MINTYS

Ugnė ŽILYTĖ

ĮTRAUKUSIS UGDYMAS - UŽ IR PRIEŠ

Vasario 18 dieną turėjau galimybę dalyvauti apvaliojo stalo diskusijoje "Ar egzistuoja įtraukusis žmonių su negalia švietimas Lietuvoje"? Šioje diskusijoje buvo pristatyta statistika: kiek neįgaliųjų mokosi paprastose bendrojo lavinimo mokyklose, kiek specialiose, kiek mokinių mokosi namie. Beje, keletas žodžių apie tam tikrų sąvokų vartojimą. Daugelio mūsų ausiai įprastą "integraciją" mokslininkai siūlo keisti būtent "įtraukiuoju ugdymu", tačiau aš, nesiveldama į teorinius samprotavimus, kuri sąvoka ir kodėl geresnė, vartosiu jas abi. 

Mane iškart nuliūdino, kad net 359 mokiniams su negalia šį rugsėjį buvo paskirtas namų mokymas. Nepamenu visų duomenų, bet labiausiai įstrigo duomenys apie regos negalią turinčius mokinius, nes pati esu neregė. Iš 310 moksleivių specialiose mokyklose, tai yra abiejose - Vilniaus ir Kauno, mokosi tik 130 mokinių. Vadinasi, kad kiti mokosi integruotai ir gauna nevisavertį išsilavinimą. Tikriausiai, dabar kas nors labai norėtų mane užsipulti dėl žodžio "nevisavertis", bet aš noriu patarti, noriu, kad būtų viskas kuo geriau. Patarti galiu, nes pati turiu rimtą regos sutrikimą, ir tai man leidžia daryti išvadas, kas neregiams yra naudingiau. Jei mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, mokinys negauna visų priemonių, kuriomis galėtų naudotis: silpnaregiai - didintuvų, neregiai - įvairių brailio ar kalbančių priemonių. Jei ir gauna, tai turi nueiti "kryžiaus kelius", nes pačios mokyklos tokių dalykų neturi, todėl reikia juos patiems pirktis arba prašyti valstybės paramos. Be to, jei neregys mokosi paprastoje bendrojo lavinimo mokykloje, reikalingas padėjėjas. Toks mokinys iškart dar išsiskiria iš kitų mokinių - jam reikia papildomo dėmesio, tad jo negalia yra dar labiau pabrėžiama, ir bendraklasiai dažnai vengia su tokiu žmogumi bendrauti: jiems nedrąsu jį užkalbinti ar įtraukti į kokius nors bendraklasių žaidimus ar panašius dalykus. O be to, padėjėjai kainuoja, tai dar papildomos išlaidos šeimai. Dar vienas svarbus dalykas: dauguma pedagogų mūsų šalyje neišmano neįgaliųjų sugebėjimų, todėl dažnai mokiniams su negalia būna keliami vidurkiai arba net siūloma nelaikyti egzaminų. Negalime reikšti tokiems pedagogams pretenzijų, nes jie juk nėra specialiai ruošiami, kaip dirbti su žmonėmis, turinčiais negalią. Silpnaregiams yra šiek tiek lengviau, nes jiems reikia mažiau taikytis prie aplinkos ir padėjėjas jiems nereikalingas, tačiau silpnaregystė gali būti labai didelė arba labai nedidelė. Jei žmogus mato 70 proc., tai aišku, kad jis gali mokytis paprastoje bendrojo lavinimo mokykloje, bet jei jis mato tik 10 proc., - jam daug sunkiau. 

