MINTYS

Pranas ŽIOGAS

UŽ KĄ BARA AKLUOSIUS?

Vasara - tai toks linksmai neramus širdžiai metas, kai visos musės pro mažiausius plyšelius braunasi į vidų, o žmonės urmu lenda lauk į gryną orą pagaudyti saulės spindulių, prasivėdinti tarp keturių vėjų, atsigaivinti šiltu lietumi ar panardinti savo kūną į tekantį upelį, ramų ežerėlį. Visa tai artima ir tiems, kurie negali pamatyti vasaros grožybių, o tik pajusti bei užuosti mums šiuo metų laiku dovanojamas gamtos dovanas. Kiekvienas neregio išėjimas toliau už savos laiptinės, namo ar kiemo ribų yra atskira nepakartojama istorija. Net ir keliaujant įprastu, gerai žinomu maršrutu gali kas kartą patirti vis kitokių nuotykių. Išeidami iš namų visada tikimės sėkmingai ir ramiai pasiekti galutinį kelionės tašką. Kelionėje viliamės sutikti tik geranoriškai nusiteikusius žmones, linkusius mums padėti, jei prireiktų. Tai mūsų iliuzijos. Regintys žmonės turi kiek kitokias iliuzijas - kad jiems, keliaujantiems ar dirbantiems, niekas netrukdys. Taigi neretai žmogus su baltąja lazdele, žvelgiant reginčiųjų akimis ir remiantis jų suvokimu, elgiasi netinkamai. Galima vos ne kasdien išgirsti patarimų, pamokymų ir net pabarimų dėl savo, kaip neregio, veiksmų. Čiupkime konkrečius pavyzdžius. 

Vasarą ypač pagausėja remonto darbų, tad net ir atsargiau vaikštant galima lazdele atsiremti į kokią tvorą, aptvarą ar tiesiog įkristi į atidengtą kanalizacijos šulinį, iškastą duobę. Jei aptvėrimas tik simbolinis, netvirtas, galima tokį statinį, užkabinus lazdele, visai nugriauti. Aplinkinių reakcija į tai, ką mes netyčia pridirbame, yra labai skirtinga. Darbininkai, triūsiantys prie kelio, šaligatvio ar pastato remonto darbų, dažniausiai ima bartis, visai nepaisydami rankoje laikomos baltosios lazdelės. Galima juos suprasti ir pateisinti, jei yra toks noras ir išugdytas polinkis įsijausti į kito žmogaus situaciją, tai yra savotiškai pabūti jų kailyje. Argi svarbu, kas ir dėl kokių priežasčių, - svarbu, kad griaunamas, gadinamas ar naikinamas jų gal ir ne visai kruopščiai atliktas darbas. Iš jų galima tikėtis pylos, net ir jei darbas neatliktas, tiksliau, kai įeini į teritoriją, į kurią negalima eiti, nes kažkur pakelėje yra maža lentelė su draudžiamu užrašu. Kartais gali nieko nebūti - nei užrašo, nei aptvėrimo, bet vis vien liksi kalčiausias. Nevardinsiu visų žodžių, kurių tada sulauki, bet vieną, labiausiai įstrigusį, neiškęsiu nepaminėjęs: 

- Ir kas tave vieną į gatvę išleido?! 

