JUBILIEJAI

Pranas ŽIOGAS

PER GYVENIMĄ SU MEILE IR DAINA


Jei kada kalbėdamas ištariu Petro vardą, neretai bent vienas iš pašnekovų paklausia: 

- Petras? Tai gal Simonaitis? 

Jau senokai supratau, kad šis žmogus tarp įvairaus amžiaus tiek sveikųjų, tiek aklųjų ir silpnaregių gerai pažįstamas. Jei vienu metu surinktume visus klausytojus, kurie yra girdėję Petrą Simonaitį iš Panevėžio dainuojant, jie vargiai betilptų į didžiausias pramogų arenas. Sausio 25 dieną šiam pagarbos vertam žmogui sukako aštuoniasdešimt metų. Koks buvo tas kelias? P. Simonaitis pasakoja: 

- Vaikystė buvo sunki, bet didžiausi išbandymai laukė tremtyje. Pamenu, kad tą dieną turėjau eiti laikyti egzaminą į mokyklą, bet buvome jau apsupti ir reikėjo grįžti bei ruoštis neramiai kelionei į nežinią. Ėjo 1948 metai, man tada buvo dvylika metų. Kai dabar išgirstu ką nors skundžiantis, kad badauja, gyvena vargingai, kažko trūksta, mane tiesiog pyktis ima. Tokie žmonės veltui aušina burnas neišmanydami, kas yra tikri sunkumai, kai nėra duonos, lauke speigas iki penkiasdešimt penkių laipsnių ir tokiu oru neturinčiam šiltų drabužėlių paaugliui (šiais laikais sakytume - dar visai vaikui) reikia eiti dirbti. Mes buvome trys broliai, sesutė, močiutė ir mama. Jei kada gaudavome sočiai pavalgyti duonos, tai būdavo didžiulė šventė. Į darbą eiti reikėdavo po kelis kilometrus. Kartą vos mirtinai nesušalau. Grįžome kartu su broliu iš darbo ir, likus dviem kilometrams iki namų, mane šaltis ir nuovargis įveikė. Nejutau jokio šalčio, pasidarė gera, ramu, galvoje - jokių minčių, be to, negalėjau pajudėti iš vietos. Gerai, kad metais vyresnis brolis, nors ir pats vos vilko kojas, vis mane ragino, stumdė ir judino, iš nevilties net per veidą sudavė, tad šiaip ne taip abu laimingai pasiekėme namus. Tada jau patekau į gydytojų rankas ir viskas baigėsi laimingai. Buvau gerokai nušalęs visą kūną, tad pasekmes ir dabar dažnai jaučiu, nes greitai šąla rankos, veidas. Sibire, net dvidešimties nesulaukęs, per nelaimingą atsitikimą darbe praradau vieną akį. Nors buvo pragariškos gyvenimo sąlygos, žmonės ir toli nuo Tėvynės nepamiršo dainų, muzikos, šokių. Kai pastatė klubą, mane, jau aštuoniolikmetį, išrinko vedėju. Susirinkdavome padainuoti. Radome vieną kitą, mokantį pagroti. Organizuodavome ir šokius. 

1961 metais mums pagaliau leido išvykti iš Sibiro ir, nors man nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje, grįžau į gimtinę. Ilgą laiką niekur nenorėjo registruoti ir įdarbinti ir tik vargais negalais pavyko gauti darbelį Elektrėnuose. Vėliau dirbau Vievio paukštyne. Kai buvau trisdešimt devynerių, vėl įvyko nelaimingas atsitikimas, vėl darbe, tik šį kartą praradau jau kitą akį. Mažas apdirbamo metalo gabalėlis, atitrūkęs nuo staklių, sužeidė sveiką mano akį ir visam laikui nugramzdino mane į tamsos pasaulį. Vis dėlto jame aš sugebėjau rasti daug šviesos ir spalvų. Dabar, praėjus tiek metų, galiu tvirtai pasakyti: aklas žmogus daug gali, jei tik nepasiduoda, pasinaudoja gyvenime kiekviena galimybe. Reikia save išbandyti, stengtis visur dalyvauti. Aš pats, jau netekęs regėjimo, ne tik dalyvavau saviveikloje, bet sportavau, bėgiojau, žaidžiau šaškėmis. Iš pradžių sprendžiau užduotis, kai reikia keliais ėjimais laimėti ar pasiekti lygiąsias, nors padėtis, rodės, beviltiška. Vėliau jau prie šaškių lentos koviausi su tikrais varžovais ir sekėsi visai neprastai. Pasiekiau pirmąjį sportinį atskyrį. Kaip jau minėjau, daina ir šokis lydėjo mane nuo jaunų dienų. Kartu su nugyventų metų jubiliejumi šiemet sukanka šešiasdešimt penkeri metai, kai aš scenoje. Teko dainuoti ir duetu, ir choruose, ansambliuose, kapelose. Pamenu, kaip su vyrų choru reikėjo dainuoti aukšto lygio konkursuose, kuriuose dalyvavo tokie visoje Lietuvoje žinomi chorai kaip "Varpas". Esu tapęs politinės dainos konkurso nugalėtoju, gavęs gausybę apdovanojimų, prizų, diplomų. 

