MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

NENEIGTI KITŲ GYVENIMŲ IR BŪTYBIŲ


Neseniai pasirodė rašytojo A. Hakslio romanas "Neregys Gazoje" (iš anglų kalbos vertė L. Jonušys). Apie patį autorių, kitą jo romaną "Kontrapunktas" rašėme "Mūsų žodžio" straipsnyje "Matyti visumą". Šįkart norisi pakalbėti apie knygą taip, kaip kalbėtum paklaustas gero draugo: "Ką skaitai? Kodėl ta knyga tau patiko?", tai yra be gudragalviškų išvedžiojimų, literatūrologinio "pamušalo", atsirinkus straipsniui tai, kas nepraslydo pro akis, jaudino protą. Beje, knygos pavadinimas, anot paties rašytojo, paimtas iš Senojo Testamento - istorinių realijų (tai Europa tarpukariu) sugniuždytas žmogus primena Gazoje įkalintą biblinį Samsoną. Kaip rašoma pristatant kūrinį, čia prabylama apie intelektualaus, humaniškų siekių individo, manančio, kad jis esąs visagalis, lemtį - "visuomenė jam atima jėgas, išduria akis". 

Romane įdomūs veikėjų dvasinės neregystės ir praregėjimo momentai, vienokio ar kitokio apsisprendimo priežastys. Hakslis - rašytojas, kurį domina pagrindinės vertybės: atsakomybė, žmogiškumas, supratingumas. Jau pirmuose romano puslapiuose akivaizdus pagrindinio veikėjo Antonio Biviso (knygoje nuolat grįžtama ir į veikėjo praeitį) noras laikytis distancijos, tai yra skirti kuo mažiau laiko "jausmams ir atsakomybei", - Helena, jo draugė, šito "užsisklendusio filosofo, mokslavyrio", vertinančio darbą, gyvenime turi egzistuoti taip, kad nesukeltų "nė mažiausio sujudimo" netgi sveikindamasi. Kaip tik dėl tokios distancijos Helena nelaiko Antonio gyvenimo vyru. Romane vaizduojamas ne vienas Helenos ryšys su kitais vyrais: su Hju, Džeriu, Ekiu. Antonio filosofija neleidžia Helenai įeiti į jo gyvenimą visai - ji tarsi stovi lūkuriuodama ant slenksčio, laukdama, kol bus pakviesta. Bet mylėti - tai jausti domėjimąsi kitu žmogumi. O Antonis samprotauja: "Mane persekioja abejingumas. Aš nemoku kvaršinti galvos dėl kitų žmonių." Jis nori būti "skandalingai tingus viskame, kas nėra darbas". Deja, dviejų žmonių ryšys neįsipareigojant ar, subangavus gyvenimo paviršiui, sprunkant į savo irštvą, kitą palikus lūkuriuoti (romane minimas Antonio išgyvenamas "žmogaus urve" jausmas) ir tikėtis geresnio santykio nėra tikra meilė, nes ji visų pirma kelia diskomfortą ir nepasitikėjimą tam, paliktam anapus durų. Romano pabaigoje Helena - vis dar su Antoniu. Bet, praradusi Ekį, tikrąjį savo gyvenimo vyrą, ji jaučiasi esanti tik "dvėseliena": jei Ekis nebūtų buvęs nužudytas, vargu, ar Antonio ir jos ryšys būtų atsinaujinęs. "Pirmiausia reikia mokytis sunkaus meilės žmonėms meno", - taip dabar Heleną moko gyvenimo patirties įgijęs Antonis, ir sunku patikėti, kad tokius žodžius taria vyras, kuris tokią meilę neigė. Romane kaip tik vaizduojama, kas Antoniui padeda suvokti, kad "akli yra abejingumas ir neapykanta, ne meilė". Tai daktaro Milerio, kurį Antonis irgi sutinka savo gyvenimo kelyje, žodžiai. Ne tik Helena padeda išryškinti Antonio charakterį ir jo keitimąsi, bet ir Merė Amberli, Brajanas, Mileris, Markas. 

