BRAILIO RAŠTAS IR MES

 

LAURAI PENKIOLIKMEČIUI


2015 metų ONKYO bendrovės surengtame tryliktame rašinių brailio rašto tema konkurse tarp Europos regiono rašinių keturiolikmečio Vladislavo Ivanovo kūrinys pripažintas geriausiu. Už jį paskirta japonų rašytojo Otsuki vardo premija. Šiame konkurse lietuviai praėjusiais metais nedalyvavo. 

Naoto Otsuki - ONKYO bendrovės garbės pirmininkas, Japonijos švietimo mokslinių tyrimų instituto vyriausiasis direktorius - apie šį kūrinį rašė: "Kai perskaičiau Vladislavo Ivanovo iš Rusijos rašinį, už kurį jam (N. Otsuki rašo "ji", galvodamas, kad tai mergaitė, - vert. past.) skirta Otsuki premija rašinių iš Europos aklųjų sąjungos grupėje, aš pagalvojau, kad šio vaiko neviltis dėl prarasto regėjimo turėjo būti neįsivaizduojamai didelė, nes, kaip jis rašo, skaitymas ir galimybė iš knygų gauti žinių buvo pati didžiausia gyvenimo vertybė. Tačiau dabar, išmokęs brailio raštą, jaunuolis vėl gali skaityti knygas ir, atrodo, kad tai atvėrė įvairių galimybių duris, sugrąžino viltį. Aš tikiu, kad ateityje jis perskaitys daugybę knygų ir kad jo laukia laimingas gyvenimas." 

O štai ir nugalėtojo rašinys. 

 

Vladislavas Ivanovas 

Brailio raštas mano gyvenime 

 

Vaikystėje aš dar mačiau ir labai mėgau skaityti. Skaityti išmokau būdamas ketverių. Nepaprastai norėjau viską žinoti, tad skaitydavau viską - knygas, laikraščius, žurnalus. Nepraleisdavau net informacinių lentelių prie įėjimų į pastatus. 

Apakimas man buvo didelė tragedija. Negalėdamas matyti pasaulio, pažvelgti į savo geriausio draugo ir pažįstamų veidus, pabėgioti su bendraamžiais, širdyje pajutau baisią tuštumą. Bet šioje bauginančioje situacijoje blogiausia buvo tai, kad negalėjau iš knygų sužinoti apie savo naująją tikrovę. Jaučiau, kad netekau kažko labai svarbaus. Tada buvau mažas ir nesupratau, kad nėra nieko svarbesnio už sveikatą. Man didžiausia tragedija buvo ta, kad negalėjau skaityti, nes knygos - didžiausia gyvenimo vertybė. Jos buvo mano geriausios draugės, mano mokytojos. Aš, žinoma, bandžiau jas pakeisti garsinėmis knygomis ir televizoriumi, bet iš jų nesulaukdavau to, ką patirdavau skaitydamas pats. 

Paskui pradėjau lankyti mokyklą. Internatinėje mokykloje supratau, kad regėjimo netekimas - dar ne pasaulio pabaiga. Auklėtojai ir mokytojai mokė gyventi turiningai ir įdomiai, nepaisyti aklumo. Gerai prisimenu, kaip pirmą kartą gaminau maistą, tvarkiau savo kambarį ir drabužius. Netrukus viso to išmokau ir dabar nejaučiu savo negalios. Labai greitai išmokau ir brailio abėcėlę. Ir tada prasidėjo naujas gyvenimas - gyvenimas su brailio raštu. Kartu su juo man atsivėrė naujos galimybės. 

Išmokęs skaityti brailio raštu, sužinojau nemažai dalykų, kurių nespėjau sužinoti per savo ganėtinai trumpą vaikystę, kai dar mačiau. Prie brailio raštu parašytų knygų puoliau kaip širšė prie medaus. Prarijęs visas mūsų mokyklos gana didelės bibliotekos knygas, pradėjau siųstis jas iš visos Rusijos aklųjų draugijos Kazanės bibliotekos. Vieną po kitos graužiau vadovėlius, grožinę literatūrą, mokslo populiarinimo knygas. Iš naujo atsivėrė pasaulis, nors ir bespalvis, tačiau gyvas, nuostabus, jaudinantis! Kiek daug naujų įspūdžių! Atsiskleidė net Antarktidos gyvūnų mitybos, migracijos ir reprodukcijos paslaptys. 

