GYVENIMO AKTUALIJOS

SUSITIKIMAS ESTIJOJE

Jau daug metų Lietuvos, Latvijos ir Estijos aklųjų organizacijų vadovai nuolat renkasi vienoje kurioje iš trijų Baltijos valstybių, keičiasi informacija, dalijasi įžvalgomis, patirtimi, kaip jų šalyse sprendžiamos akliesiems ir silpnaregiams kylančios problemos. Šiais metais toks susitikimas vyko Estijoje, Taline. Jame dalyvavo LASS pirmininkas Sigitas Armonas ir LASS respublikinio centro vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė. Mintimis apie trijų Baltijos valstybių aklųjų organizacijų panašumus ir skirtumus dalijasi LASS pirmininkas Sigitas Armonas. 

* * * 

Išeities pozicijas 1990 metais visi turėjome vienodas - sovietmečiu dirbome pagal tą patį modelį. Praėjo ketvirtis amžiaus ir jau matome nemažai skirtumų. Juokaudami galėtume pasakyti: jeigu sudėtume visus teigiamus dalykus, kurie yra trijose Baltijos valstybėse, turėtume visus Europos gyvenimo standartus atitinkančią valstybę, kuri tikrai rūpinasi regėjimo negalią turinčiais žmonėmis. Bet nei visų trijų valstybių, nei jų teisinių bazių į vieną sudėti negalime, todėl kiekviena valstybė, kiekviena nacionalinė aklųjų organizacija, pasirinkusi tam tikrą veiklos modelį, turi savų privalumų ir savų trūkumų. 1991 m. Lietuvoje buvo priimtas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Nuo 1992 m. pradėta vykdyti Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos programa. Ši programa leido LASS, kaip nevyriausybinei organizacijai, išlaikyti savo struktūrą, regionų centrus, filialus. Per 20 metų keitėsi pavadinimai, bet struktūra išliko. Per daugiau nei 20 metų keitėsi LASS veiklos pobūdis, bet svarbiausi prioritetai irgi išliko. Latviai ir estai nuėjo kiek kitu keliu: ar todėl, kad neturėjo tokios programos, ar dėl kitų priežasčių, bet turėtos veiklos neišsaugojo. Latviai iš valstybės gauna paramą socialinės reabilitacijos projektams. Tai, ką sprendžiame vykdydami socialinės integracijos programą, latviai sprendžia vykdydami socialinės reabilitacijos projektus. Turi įsteigę reabilitacijos centrą, buria darbuotojus ir šitaip vykdo reabilitaciją. Čia galėtume matyti tam tikrų panašumų, išskyrus vieną: ši programa mums leido socialiniais darbuotojais įdarbinti savus žmones, Latvijoje nieko panašaus nėra - savo žmonių įdarbinimas nėra prioritetas: kas gali teikti reabilitacijos paslaugas, tas jas ir teikia. Estijos aklųjų sąjunga neturi fizinių asmenų, o tik asocijuotus narius. Jais gali būti bet kuri organizacija, teikianti neįgaliesiems kokias nors paslaugas: ugdymo įstaiga, "Liūtų" klubas ar šunų vedlių draugija. Abi organizacijos (estai gal šiek tiek daugiau) labiau užsiima atstovavimu, aklųjų teisių gynimu, projektų rengimu nei mums įprastu kasdieniniu darbu - socialinių paslaugų teikimu. 

Latvijoje aprūpinimą techninėmis pagalbos priemonėmis į savo rankas buvo perėmusi valstybė, nepasiteisino, vėl susigrąžino aklųjų sąjunga. 

Patys latviai sako, kad toks modelis pasiteisino ir nenorėtų grįžti prie senojo. Lietuvoje, kaip žinome, nuo 2007 m. aprūpinimą šiomis priemonėmis yra perėmusi valstybė. Estai nuėjo dar kitu keliu: valstybė reglamentavo, kaip žmonės turi būti aprūpinami priemonėmis, nustatė jų kompensavimo tvarką, o patį aprūpinimą organizuoja privati kompanija. Estijoje, Latvijoje yra ir socialinė, ir profesinė aklųjų reabilitacija. Latvijoje reglamentuota, kad žmogus turi galimybę per metus pasinaudoti 50 socialinės reabilitacijos valandų. Kartą per penkerius metus - 400 valandų (tai būtų apie 3 mėnesių kursas). Deja, Lietuvoje kol kas turime tik ieškojimus. Prieš penkerius metus kartu su partneriais - Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių centru - pradėjome vykdyti respublikinį socialinės reabilitacijos projektą, bet projektas šiandien yra, rytoj gali nebūti. Todėl siekiame, kad atsirastų teisinė bazė ir sistema veiktų be LASS baksnojimo pirštu. Pagaliau pavyko socialinės reabilitacijos sistemos sukūrimą įtraukti į Nacionalinę neįgaliųjų socialinės integracijos programą. 

