TAI ĮDOMU

Emilija DERŠKUTĖ

REGĖJIMAS TRUKDĖ MUZIKUOTI


Šiemet žinomam kompozitoriui, politikui, pasiuntiniui ir sukilimo dalyviui Mykolui Kleopui Oginskiui sukanka 250 metų (1765-1833). 2015 metais UNESCO įtraukė į minėtinų datų sąrašą, ir šiuos metus paskelbė M. K. Oginskio metais. 

Lenkijos-Lietuvos valstybės - Abiejų Tautų Respublikos didikas mums yra daugiausia žinomas iš savo muzikinio palikimo. Tai polonezas a-moll Nr. 13, iki šiol atpažįstamas kaip polonezas "Atsisveikinimas su Tėvyne". M. K. Oginskio valstybinė, politinė, diplomatinė ir karinė veikla ilgą laiką liko nepažinta. 

Šis iškilus didikas, gyvenęs XVIII-XIX a. sandūroje, "Mūsų žodžio" skaitytojams bus įdomus ne tik nuveiktais savo darbais, bet ir antroje gyvenimo pusėje nusilpusiu regėjimu. 

 

1765 m. rugsėjo 25 d. Trakų vaivados Andriaus Oginskio ir Paulinos Szembek-Potockos šeimoje gimė Mykolas Kleopas. Gavęs puikų namų lavinimą, kuriuo rūpinosi talentingas pedagogas, bibliofilas prancūzas Jeanas Rolay, dvidešimt vienerių M. K. Oginskis veržliai įsijungė į politinį valstybės gyvenimą. Pirmasis žingsnis valstybininko kelyje buvo Trakų vaivadijos bajorijos interesų atstovavimas 1786 m. Varšuvos seime, kuriame jis buvo išrinktas Lietuvos finansus administravusios institucijos - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo komisijos - nariu. 1786-1788 m. eidamas iždo komisaro pareigas, siekė apčiuopiamų ekonominių rezultatų: jis ėmėsi muitinių tinklo reorganizavimo, teikė pasiūlymus dėl mokesčių surinkimo racionalizavimo, Pinos-Muchaveco kanalo kasimo, Šventosios uosto steigimo bei kitais Lietuvos valstybės ekonominės padėties gerinimo klausimais. 

1788 m. M. K. Oginskis parengė ir įteikė Seimui "Pastabas" dėl Lietuvos iždo administravimo tobulinimo. "Pastabose" iždo komisaras atkreipė dėmesį į asmeninę muitinių tarnautojų atsakomybę, pažymėjo, jog "net ir pačios geriausios instrukcijos, nesant nuoseklaus jų vykdymo, bus betikslės ir nereikalingos." 

Už nuopelnus valstybei 1788 m. jaunasis didikas apdovanojamas Šv. Stanislovo ordinu. Seimui priėmus sprendimą dėl kariuomenės didinimo, 1789 m. kovo 2 d. M. K. Oginskis įgijo pirmąjį karinį laipsnį - tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kavalerijos 10-osios vėliavos rotmistru. Tais pačiais metais tapo Lietuvos kardininku, o lapkričio 10 d. apdovanotas Baltojo erelio ordinu. 

1789 m. Bžezinų bažnyčioje M. K. Oginskis vedė Izabelę Lasocką. Po vedybų įsikūrę Palenkės Sokoluvo dvare sutuoktiniai neilgai džiaugėsi ramiu gyvenimu kaime. Jau 1790 m. kovą Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijos karalystei pasirašius sąjungos sutartį bei radikaliai pasikeitus Respublikos užsienio politikos krypčiai, M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Jungtinėse Nyderlandų Provincijose. 1790 m. birželio 5 d. gavęs valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio pasirašytus kredencialus, apsirūpinęs kelionei reikiamais dokumentais, M. K. Oginskis su sutuoktine ir svita išvyko į Reichenbachą, iš kurio ketino pasiekti Hagą. Dailios išvaizdos, talentingas, mėgstantis ištaigingą gyvenimą 25 metų amžiaus ministras lengvai įsiliejo į Hagos diplomatinę aplinką. Gindamas Abiejų Tautų Respublikos interesus jis vedė derybas su įtakingu anglų ambasadoriumi Nyderlanduose lordu Aucklandu, prūsų pasiuntiniu Dorotheus Kelleriu, Rusijos diplomatais, o 1790 m. spalį - su vykstančiu į Londoną Anglijos pasiuntiniu Prūsijoje Josephu Ewartu. Supratęs, kad Hagos politikos kursą lemia Anglijos pozicijos, 1790-1791 m. sandūroje Mykolas Kleopas išvyko į diplomatinę misiją Londone. Diplomato M. K. Oginskio pastangomis buvo sudaryta sutartis su Amsterdamo bankininkais, Respublikos iždą Varšuvoje pasiekė 3 mln. florinų vertės kreditas. 