Klausydamasis mėgstamų garsinių knygų, jausdavau, kad mane erzina, kai skaitovo balsas įsiterpia tarp manęs ir knygos veikėjų. Tas pačias knygas skaitydamas brailio raštu su pasimėgavimu pirštais čiuopdavau popieriaus paviršių, klausydavausi puslapių šiugždėjimo ir uosdavau pažįstamą knygų dulkių kvapą. Taip, toks kvapas tikrai yra! Kartais man atrodydavo, kad galiu įžiūrėti raides. Patirdavau savotišką dvasinę vienybę su savo mylimiausiais knygų veikėjais, su kuriais tarytum susiliedavau, - spręsdavau jų problemas, jaudindavausi dėl jų nesėkmių ir džiaugdavausi pergalėmis. Garsinių knygų klausymasis man nedarė tokio įspūdžio, nors skaitovai skaitydavo tikrai labai išraiškingai ir jausmingai, palyginti su manimi, tyliai skaitančiu brailio raštu. Aš esu įsitikinęs, kad tarp skaitytojo ir knygos neturi būti tarpininko, netgi jei tai skaitovo balsas. 

Bet, svarbiausia, kad skaitant knygas brailio raštu išmokstama skyrybos ir rašybos. Taip sako mano rusų kalbos mokytoja, o aš su ja visiškai sutinku. Kai kurie bendraklasiai nemėgsta skaityti, jie dažniau klausosi garsinių įrašų, ir jų raštingumas labai prastas - ir rašyba, ir skyryba. Aš rašau visai neblogai, klaidų retai įveliu. 

Suprantama, neįmanoma apsieiti be stacionaraus kompiuterio, mobiliojo telefono, planšetinio kompiuterio ir kitų šiuolaikinių prietaisų. Aš naudojuosi jais visais. Man dažnai reikia gulėti ligoninėje gydantis arba tikrinantis sveikatą, kartais toli nuo namų ir draugų. Tada garsinės knygos man padeda prastumti laisvalaikį. Bet kai tik atsiranda galimybė skaityti pačiam, čiumpu tikrą knygą ir visa galva pasineriu į ją. Klausytis garsinių knygų man nuobodu, kasdieniška, o skaityti pačiam - tikra šventė, tai tarsi susitikimas su mielais draugais. 

Be abejo, taškinio rašto mokėjimas man nesugrąžino regėjimo, tačiau suteikė galimybę skaityti mėgstamiausius tekstus. Kartą perskaičiau nežinomo aklo autoriaus eilutes: "Kad pasijustum laimingas, pakanka truputėlio saulės šviesos tavo akims." Manau, jis turėjo omenyje tai, kad kažkas artimas jam pasakoja apie saulės šviesą. Aš turiu mamą, turiu draugų, klasės draugus, mokytojus, kurie visada pasirengę man padėti. Bet be brailio rašto nebūčiau išsiugdęs tokio stipraus jausmo, kad esu saugus. Brailio raštas yra vienas iš svarbiausių dalykų, padedančių man jaustis laimingam. 

Kol mokiausi taškinės abėcėlės, stebėjausi ir žavėjausi ją sukūrusio žmogaus protu ir talentu. Vėliau daugiau sužinojau apie tą žmogų. Supratau, koks didžiulis ir reikšmingas jo darbas, kuris toks svarbus, kad net ir XXI amžiuje aklieji juo tebesinaudoja. 

 

Rusijos aklųjų draugijos žurnalo "Naša žyzn" internetinėje svetainėje yra šiek tiek informacijos apie rašinio autorių: 

"ONKYO brailio rašto rašinių konkurse Rusija dalyvauja šeštą kartą, bet šalies atstovas nugali pirmą kartą. Vladislavas Ivanovas gyvena Tatarstano Respublikos Laiševo mieste, jis aštuntos klasės mokinys, mokosi Laiševo specialiojoje bendrojo lavinimo internatinėje mokykloje. Tai valstybinė biudžetinė specialioji mokykla, kurioje mokosi vaikai, turintys įvairių sveikatos sutrikimų." 

 

Parengė Audronė GENDVILIENĖ 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]