Panašių klausimų esu išgirdęs, kai kokia puse pėdos netyčia užlipu ant žaliosios vejos, kai ji jau prieš mane trepsėjusių būna gerokai sutrypta ir mažai skiriasi ar beveik nesiskiria nuo tako ar šaligatvio dangos. Paklausite, kaip aš tada reaguoju? O kodėl turėčiau reaguoti? Juk kaltina ne mane, o tą kažką, kuris mane vieną išleido. Pasijuntu lyg mažas vaikas, slapta pabėgęs nuo tėvų globos. Nieko neaiškinu. Nusišypsau, ir tiek. Žmonės juk gero nori - kad aš būčiau saugus ir kad aplinka nuo manęs nenukentėtų. O reikia pripažinti, jog ta aplinka gerokai kenčia, oi, kenčia! Kartais labai patogu eiti vedant lazdele palei šaligatvio pakraštį. Ne paslaptis, kad ten neretai būna kiemsargių sušluotų krūvelių lapų ir kitokių šiukšlių. Lazdelė kiek pataršo tas krūveles. Pasitaiko, kad nuo mūsų nukenčia tiesiog ant siaurų šaligatvių, šalia parduotuvių, kavinių, kirpyklų, siuvyklų ar kitokias paslaugas siūlančių įmonių pastatyti reklaminiai stendai. Tvirtesnius tik patikriname gerokai bakstelėdami lazdele, o lengvesnius galime ir pargriauti ar nusukti taip, kad praeiviams nematyti, kas ant to stendo užrašyta. Ech, kai pagalvoji - tikri chuliganai, turintys neliečiamumo teisę! Trankome su baltąja lazdele bet ką, kas pasitaiko kelyje, o mūsų policija už tai net nepaliečia. Pėstiesiems atrodome labai nedrausmingi eismo dalyviai. Einame ne per perėjas, o kur tik užsimanome. Didžiuosiuose miestuose šitaip gal ir neverta rizikuoti, o štai miesteliuose ir gyvenvietėse taip kartais ne tik patogiau, bet ir saugiau. Paradoksas, bet taip jau yra. Kai kuriose perėjose įtaisyti nemenki specialūs nelygumai, kurie, matyt, turi kokią konkrečią pozityvią funkciją, bet man tai grėsmė užkliūti ir kakta patikrinti asfalto tvirtumą. Po tokio priverstinio horizontalaus poilsio mano paties kūno tvirtumą gali patikrinti kokio nors automobilio ratai. Ačiū. Nenoriu. Keista, bet jau senokai pastebėjau: pėsčiųjų perėja yra viena pavojingiausių vietų, nes radijo ir televizijos pranešimuose neįprastai dažnai minima kaip avarijos ar nelaimingo atsitikimo vieta. Perėjų vengiu dar dėl vienos priežasties. Jei prie jos sustoju ir laukiu, atsiranda automobilis, kuris tvarkingai sustoja ir laukia, kada aš ramiai diriguodamas sau baltąja lazdele, pereisiu į kitą kelio pusę. Puiku, bet ne visai. Jei vienas automobilis sustojo, tai dar nereiškia, jog savo geležinius žirgus sustabdys iš paskos ar priešinga kryptimi judantys. Po kelių bandymų praskrieti palei kojas taip, kad vos spėju atitraukti į priekį ištiestą baltą lazdelę, daugiau neeksperimentuoju. Nueinu toliau nuo perėjos ir, sulaukęs visiškos tylos, šaunu į kitą gatvės pusę, tokiu elgesiu versdamas griebtis už galvos disciplinuotus praeivius. Kita problema, jog dažnai neaišku, kur baigiasi perėja ir prasideda šaligatvis ar kita teritorija, kuri gali būti pavojinga kaip kelias, tarkime, kokia automobilių stovėjimo aikštelė. 

Kita tema - kelionės autobusais. Didmiesčiuose esame barami už tai, kad lipame ne pro tas duris. Pasitaikė ir užtrenktų prieš pat nosį. Aš apskritai džiaugiuosi, kad randu bet kurias duris, tad džiaugsmas, jog važiuosiu, didesnis už nusivylimą dėl nemalonių ausiai pastabų, kad ir iš kokios griausmingos burnos jie sklistų. Vairuotojai ir kontrolieriai pabara, jei ne ta puse neįgaliojo pažymėjimą rodau. Išauklėjo. Dabar jau išmokau teisingai rodyti viską, ko tik prašo. Keliaujant tarpmiestiniais autobusais po kelių netikėtumų, kai transportas laukia keleivių ne toje stotelėje, kurioje priklauso, o gretimoje arba visai net ne stotelėje, stengiuosi pasitikslinti, kur vyksta autobusas. Esu baramas, jog neskaitau, kas parašyta ant lentelės prie autobuso durų. Nors lazdelė rankose, bet ji lipant į autobusą jau sulankstyta, tad gali ir nekristi vairuotojui į akis. Negaliu pykti - o gal tas vairuotojas irgi aklas ir negali matyti ne tik mano lazdelės, bet neįžiūri pats, tai yra negali perskaityti ir to užrašo prie autobuso durų, dėl to ir tikisi, jog patys jį perskaitysime? Sakote, aklų vairuotojų nebūna? Aklų - tikrai ne, bet kurčių pasitaiko. Sunku aklam suprasti kurčią - ir atvirkščiai. Klausi klausi tokio vairuotojo tai vieno svarbaus klausimo, tai kito, o jis arba tyli, arba parodo kažką tik jam suprantamais gestais, bet aš juk nematau. Specialiai išmokau, kaip gestais parodyti, jog esu aklas, ir kartą susidūręs su vienu tokiu vairuotoju tyleniu išbandžiau, bet nesėkmingai. Tikriausiai pakliuvo kurčias užsienietis, nemokantis lietuviškos gestų kalbos. Tiek jau to. Vairuotojai yra labai užsiėmę ir skuba išduoti bei priimti siuntinius, pasirūpinti, kad visi keliaujantys įsigytų bilietus, pasidėtų į bagažinę storesnius krepšius, kad autobusas nevėluotų, tad nėra kada terliotis su kiekvienu smalsiu keleiviu. Gerai, kad autobusuose vis dar pasitaiko malonių žmonių, lengvai atskleidžiančių visas su maršruto subtilybėmis susijusias paslaptis. 