Sugrįžęs į Lietuvą, M. K. Oginskis tapo aktyviu Gegužės 3-osios konstitucijos šalininku, nors ir laikė ją nepakankamai radikalia. Norėdamas į Konstitucijos šalininkų gretas įjungti kuo daugiau bajorijos bei pademonstruoti bajorijos ir miestiečių luomų vienybę, 1792 m. balandžio 16 d. Vilniaus rotušėje M. K. Oginskis kartu su 37 bajorais iškilmingai prisiekė miesto teisei. Po iškilmių rotušėje, M. K. Oginskis savo namuose surengė vakarienę penkiems šimtams asmenų, į kurią pakvietė įžymiausius miestiečius. 

Karinės Rusijos intervencijos akivaizdoje 1792 m. vasarą M. K. Oginskis išvyko į užsienį ir buvo linkęs stebėti įvykius iš šalies. Valdovui Stanislovui Augustui prisiekus Targovicos konfederacijai ir iš esmės žlugus vilčiai apsaugoti reformas bei Konstituciją, M. K. Oginskis apsisprendė grįžti. Susigrąžinti nusavintą nuosavybę pavyko ne iš karto. Sąlyga, kurią Rusijos imperijos valdžia kėlė M. K. Oginskiui, buvo sutikimas užimti valstybės ministro pareigas prorusiškoje vyriausybėje. 1793 m. pradžioje Lietuvos kardininkas tokį sutikimą davė. Antrojo Respublikos padalijimo akivaizdoje tapęs didžiuoju Lietuvos iždininku, M. K. Oginskis siekė "suteikti viltį ir paguodą likusios Respublikos dalies piliečiams priimant gerą valdymo įstatymą ir tautai sugrąžinant ramybę bei laimę". 

Prasidėjus 1794 m. sukilimui M. K. Oginskis stojo į sukilėlių gretas. Balandžio 29 d. sugrįžęs į Vilnių, jis atsisakė didžiojo Lietuvos iždininko pareigybės ir savo parašu patvirtino priesaiką - visomis galiomis prisidėti prie sukilimo sėkmės. Didikas sukilimo reikmėms skyrė akivaizdžią finansinę paramą - 138 tūkst. auksinų. Tai sudarė daugiau kaip trečdalį visų per pirmąsias dvi sukilimo savaites Vilniuje paaukotų lėšų. Gegužės 5 d. nuo Vilniaus vaivadijos išrinktas į Aukščiausiąją tautinę tarybą, M. K. Oginskis kartu su Dominyku Narbutu ir Mykolu Pranciškumi Karpavičiumi rengė sukilimo teisės aktus - Tarybos ir jos skyrių organizavimo bei veiklos reglamentus, daug prisidėjo organizuojant karines sukilėlių formuotes, įsteigė savo kavalerijos diviziją. 1794 m. birželio 7 d., vadovaudamas 300 savo pulko šaulių ir turėdamas žinioje apie 200 leitenanto Kasparo Korsako vadovaujamų raitelių, M. K. Oginskis pradėjo pirmąjį savo gyvenime karo žygį, kurio tikslas buvo paskatinti sukilimą Minsko vaivadijoje. Birželio 17 d. prie Vyšniavo generolo Nikolajaus Zubovo vadovaujami rusų kariai užpuolė sukilėlius. M. K. Oginskis patyrė didelių nuostolių. Mūšyje krito apie 50 sukilėlių, į rusų nelaisvę buvo paimti 64 kariai ir 4 karininkai. Su kitais kariais pasitraukęs į Krėvą, M. K. Oginskis susijungė su generolo Jokūbo Jasinskio divizija. 1794 m. liepos pabaigoje M. K. Oginskis suorganizavo antrą išpuolį į priešo teritoriją. Žygio tikslas buvo suteikti paramą Kuršo sukilėliams ir apsaugoti Lietuvos sostinę nuo lanku ją juosiančio priešo. Buvo tikimasi paimti Daugpilio tvirtovę. Tačiau persikelti per upę ir užimti tvirtovės nepavyko. 1794 m. rugsėjo pabaigoje - spalio viduryje Rusijos kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, Prūsijos kariuomenė - Užnemunę. 1794 m. lapkričio 5 d. kapituliavus Varšuvai, sukilimas buvo nuslopintas. 

