PORTRETAS

Andrius VAINORAS

ŠIMTMEČIO ŠVIESOJE


Antanas AdomaitisŠiek tiek daugiau nei po dešimtmečio minėsime Kauno aklųjų instituto įsteigimo šimtmetį. Nelengva patikėti, bet taip yra! 

Uvertiūra į šį jubiliejų galima laikyti kitą šimtmetinę sukaktį - šių metų sausio 9 dieną sukako 100 metų, kai 1916 m. gimė vienas pirmųjų Kauno aklųjų instituto auklėtinių - Antanas Adomaitis (mirė 1990 m. liepos 31 d.). 

A. Adomaitis gimė Kielionių kaime, netoli Stakliškių miestelio, buvusioje Alytaus apskrityje. Šešerių metų neteko regėjimo po raupų. Vyko Pirmasis pasaulinis karas, kaime siautė ir žmones kirto šiltinė. Pats prisimena, kad niekas gydytojo kviesti ar juo labiau vežti į ligoninę neskubėjo: gydė užkalbėjimais, žolelėmis... Kai ką gal ir išgydė, bet daugelį greičiau nugydė. Šiltinė pasiglemžė ir Antano mamą, ir du jo broliukus. 

A. Adomaičio gyvenime žodžiai "vienas pirmųjų" ar "pirmasis" kartosis dažnai. Minėjome - jis buvo vienas pirmųjų keliolikos Kauno instituto auklėtinių, pradėjęs jame mokytis nuo pirmosios instituto įkūrimo dienos - 1928 vasario 28 dienos. Vienas pirmųjų ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo mokytis muzikos, buvo pirmasis Lietuvos neregys, įgijęs aukštąjį mokslą, - 1952 m. baigė tuometinę konservatoriją (dabar - Muzikos ir teatro akademija), pirmasis neregys choro vadovas, vienas pirmųjų nematančių žurnalistų, priimtų į tuometinę SSRS žurnalistų sąjungą. A. Adomaitis pirmiausia buvo muzikantas - tai liudija visa jo profesinė veikla. Jis parašė penkių dalių meninių apybraižų knygą "Mano draugai ir bičiuliai", keletą mažesnių knygų, septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje aktyviai bendradarbiavo Lietuvos periodinėje spaudoje. 2001 m. dukra žurnalistė ir rašytoja Gintarė Adomaitytė sudarė ir išleido tėčio apybraižų knygą "Mano laimė manęs palauks" reginčiųjų raštu. 

Tiek apie muzikinę, tiek apie žurnalistinę šio žmogaus veiklą ar atskirus jos laikotarpius galima pasakoti labai daug. Ko vertas vien faktas, kad A. Adomaitis beveik ketvirtį amžiaus vadovavo kauniečių aklųjų chorui, kad keturiose respublikinėse dainų šventėse 1946-1960 m. šis choras iškovodavo geriausias vietas! Beje, kaip tik su A. Adomaičio vadovauto choro veikla susijusi viena iškalbinga detalė, rodanti, kad akliesiems visais laikais reikėjo, reikia ir, tikriausiai, reiks patiems išsikovoti vietą po saule. 1949 m. A. Adomaičio vadovaujamas Kauno aklųjų choras respublikinėje dainų šventėje užėmė pirmąją vietą, tačiau prieš pat baigiamąjį koncertą, kuriame turėjo dainuoti chorai nugalėtojai, staiga paaiškėjo, kad aklųjų kolektyvo tarp jų nebus. Priežastis - kad nesugadintų šventinės nuotaikos, nekeltų gailesčio ir kitų nepageidautinų emocijų. Pagalbos buvo kreiptasi net į tuometinį Aukščiausios tarybos pirmininką Justą Paleckį, tačiau tąkart net ir jis negalėjo nieko pakeisti. Taigi aklieji tuomet neišėjo į sceną ir nieko nei sugadino, nei sugraudino. Tačiau savo darbu, atkaklumu, profesiniu meistriškumu A. Adomaičio vadovaujamas choras pripažinimą ir pagarbą išsikovojo kitose dainų šventėse - vėl sulaukė aukščiausių įvertinimų ir į sceną žengė kartu su geriausiais tų švenčių kolektyvais. A. Adomaitis bendravo su žymiausiais Lietuvos kompozitoriais, dirigentais, kitais kultūros žmonėmis. Tačiau ir vėl atsiverskime jo paties prisiminimus: "Kai būdavo pasilinksminimai mūsų kieme (atšlaime), man nelabai būdavo vietos, tai atsisėsdavau ant šuns būdos..." 

Tam vaikui, kažkada sėdėdavusiam ant šuns būdos, pačiam bus lemta tapti muzikantų, chorvedžiu, kompozitoriumi, mokytoju, žurnalistu. Niekas nežino ir niekada nesužinos, kiek reikėjo pastangų, atkaklumo, tikėjimo pasirinkto kelio prasmingumu. Akivaizdu viena - daug! 

Anksčiau ar vėliau minėsime ir kitų pirmųjų instituto auklėtinių šimtmetines sukaktis. Vieni jų savo žemiškojoje kelionėje nuveikė daugiau, kiti - gal kiek mažiau, bet yra gera proga sustoti ir susimąstyti, ar be jų ryžto, pastangų patiems kurti savo gyvenimą, savo ateitį, turėtume tai, ką turime, būtume pasiekę, ko pasiekėme. Manyčiau, būtų labai prasminga ne tik pamąstyti, bet ir prisiminti bei įamžinti šiuos žmones kraštotyros darbais, leidiniais ar leidiniu, straipsniais spaudoje, susitikimais su jaunimu. Galime neabejoti: jaunieji niekada pernelyg nesižavėjo ir nesižavi postringavimais apie senius ir jų kažkada, beveik jau neatmenamais laikais, atliktus darbus, bet patirtį, tęstinumą perduoti kažkam reikia. Ir ne viskas ne visiems per vieną ausį įeina, per kitą išeina - kai kas vis dėlto lieka. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]