P. Simonaitis Panevėžyje apsigyveno 1987 metais. Čia taip pat tęsė savo kultūrinę veiklą. Pradžioje jis dainavo duetu su mokytoja Regina, aklųjų ansamblyje, chore ir tik vėliau susipažino su Arvydu Markevičiumi. Štai tada ir susikūrė legendinis Petro ir Arvydo duetas, garsas apie kurį iki šių dienų sklinda visoje Lietuvoje. Vien kasetėse ir kompaktinėse plokštelėse jųdviejų įrašyta apie šimtas dainų, o kiek išdainuota įvairiuose koncertuose, konkursuose, šventinėse vakaronėse, sunku ir išvardinti. Neseniai Petras bandė suskaičiuoti bent jau tas dainas, kurias iki šiol moka ir prisimena. Tokių - du šimtai keturiasdešimt. Žinau, kad yra daug žmonių, ir ne tik tarp aklųjų bei silpnaregių, kurie ir šiandien mielai paklausytų dainuojančių šių dviejų balsingų ir dvasingų vyrų, tačiau dėl įvairių priežasčių šis duetas kartu nedainuoja. 

Šiuo metu P. Simonaičiui padeda dainuoti jo gyvenimo draugė Aina, kurios Petras kitaip nevadina, kaip tik Ainute, angelu ar lakštingala. Būtent Petro prikalbinta ji pradėjo kartu dainuoti viešai, o ne tik su savo draugėmis. Jie abu kartu jau septyneri metai, bet, jų klausantis, atrodo - jiedu tik vakar susipažino. Apie šią nuostabią dviejų mylinčių širdžių istoriją jau rašyta žurnalo "Mūsų žodis" 2010 metų aštuntame numeryje. Atrodo, kad niekas per tuos kelerius metus nepasikeitė. Net neraginamas Petras aistringai dėsto: 

- Gyvenu kaip rojuje. Kasdien džiaugiamės vienas kitu. Vienas kitą suprantame, užjaučiame, nekyla jokių barnių. Visur einame kartu. Nesutinku su tais, kurie sako, kad meilė tik jauniems skirta. Mes nustojame mylėti ne todėl, kad senstame, mes senstame, kad liaujamės mylėti. Tikrai ne grožis yra amžina vertybė. Yra gyvenime daug svarbesnių dalykų. Kartą viena žurnalistė iš Vilniaus paklausė, ar gali užduoti "nepatogų" klausimą ir aš atsakiau, kad man nėra "nepatogių" klausimų. Ji paklausė manęs, ar aš labai nelaimingas. Išgirdusi atsakymą, kad esu laimingas, nepaprastai nustebo - matyt, negalėjo patikėti. Man nelaimingas žmogus yra tas, kuris girtauja, smurtauja. Dėl tokio žmogaus kenčia tėvai, šeima, žmona, vaikai. Aš, kad ir neregintis, dažnai būdavau kitiems pavyzdys: mat niekada nerūkiau, nepiktnaudžiavau alkoholiu, su kitais žmonėmis stengiausi elgtis gražiai, padoriai, kultūringai. 

- Dabar išgeriu po taurelę tik tada, kai "Žalgiris" laimi arba pralaimi, - sako P. Simonaitis ir sunku suprasti, ar juokauja, ar rimtai kalba. Kad šis žmogus ne tik supranta humorą, bet ir pats moka pašmaikštauti, ne kartą įsitikinau ir pats. Sutikęs pažįstamą žmogų Petras sveikinasi ne "laba diena", o "su švente". Dažnas dabar jau žino: taip sveikinamasi todėl, kad kiekviena diena P. Simonaičiui yra šventė. Žmonės dabar ir patys jį sutikę labina. Kartą pažįstamas paklausė Petro, kaip jo Aina. Petras atsakė, jog ji tikras angelas. Į tai sutiktasis atsakė: 

- Aišku, maniškė irgi ne žmogus. 