1794-1800 m. M. K. Oginskis aktyviai įsijungė į politinių emigrantų, siekusių atkurti Respublikos valstybingumą, veiklą. Paramos buvo tikimasi iš Prancūzijos, Lombardijos, Toskanos kunigaikštystės, kitų Italijos valstybių, taip pat iš Osmanų imperijos, į kurią kaip emigrantų atstovas jis išvyko 1796 m. pradžioje. Iš Konstantinopolio M. K. Oginskis laišku kreipėsi į generolą Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti išvaduoti Lenkiją ir Lietuvą iš Rusijos jungo. Atsakymas buvo vienareikšmis: "Tauta, savo kaimynų parblokšta, gali atsikelti tik su ginklu rankoje." Aštuoneri emigracijoje praleisti metai buvo paženklinti nuolatinio lėšų stygiaus. Už ginkluotą pasipriešinimą Rusijai iš M. K. Oginskio buvo atimta visa turėta nuosavybė. 

1802 m. pradžioje, pasinaudodamas Aleksandro I paskelbta amnestija, M. K. Oginskis sugrįžo iš emigracijos. Jam buvo leista susigrąžinti dalį giminės turto, iki gyvos galvos atiduotas valdyti Rietavas. 

Tuo metu įvyko esminių pokyčių asmeniniame M. K. Oginskio gyvenime - 1804 m. abipusiu susitarimu nutraukiama Mykolo ir Izabelės santuoka. Tais pačiais metais M. K. Oginskis vedė didiko Kajetono Nagurskio našlę Mariją de Neri, su kuria jau buvo susilaukęs dukters Amelijos. Antrojoje santuokoje gimė sūnus Kleopas Irenėjus ir dukterys Ema bei Ida. 

Nuolat susiduriant su Rusijos imperijos politiniu spaudimu ir mąžtant viltims pasiekti realių pokyčių politinėje erdvėje, M. K. Oginskis apsisprendė išvykti gyventi į užsienį. Blogėjanti sveikata skatino ieškoti palankesnio klimato šalies, todėl apsistota Italijoje, Toskanoje, paskui Florencijoje. 

Florencijoje daugiausia dėmesio skyrė kūrybai, domėjosi muzikiniu ir kultūros gyvenimu, rašė ir rengė spaudai "Atsiminimus", kūrė "Laiškus apie muziką". Gyvenimą lydėjo artimųjų ilgesys ir nuolatinis lėšų stygius. Podagra ir nuolatos silpstantis regėjimas trukdė jam muzikuoti ir rašyti atsiminimus. Viename iš rašytų laiškų rašoma: "Atsisakyti groti smuiku buvau priverstas, nes daug keliavau, buvau užsiėmęs ir neturėjau laisvo laiko muzikai, o blogas regėjimas kliudė skaityti natas, jas reikėdavo prisikišti prie veido, dėl to nerangiai valdžiau stryką." 

Mirė M. K. Oginskis 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Buvo palaidotas šalia namų esančiose Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Vėliau šeimos dėka jo palaikai buvo perkelti į Italijos Panteoną, Florencijos Šventojo Kryžiaus baziliką. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]