SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Pranas ŽIOGAS

MINČIŲ AUDROS

Vasario 22 dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, vyko seminaras "Gyvoji etnografija", kurį organizavo VšĮ LASS respublikinis centras. Svarbiausias tikslas - aptarti 2016 metų LASS meno mėgėjų apžiūros-konkurso "Aš muzika, daina ir meile dalinuos", skirto LASS 90-mečiui, koncepciją. Seminarą vedė dainininkė, šiuolaikinės Baltų kultūros festivalio "Mėnuo juodaragis" organizatorė Laurita Peleniūtė ir Julius Paplauskas (VšĮ "Kuriančios bendruomenės" vadovas, "Kūrybinių partnerysčių" programos dalyvis, tarptautinių seminarų "Art of hosting in education" organizatorius). 

Seminaras prasidėjo nuo susitelkimo rato. Susipažinę ir išsakę savo lūkesčius, aktyviai dalyvavome garso ir muzikos kūrybinėse dirbtuvėse. Pirmą kartą galėjau apčiupinėti dambrelį ir susipažinti su garsinėmis jo panaudojimo galimybėmis. Svajojome ir svarstėme, kokie turėtų būti išskirtiniai šių metų meno mėgėjų susibūrimai.  

Gerokai protiškai padirbėję turėjome ir garsų terapijos seansą, kurį patys vieni kitiems atlikome, naudodami paprastas buitines medžiagas, tokias kaip vata, cukrus, žvakės. Taip skambėtų trumpa seminaro apžvalga, bet man norisi "giliau pakapstyti", kas tada vyko. Atvirai prisipažinsiu: vykdamas į Vilnių tikėjausi, kad ilgai ir nuobodžiai ginčysimės dėl kiekvieno artėjančios meno mėgėjų apžiūros nuostatų punkto, bet viskas vyko visai kitaip. Nors seminaras tęsėsi iki vakaro, tačiau jis prabėgo akimirksniu. Gerą nuotaiką ir teigiamas emocijas visai tai dienai negęstamai įžiebė L. Peleniūtė, o ir kibirkštis buvo gal kiek netikėta - sutartinės. Neretai tenka sutikti šio Lietuvoje paplitusio žanro atlikėjų, klausytis jų gyvai ir per radiją ar televiziją, bet pačiam bandyti dainuoti sutartinių iki šio seminaro neteko. Pradžioje kiek nedrąsu, tačiau išvada galutinė ir neapskundžiama - pačiam dainuoti nepalyginamai smagiau. Visai grupei pasisekė, kad reikėjo dainuoti šalia tokių balso virtuozių kaip Onutė Matusevičiūtė, Zita Klibavičienė, aišku, ir pati L. Peleniūtė. Anot L. Peleniūtės, žmonių, negalinčių dainuoti, praktiškai nėra. Bet kurio žmogaus balsą galima panaudoti kokiam atskiram elementui. Savo kailiu pajutome, kad užtenka tik vienos balsės ir vienos natos, jog pasijustum visaverčiu kolektyvo atlikėju. L. Peleniūtės žodžiai ir veiksmai su atoveiksmiais - tai lyg gelbėjimosi ratas tiems, kurie norėtų dainuoti, būti meno kolektyvų nariais, bet mano esą negabūs muzikai, neturintys klausos ar kitų duomenų. Kita vertus, tai ir nemenkas akmenukas į meno kolektyvų vadovų daržą. Juk esama atvejų, kai norinčiam dainuoti žmogui pasakoma - jo balsas netinkamas. Kaip ir įvairiose gyvenimo srityse kultūrinėje veikloje labai daug priklauso nuo vadovų profesionalumo ir geranoriškumo. Tą patį žmogų vienas vadovas be didesnių skrupulų atstumia, o kitas ne tik priima, bet, stropiai ir kryptingai dirbdamas pasiekia gerų rezultatų. O juk aklam ar silpnaregiui taip svarbu patikėti savo jėgomis, ir tas pasitikėjimas prasideda nuo kitų, šalia esančių, patikėjimo juo, palaikymo, padrąsinimo. Remiantis šio seminaro patirtimi, atsiranda realių galimybių įtraukti daugiau žmonių į meno saviveiklininkų gretas. Naudojami smagūs, žaismingi dainavimo, ritmikos ir kiti elementai galėtų pritraukti ir jaunimo - tai šiuo metu labai aktualu, nes bene dažniausias LASS filialų vadovų nusiskundimas, kad jų kolektyvų amžiaus vidurkis nenumaldomai kopia į vis naujas aukštumas. Tiek nuo vadovo, tiek ir nuo kolektyvo narių priklauso, kad atėjęs ar pakviestas į pirmą repeticiją žmogus patirtų, kokią galią, teigiamą terapinį poveikį turi dainavimas, koks stiprus vienybės pojūtis išgyvenamas. 