Atskira tema - pinigai. Tiek mokant už prekes parduotuvėse, tiek už bilietus autobusuose gali išgirsti nemalonių pastabų, jog negali "atsiskaityti be grąžos", kad neapsirūpinai smulkesnėmis kupiūromis ar monetomis. Įlipęs į autobusą pradinėje stotyje gali gauti žodinės pylos už tai, kad nenusiperki bilieto kasoje, o kreipiesi į vairuotoją. O prieš porą metelių kartą buvau baramas už tai, kad pirkau bilietą kasoje. Suprask čia, žmogau, kada kas ko nori. 

Neregiui stovėti eilėse nelengva. Kaip išlaikyti tinkamą atstumą iki priekyje stovinčio? Baltąja lazdele čia nepasinaudosi. Juk nebandysi pasitikslinti, kur stovi priešais esantis žmogus, ieškodamas lazdele, kur jo batai? Garsų taip pat per daug, kad jie galėtų padėti. Reikia visaip gudrauti, bet kartais tai atsirūgsta. Bandai lyg netyčia priešais save judinti ranką, kad vos vos priliestum priešais stovinčio žmogaus drabužį, rankinę, krepšį ar kitą kokį laikomą daiktą. Tik yra tokių, kurie stengiasi laikytis atokiau. Jie gali pagalvoti, kad labai jau artinuosi norėdamas ką nugvelbti iš svetimos kišenės ar rankinės. Žiemą, kai žmonės apsivilkę storais drabužiais, lengvas trumpas prisilietimas gal ir nesukelia įtarimo, bet vasarą galima netyčia prisiliesti prie apnuoginto kūno, o tai jau nemalonu ir tau pačiam, ir paliestam žmogui. Šiais laikais jau nesvarbu, ką paliesi, - vyrą ar moterį, gali būti pagalvota apie seksualinį priekabiavimą! Priešais save laikyti krepšį su pirkiniais ir juo baksnojant tikrinti, ar priešais stovintis žmogus nepajudėjo pirmyn, taip pat neatrodo labai mandagu. 

Neretai jaučiuosi kaip kliuvinys net ir nejudėdamas. Jei tenka ko laukti, vis paaiškėja, jog stoviu kieno nors kelyje. Paprašytas pasitraukti bandau tai daryti, tik ne visada judu į tą pusę, į kurią tikėjosi prašytojas, arba pasitraukiu ten, kur trukdau jau kitiems. Kol sulaukiu artimo žmogaus, galiu būti pakeitęs savo dislokacijos vietą jau kelis kartus. 

Tenka išgirsti pelnytų priekaištų dėl abejingumo ar nedžentelmeniškumo, kai nepuolu ieškoti, pakelti ir paduoti damoms iš rankų netyčia (ką gali žinoti, o gal kartais ir tyčia) iškritusių daiktų, vaikams į upelį nuriedėjusio ir nuplaukusio kamuolio bei pan. 

Taigi mus, akluosius, bara už tai, kad išeiname į gatves ir ten trukdome kitiems normaliai gyventi. O už ką mus giria? Ogi už drąsą, kad drįstame vieni išeiti iš namų, sugebame savarankiškai nueiti ir nuvažiuoti, kur norime, nusipirkti prekių, susimokėti mokesčius, kitaip tariant, už tą patį, už ką ir pylos gauname. Iš tiesų atvirai ir nebyliai mus palaikančių žmonių yra kur kas daugiau. Daugiau tokių, kurie nesureikšmina mūsų nesėkmių, bet stengiasi laiku ištiesti pagalbos ranką, kad tų nesėkmių išvengtume.