P. Simonaitis nuotaikingai pasakoja, kaip ne kartą atsitiktinai rankos užkliūdavo už didesnių ar mažesnių moteriškų krūtinių. Kartą įlipęs į autobusą ieškojo vietos atsisėsti ir, autobusui truktelėjus, ranka įsikibo į nuogą moters koją aukščiau kelių, - už tai buvo "apdovanotas" antausiu. Viena kaimynė kartą taip atsitrenkė, kad išbyrėjo pirkiniai. 

- Gal tu aklas? - supyko atsitrenkusioji. 

- Taip, aš aklas, o jūs irgi nematote? - pasiteiravo Petras. 

Sumišusi kaimynė atsiprašė ir akimirksniu dingo. 

Paklaustas, kokią išmintį galėtų perduoti kitiems, tiek sveikiesiems, tiek turintiems sveikatos problemų, pašnekovas dėliojo tokias mintis: 

- Pirmiausia - reikia mylėti savo Tėvynę, šalia esančius žmones, gerbti tėvus, neieškoti aukso kalnų svetur. Reikia džiaugtis gyvenimu, priimti jį tokį, koks yra, niekada nenusiminti, negirtauti, nerūkyti, tausoti ir prižiūrėti savo sveikatą. Mylėkite gyvenimą, nes jis yra nuostabus. 

O štai ką apie savo ilgametį draugą, scenos partnerį ir bendrakeleivį pasakoja Arvydas Markevičius: 

- Su Petru susipažinau daugiau kaip prieš du dešimtmečius. Buvau ką tik įstojęs į aklųjų organizaciją. Vilniuje buvo steigiamas fondas aklųjų švietėjiškai veiklai skatinti. Šioje panevėžiečių delegacijoje ir susitikome. Žinoma, pirmiausia ir atkreipiau dėmesį į Petrą. Dar kelionėje jis "užvedė" dainą. Kadangi ir aš buvau įsimylėjęs dainavimą, tuoj radome bendrą kalbą. Per tą valandėlę į sostinę Petras buvo ne tik kalbėtojas, bet ir atidus klausytojas. Pokalbis sukosi įvairiomis temomis: saviveikla, politika, darbas, sveikata. Net nustebau, kai rinkimuose į steigiamo fondo valdymo organą jis pasiūlė mane. Taigi, iš karto mus suvienijo daug bendrų dalykų. Tiesiog į daug ką žiūrėjome panašiai. Taip viskas ir prasidėjo. Tai buvo mūsų pirma kelionė - pradžia šimtų bendrų išvykų. 

Petras yra ypatingas dainos gerbėjas. Dainuoja, ir kai džiugu, ir kai liūdna. Kai reikėdavo mokytis naują dainą, jis visada būdavo pirmas, greičiausiai išmokdavo ir žodžius, ir melodiją. Kad ir kokiame kolektyve būtų, išryškėdavo jo atsakingumas ir pareigingumas. Iki šiol Petras yra bet kokios veiklos širdis, "motoras", žmogus, degantis noru dainuoti ir tuo noru užkrečiantis kitus. Daina jis visada jautriausiai kalbasi su klausytojais. Po tokio muzikinio kontakto užmegzta daugybė draugysčių, surasta bendraminčių. Su dainomis apvažiuota visa Lietuva - ir ne tik ji. Universalia muzikos kalba kalbėtasi su italais, vokiečiais, prancūzais. Petras yra pavydėtinai aktyvus LASS narys. Kažin, ar buvo nors vienas susirinkimas, kuriame jis nebūtų kalbėjęs. Sutikęs naują organizacijos narį, visada padrąsins ir paskatins jį įsijungti į kokią nors meninę veiklą. 

Apie aklųjų pasaulį Petras taip pat kalba, kaip sakoma "nieko nevyniodamas į vatą". Nuoširdumas bei paprastumas - tai tiesiausias kelias į draugystę ir pasitikėjimą. 

Petras, aktyviai dalyvaudamas sąjūdžio mitinguose, neretai užtraukdamas ir dainą, prisidėjo prie Panevėžyje pradėjusio veikti politinių kalinių ir tremtinių choro "Likimai" susikūrimo. Kadangi Petras intensyviai domisi įvairiomis gyvenimo sferomis, aišku, ir Lietuvos bei užsienio politika, nepastebėsi, kaip, būnant su juo, prabėga viena ar net kelios įdomaus, intriguojančio, karšto pokalbio valandos. 

* * * 

Vos įpusėjęs rašyti straipsnį, supratau, jog šis šviesus, inteligentiškas, įvairių interesų, jaunatviškas ir šiuolaikiškas žmogus su savo gyvenimo istorija, principais bei filosofija vertas ne straipsnio, o knygos. Jei norite sulaukę gražaus amžiaus būti aktyvūs, gyvybingi ir šaunūs, gyvenkite kaip Petras Simonaitis iš Panevėžio - su meile ir daina! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]