją jai būtų ir toliau spaudę. Jei neišsiaiškinsi situacijos, tai tau parduos ir patį velnią. 

Vilija: Mano reikalai nėra taip tvarkomi, bet manau, kad nuo tokio reikalų tvarkymo nesu apsaugota. Šioje ištraukoje pateiktas "sveikųjų" požiūris į neregius, sakyčiau, gana tikroviškas.