Lietuvoje 2004 m. buvo priimtas Socialinių įmonių įstatymas. Kalbant tiesiai šviesiai, šis įstatymas buvo sukurtas pagal mūsų įmonių pavyzdį. Turime keturias socialines įmones, gauname nemažą valstybės pagalbą. Nei Latvijoje, nei Estijoje tokių įmonių nėra likę. Tiesa, latviai turi įmonėlę - joje dirba apie 20 žmonių. Estų turėtos įmonės buvo privatizuotos. Jose irgi dirba keliasdešimt žmonių, bet, kaip sakė patys estai, tai daugiau darbo terapija nei tikras darbas. Atlyginimai irgi atitinkami - apie 100 eurų per mėnesį. Kaip ir mes, jie turi masažuotojų, vykdo įvairius užimtumo projektus, bet socialinių įmonių neturi. 

Socialinei reabilitacijai latviai iš valstybės gauna apie 400 tūkst. eurų. Žinant, kad Latvijoje yra beveik dvigubai mažiau aklųjų ir silpnaregių, padalinus tuos pinigus vienam žmogui, išeitų panaši suma kaip ir Lietuvoje. Tačiau mūsų žmonės dirba, teikia socialines paslaugas. Estai ir latviai apie tuos dalykus seniai yra pamiršę. Diskutuojame, kodėl už darbą nemokame filialų vadovams? Estai ir latviai mūsų tiesiog nesuprastų: aklųjų sąjunga yra visuomeninė organizacija ir dirba visuomeniniais pagrindais. Apie jokius darbo santykius, įteisintus sutartimis, nėra net kalbos. Tai nereiškia, kad regėjimo negalią turintys žmonės Estijoje ar Latvijoje nedirba, bet tai kiekvieno žmogaus apsisprendimo, bet ne visuomeninės organizacijos reikalas. 

Galėtume retoriškai klausti, kuris kelias geresnis: prašyti ir reikalauti iš valstybės ar kuo daugiau stengtis daryti patiems? Vieno teisingo atsakymo nerasime. Kolegos pasakojo įspūdžius iš vieno Europos aklųjų sąjungos posėdžio Italijoje. Į raginimą daugiau reikalauti iš valstybės Italijos aklųjų organizacijos atstovas atsakė: "Pas mus kasdien po tris mitingus, kuriuose kas nors ko nors reikalauja. Reikalavimais nieko nenustebinsi ir neišgąsdinsi." LASS pasirinko šiek tiek kitokį kelią nei latviai ar estai: prašyti, reikalauti, bet kartu ir dirbti patiems. Manome, kad tai perspektyvesnis kelias. Patys veikdami, o ne tik reikalaudami, sugebėjome išsaugoti kai kurias veiklos sritis, kurių mūsų kolegos Latvijoje ir Estijoje jau seniai neturi. 

Po panašių susitikimų tenka išgirsti klausimų apie strategijas, ateities planus. Ypatingų strategijų nekūrėme, gyvename tuo, kuo gyvena visa Europa. Apskritai, prieš dešimt ar penkiolika metų tos problemos, kurias sprendžia labiau išsivysčiusios Europos valstybės, dažnai atrodydavo kaip kitas pasaulis. Dabar vis akivaizdžiau, kad visi gyvename tame pačiame pasaulyje ir sprendžiame tas pačias problemas. Ateinančiais metais trijų Baltijos valstybių aklųjų organizacijų vadovų susitikimas vyks Vilniuje. Į jį ketiname pasikviesti ir Skandinavijos šalių aklųjų organizacijų vadovus. Pasaulis globalėja, problemos - irgi. Kas skauda skandinavams, greitai gali pradėti skaudėti ir mums. 

Užrašė Andrius VAINORAS