MUMS RAŠO

Stanislava PURIUŠKYTĖ

GERŲ ŽMONIŲ YRA DAUG


Mūsų popiežius Pranciškus 2016 metus paskelbė Gailestingumo metais. Tai labai gerai, nes daugelis skundžiasi susvetimėjimu, gailestingumo ir gerumo trūkumu. Tuose skunduose yra daug tiesos. Kiek vaikų auga valdiškose įstaigose, kiek jų paliktų seneliams ar tetoms? Kiek senolių leidžia dienas senelių namuose? Žiniasklaidoje kalbama ir rašoma dažniausiai apie neigiamus dalykus: nužudė, suvažinėjo, apiplėšė, apgavo, padegė. 

Gailestingumas ir gerumas apibūdina tuos pačius ar labai panašius žmogaus bruožus, todėl šiais, Gailestingumo metais, norėčiau papasakoti apie gerus žmones, sutiktus savo gyvenimo kelyje. Tai bus tik keletas vardų, nes visus paminėti - neužtektų žurnalo puslapių. Galbūt perskaitę ir kiti parašys apie jų sutiktus gerus žmones. 

Irena Skėrutė - sena Kauno aklųjų mokyklos draugė. Iš pradžių susikalbėti buvo kebloka, nes aš - tikra aukštaitė, ji - tikra žemaitė. Net pasierzidavome retsykiais. Gyvenimas mus kartais išskirdavo, kartais suvesdavo, bet draugystė išliko. Irutė labai gera, nuoširdi, skubanti visiems padėti. Net neprašyta ji dažnai klausia: "Gal palydėti, gal ką nors atnešti? Kodėl manęs neprašai?" Ir taip - ne man vienai. Nors jau garbaus amžiaus, teturi vieną nelabai šviesią akelę, bet pagelbėti niekam neatsisako. 

Su Aldona Mačioniene susipažinome tuometinėje LAD spaustuvėje. Aldona su redaktoriumi atvažiuodavo skaityti radijo programų. Dažnai kartu grįždavome namo, užsukdavome į parduotuves apsipirkti. Dešimt metų ji buvo mano socialinė darbuotoja. Labai tuo džiaugiausi. Ir dabar ji dažnai man padeda. Tai labai pastabi, greitos orientacijos moteris. Dar Aldona yra gera paklydusių neregių gaudytoja. Ji niekada nepraeina pro šalį nepalydėjusi žmogaus į žinomą vietą. Jei grįžti kartu, ji būtinai palydės iki durų. Bet kur pagelbėti niekada neatsisako. 

"Motina Teresė" - tai Teresė Žaltauskienė, gyvenanti, kaip ir aš, Skroblų gatvėje. Su ja susipažinau nelabai seniai pas seserį. Mat Teresė tapo jos skaitove. Tai tikrai Kalkutos šventąją primenanti moteris. Pati turėdama negalią ji retai būna namuose. Tai slaugo senutę, tai kažką lanko ligoninėje, tai skuba dalintis kokiu gautu skanėstu ar daržove. Ateiti kam nors į pagalbą jai netrukdo nei paros laikas, nei oras, nei sveikata. Visiems atlaidi, mylinti žmones ir Dievą, nepaprastos tolerancijos moteris. Jos vyras Rimas turi auksines rankas, tai dažnai meistrauja. Nors ir užsiėmęs, visada randa laiko pagelbėti ar kur nors pavežti savo mašina, jei to labai reikia. Abiturientė duktė Rugilė darosi panaši į savo tėvus. Labai paslaugi ir prisišaukiama.  

Ramunė Maskoliūnaitė - tai ramybės įsikūnijimas. Pagrindiniai jos žodžiai: "Nesinervink, neskubėk, visur mes spėsim, viską padarysim." Dirba Ramunė Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre socialine darbuotoja. Nors visos šio centro darbuotojos, neišskiriant nė direktoriaus Algimanto Arbočiaus, yra nepaprastai puikūs žmonės, Ramunė iš jų pati mylimiausia. Ji atlieka darbus, neįeinančius į jos pareigas, lydi žmogų net po darbo valandų. Gal dėl jos ramybės ir tolerantiškumo Ramunę myli daugelis žmonių. 

Minėtina ir Levickių šeima. Tiesa, jų motiną Irutę prieš dešimt metų pasiglemžė nepagydoma liga. Mūsų pažintis ir prasidėjo nuo Irutės pagalbos mano sesei ir man sunkią valandą. Laiptinėje Irutė sustabdė mane ir paklausė: "Gal Janytei reikia pagalbos? Juk dabar jai labai sunku. Aš nedrįstu paklausti." Tada ir prasidėjo draugystė su šia nuostabia šeima. Nors motina sunkiai sirgo, mums padėjo labai daug. Po jos mirties sesė ir jos kaimynas su našlaičiu paaugliu sūnumi tapo tarsi viena šeima. Jaunuolis Darius visur ir visada padeda. Jam nesvarbu, kad mes senos ir aklos, jis gali bet kur kartu eiti, atlikti bet kokį darbą, jei tam darbui reikia regėjimo. Jo tėvas Robertas geras meistras, taigi kaimynystėje labai reikalingas žmogus. 

Taigi gerų žmonių yra labai daug. Tegul neįsižeidžia tie, kurių nepaminėjau. Aš esu dėkinga Dievui, kad tokių žmonių yra arba jau buvo ir kad juos sutikau savo kelyje. Norėčiau, kad ir kiti rašytų apie gerus žmones, gerus darbus, o ne tik kritikuotų vieni kitus. Nuo to visų širdys sušiltų. Taptume tikrai geresni. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]