O dabar apie apžiūros koncepciją. Visada geros idėjos sklando šalia. Tiesiog reikia imtis konkrečių veiksmų, kad jos būtų aiškiau suformuluotos. Geriausia tai daryti grupėmis, kuriose būtų kuo įvairesnio amžiaus, išsilavinimo, specialybių žmonių. Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip pastarąjį dešimtmetį vedami seminarai? Kad ir koks puikus specialistas seminarą vestų, niekada nėra paruoštų receptų, nenurodoma, kaip daryti, ką naudoti, kuo remtis. Žengiant kelis mokomuosius žingsnius, galutinį sprendimą turi priimti grupė remdamasi savo jau turima patirtimi, naudodama ne galimus ar įsivaizduojamus, o savo realius sugebėjimus. Kitaip tariant, grupės nariai visada "verda savo sultyse". Net geriausi specialistai, kurie nedirba LASS sistemoje, negali žinoti visų, su regėjimo negalia susijusių problemų, mūsų organizacijos tradicijų, materialių ir žmogiškųjų išteklių. Kaip psichologas niekada nepataria pacientui, ką jam daryti, o tik padeda pačiam apsispręsti ir priimti sprendimą, taip ir kitose asmeninio gyvenimo, darbo ar visuomeninės veiklos srityse, konkretūs patarimai retai būna vertingi. Tad ir šį kartą vienas iš seminaro vedėjų J. Paplauskas tik nurodė uždavinius ir prižiūrėjo, kaip vyksta procesas. Ką grupėse pavyko iš savęs išspausti, tą ir turėjome kaip galutinį rezultatą. Jei į šią grupę būtų susirinkę kiti žmonės, visai tikėtina, jog rezultatai būtų buvę kitokie. 

Pradžioje leidome pasvajoti, kaip turėtų atrodyti idealus kultūrinis renginys. Neatsitiktinai pavartojau žodį "leidome", nes iš tiesų ne visi svajojo be ribų. Daugelis seminaro dalyvių buvo meno kolektyvų vadovai, rajonų filialų pirmininkai, kitaip tariant, tie, ant kurių pečių gula renginių organizavimo našta, tad mintys dažnai grąžina iš gražios svajonės į realybę. Štai viena iš idėjų buvo, kad apžiūra vyktų istorinę vertę turinčioje pilyje, apsivilkus to meto drabužiais ir, kad programa atitiktų tų laikų dvasią. Idėja nuostabi, bet kultūrinės veiklos praktikams iš karto galvose ėmė suktis mintys, kiek kainuotų tokios pilies nuoma, kur gauti tokių drabužių ir ar kolektyvai būtų pajėgūs tinkamai atlikti to meto kūrinius? Vis tik svajoti verta. Kaip sakė J. Paplauskas, net ir netikėčiausios svajonės turi tendenciją pildytis. Net jei ne visą svajonę, o tik kokį vieną kitą elementą pavyks įgyvendinti, tai jau naujovė - tai, kas dar nepatirta. Taigi pasvajoję ėmėme ieškoti realių galimybių ir išteklių, kaip šių metų išskirtines šventes regionuose, o gal ir rajonuose paversti jaukia ir malonia visiems dalyviams. O kad tos šventės tokios ir būtų, reikia, kad kuo daugiau dalyvių būtų patys įtraukti į renginių organizavimą. Minčių, kaip įtraukti kuo daugiau pačių neįgaliųjų ir apskritai visuomenės, grupėse beveik neturėjome. Net savanorių temą kažkaip ignoravome. Ar tai nepasitikėjimas kitų sugebėjimais, galimybėmis, ar mūsų nesugebėjimas įtraukti, sudominti, privilioti pagalbininkus, savanorius, ar kokios kitos priežastys - tai jau būtų atskiro seminaro uždavinys. 

Kokie konkretūs šio seminaro rezultatai? Galutinis apibendrinimas - pasibaigus festivalių ciklui regionuose. Griežtų nuostatų dėl apžiūros vykdymo nebus. Kur ir kokią šventę organizuoti, regionai, dar papildomai pasitarę, galės nuspręsti patys. Rekomenduota šiemet vykdyti ne tik rajonų, bet ir miestų apžiūras, atsisakyti konkurencijos, prizininkų išskyrimo, kad žmonės nejaustų įtampos ir šiuos kultūrinius renginius prisimintų kaip visų, ne tik saviveiklininkų, bendrą festivalį. Norint įvertinti, kolektyvus galima apdovanoti pagal įvairias nominacijas, tik tada nė vienas kolektyvas neturi būti pamirštas. Festivaliuose bus pagerbti labiausiai LASS nusipelnę aklieji ir silpnaregiai. Gal kam pavyks ištrūkti iš savo įprastų patalpų ir surengti šventę atviroje vietovėje, gryname ore, gražiame gamtos kampelyje, kaip tai jau ne vienus metus daro klaipėdiečiai. Tiems - sėkmės pasirenkant saulėtą, šiltą dieną, nes datą galima rinktis be apribojimų - nuo balandžio iki rugsėjo. Verta priminti, jog šie mūsų organizacijai jubiliejiniai, o politikams - rinkiminiai metai, - gera proga kreiptis materialios ar kitokios pagalbos į savivaldybes, partijas ir kitus galimus rėmėjus. 

Baigiantis seminarui, susėdome į bendrą ratą ir pasidalijome mintimis. Skeptikų nebuvo. Visi prisipažino: tokie seminarai yra ir naudingi, ir įdomūs, turintys išliekamąją vertę. Daugelis sakė, kad išvyksta "suveltomis" nuo minčių gausos ir įvairovės galvomis. Kaip teigė LASS respublikinio centro vyresnioji specialistė Lina Puodžiūnienė, ant kurios pečių ir gulė šio projekto rengimas, įgyvendinimas bei visi organizaciniai rūpesčiai, - sukelti idėjų audras, kurios vėliau virstų konkrečiais darbais, ir buvo vienas iš šio seminaro tikslų.