Dabar truputį pakalbėsiu apie Vilniuje esantį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Šioje įstaigoje mokiniai su regos negalia yra visiškai paruošiami abitūros egzaminams - tai galiu patvirtinti, nes baigiau šią mokyklą su gana geru vidurkiu, kuris man leido ne tik įstoti į Vilniaus universitetą, bet ir gauti valstybės finansuojamą vietą. Galiu drąsiai teigti, kad šioje mokykloje mokiniai yra kur kas geriau paruošiami egzaminams nei kitur, nes klasėse yra mažai mokinių, daugiausia 10, mokytojai labai kantrūs, visada viską išsamiai išaiškina, visos reikalingos knygos yra spausdinamos brailio raštu, niekas nėra diskriminuojamas dėl vienokių ar kitokių sugebėjimų. Kas gi dar? Mokiniai įgyja daug savarankiško gyvenimo įgūdžių, nes yra specialūs užsiėmimai, kuriuose mokoma, kaip pasigaminti valgyti, susitvarkyti namus pradedant grindų plovimu, baigiant patalynės apvilkimu - ar kur nors to mokoma paprastoje mokykloje? Taip, yra dvi tiflopedagogės, kurios turi užsiimti su integruotais mokiniais, bet tokios yra tik dvi, o visoje Lietuvoje 180 žmonių su regos sutrikimais mokosi integruotai. Tėvai niekad nesugalvos savo vaiko pamokyti buities dalykų, nes arba jie neturės laiko, arba galvos, kad "jis gi nemato, tai ką jis gali", arba "na, dar spėsiu..." O pats vaikas nieko neprašys, kol nesupras, kad to reikia. O kaip jis gali tai suprasti besimokydamas integruotai, jei gyvena kaip inkstas taukuose ir dar per mažas apie ateitį galvoti? Kuo toliau, tuo sunkiau mokytis, nes jei žmogus auga kaip daržovė iki dvyliktos klasės, tai po dvyliktos nepradės kaip paukštis skraidyti. 

Aklųjų ugdymo centre vaikas išmoksta vaikščioti su baltąja lazdele, patiria daug įvairių nuotykių, niekada nesijaučia atskirtas nuo visuomenės, nes aktyviai dalyvauja mokyklos visuomeniniame gyvenime. Čia jis gali susirasti tikrų draugų, likimo brolių ir sesių, kurie gali duoti daug patarimų ir paguosti, jei to reikia. Ši mokykla organizuoja daug kelionių į užsienį, nes bendradarbiauja su keliomis švietimo įstaigomis už Lietuvos ribų. Keliaudami žmonės su regos negalia sau įrodo, kad jų negalia yra tik mažas nepatogumas.  

Mokantis paprastoje bendrojo lavinimo mokykloje niekada tai nebus patirta, nes visada jausiesi išskirtinis. Situacija būna šiek tiek lengvesnė, jei toje pačioje klasėje integruotai mokosi keli neįgalieji (taip retai atsitinka),tada neįgalus vaikas žino, kad šalia jo yra panašaus likimo draugas. Tokiais atvejais du neįgalieji klasėje tampa labai gerais draugais. 

Kai buvau aštuntoje klasėje, labai norėjau pakeisti mokyklą, čia tikriausiai dominavo "paauglystė - durnystė", kai reikėjo kokių nors permainų, bet tikrai negalvojau eiti į paprastą bendrojo lavinimo mokyklą. Norėjau eiti mokytis į Vilniaus "Versmės" katalikišką gimnaziją, kurioje mokosi apie 30 proc. neįgaliųjų, arba į Šiuolaikinės mokyklos centrą, kur taip pat daug mokinių su įvairiais sutrikimais, bet neišėjau. Kur tik eidavau, būdavo atsakoma, kad niekur negausiu tokio gero išsilavinimo, kaip tik ten, kur mokiausi tada. Tais metais pykau ant visų dėl tokio atsakymo, bet dabar suprantu - tai buvo tiesa. Iki dešimtos klasės dar visiems aiškinau, kad išeisiu, kol vieną dieną su giminaite nutarėme: niekur neisiu, nes, sakykite jūs, ką norite, bet neįgalieji yra jautresni žmonės ir, jei tik būtų kas nors iš mano regos pasityčiojęs bendrojo lavinimo mokykloje, tai iškart būčiau sakiusi - noriu grįžti atgal. Giminaičiai, žinodami mano jautrumą, labai rimtai svarstė tą klausimą ir manau, kad priėmėme gerą sprendimą - baigti dvylika klasių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. 

Tikriausiai kam nors kyla klausimas: jei aš prieš integraciją, tai kaipgi dabar studijuoju universitete? Ogi labai paprastai: universitete studijuoja kitokie žmonės, čia nesulauksi patyčių, čia visada kas nors paklaus, ar nereikia pagalbos, be to, į universitetą ateina subrendę žmonės, kurie jau žino, ko nori: aš juk galiu pati paaiškinti dėstytojams, kaip reikia dirbti su manimi, pasakyti, kad man reikia nuskenuoti medžiagą, atsiųsti viską prieš paskaitą arba duoti iš anksto, kad pati nusiskenuočiau. Čia aš galiu pati save apginti, jei kiltų koks konfliktas, nes žinau savo teises ir pareigas, be to, keliuose Lietuvos universitetuose yra brailio spausdintuvai - kiekvienoje mokykloje to tikrai nerasi. Dar norėčiau pridurti, kad gaunu specialią stipendiją, skirtą neįgaliems studentams, už kurią nusiperku reikalingų prietaisų. Dabar, tikriausiai, integruotų vaikų tėveliai mano: "Jei universitete galima dirbti su kompiuteriu, mano vaikas gali su juo dirbti mokykloje." Atsakysiu. Taip, gali, bet reikia, kad kažkas išmokytų nematantį vaiką dirbti su kompiuteriu, nes kalbančių programų komandos yra specialios - čia ne "važinėjimas" pelyte, be to, reikia, kad vaikas išmoktų brailio raštą, nes kitaip neregys bus neraštingas. Vien klausydamas, ką skaito kalbos sintezatorius, mokinys neįsimins rašybos taisyklių. 

Žinau daug atvejų, kai integruotai besimokantys neregiai puikiai išmoksta brailio raštą, gauna visas technologijas, bet tokiam tikslui pasiekti reikia daug laiko, pinigų ir nervų. Akivaizdus dar vienas dalykas: žmonės, baigę specialią mokyklą, skirtą vaikams su regos negalia, yra daug laisvesni ir savarankiškesni. 

Jei tėvai nori, kad jų vaikas integruotųsi į visuomenę, tegul leidžia jam eiti į kiemą - ten jis tikrai susiras draugų. Aš nuo septynerių metų pradėjau viena vaikščioti į kiemą. Mama mane stebėdavo pro langą. Kiekvieną dieną didindavau atstumą vis keliais žingsniais - per vieną vasarą mane spėjo pažinti visas kiemas, daug kas norėjo ir brailio rašto pasimokyti, ir šiaip pabendrauti. Atėjo diena, kai nebuvo kieme žmogaus, kuris su manim nepasisveikintų. Ir neprireikė man integracijos, nes kieme nevaikščiojau su padėjėja, vaikščiojau viena ir net nesinaudojau lazdele, nors nemačiau nė kiek - kaip ir dabar, ir paspirtuku važinėdavau, mokiausi ir su dviračiu važinėti, ir niekas manęs neišskyrė. Bendrojo lavinimo mokykloje sunku tai patirti, nes neregys sėdi su padėjėju, klasėje apie 30 žmonių, begalinis triukšmas, o per pertraukas kas ten darosi... Man norėjo skirti bandomąjį integracijos laikotarpį, kad apsiraminčiau. Užteko kelių dienų. Per pertraukas ten gali apkursti, apie orientaciją net nėra ko kalbėti, nes toks triukšmas būna, kad neįmanoma susigaudyti, kur eiti. 

Baigdama šį straipsnį norėčiau pridurti, kad nesu prieš integraciją, nesu kategoriška, tenoriu pasakyti, kad mūsų valstybei reikia dar daug nuveikti siekiant neįgaliųjų integracijos kokybės. Jei visi mokytojai paruošti taip, kad žinos, kaip reikia dirbti su neįgaliaisiais, situacija gerės ir gal nereikės padėjėjų. Bet norint paruošti visus mokytojus mokyti žmones su įvairiomis negaliomis, reikia labai daug laiko ir lėšų, nes pačios negalios skirtingos - reiktų daug įvairių kursų: juk su kurčiaisiais reikia dirbti kitaip nei su neregiais. Todėl kol kas, kol mūsų šalis nėra pasiruošusi integruoti neįgaliųjų, geriau rinktis specialiąją mokyklą.