Romane gvildenama žmogaus poveikio kitam žmogui reikšmė, parodoma, kokia lengvabūdiškų eksperimentų su kitais žmonėmis kaina. Helenos motina Merė Amberli Antonio kelyje - visų pirma meilužė. Jiedu susitiko, kai Antoniui tebuvo per dvidešimt, jai - trisdešimt. Kita vertus, tai moteris, kurios išprovokuotas Antonis, nejausdamas atsakomybės už tai, ką daro, pražudo savo draugą Brajaną. Suviliojęs Džoaną, Brajano merginą, Antonis, užuot garbingai atskleidęs tikrąsias veiksmų paskatas, užžarsto savo gyvenimo kelyje visų nuodėmių pėdsakus. Džoana naiviai patiki Antonio glamonėmis, išduoda Brajaną. Jos laiškas lemtingas - vaikinas pasirenka savižudybę. Antonis, neprisipažinęs, kad buvo niekšelis, po Brajano savižudybės nieko garbingai nepaaiškina ir jo motinai. Ryškėja dar vienas Antonio charakterio bruožas - šiam žmogui, kaip jis pats sako, "kančios baimė mažesnė už veiksmo baimę". Veikti - vadinasi, atvirai viską pasakyti, neprisipažinti - vadinasi, kankintis tylint. Reikėtų pridurti: niekingo veiksmo baimės nebuvo, buvo tik teisingo ir doro elgesio baimė. Romane sukrečia Brajano, rašančio lygybės ženklą tarp savo moralės principų ir elgsenos, taurumas. Brajano pirmoji meilė kilni - skaisti jo siela saugojo ir Džoanos skaistumą, intymesnių santykių vengimas vaikino meilę darė dar stipresnę, juolab kad abu mylimuosius skyrė ir atstumas. Antoniui, Merei ši meilė tebuvo akstinas niekingam eksperimentėliui. Beje, Merės, neretai išgyvenusios būseną, kad "pasaulis tapo vieta, kur staiga nustojo dėtis linksmi ir jaudinantys dalykai", vėlesnis gyvenimas neatšaukiamai turėjo riedėti į pakalnę - mat buvo ieškoma vis stipresnių dirgiklių nelabai suvokiant, kad senstančios moters gyvenimą, priešingai, turėjo daryti prasmingą visai kitos vertybės. Alkoholis, narkotikai, nešvara, apsileidimas - visa tai Antonis pamatė po daugelio metų kaip eksperimentuojamos, į nuotykius orientuotos egzistencijos pasekmes. 

Paskutiniame savo laiške Brajanas apgailestauja, kad visą laiką gyvenęs "naivuolio rojuje". Ateina minčių, kaipgi vis dėlto svarbu gyvenimo kelyje atpažinti tuos, kurie nenori už nieką atsakyti ir niekam neįsipareigoti. Kaip svarbu atpažinti "antonišką" laisvės sampratą: "Kaip gali būti laisvė, kol tvirtai laikosi "tu"? "Tu" privalo būti nuoseklus ir atsakingas, visada ką nors pasirinkti ir įsipareigoti. O atsikratęs to "tu" , atsikratai atsakomybės ir nuoseklumo reikmės. Esi laisvas - esi nesąlygotų, neįpareigojančių būsenų seka be praeities ir lūkesčių", - taip Antonis kalba Markui, kuris "visada daro tai, ką mano esant teisinga". Deja, šis stoikas, metaforiškai kalbant, Antoniui palieka galimybę tik sekti iš paskos, priekyje eina jis pats, kelio kryptį renkasi jis pats. Antonio ir Brajano draugystė buvo dviejų žmonių fatališkas susitikimas. Brajano silpnybė ta, kad jis nebuvo įsisąmoninęs, kas dedasi už "naivuolio rojaus". Fatališka tai, kad tas, kuris atsikrato tikrosios atsakomybės, savam gyvenimui paįvairinti nuotykių ieškančios moteriškės taip lengvai stumtelimas elgtis niekingai. Kita vertus, nėra Antonio sąžinės graužaties dėl nusižudžiusio draugo, nėra jokio vidinio konflikto - tėra pastangos kuo greičiau viską užmiršti. Šlykščiausia tai, kad Brajano motina, praradusi vienintelį sūnų, Antoniui sako žodžius, leidžiančius suvokti, kad jį vertina, gerbia, myli kaip geriausią sūnaus draugą. Gūdžios tylos ir nuslėpto melo fone Antonis - apgailėtino vyro tipas. 

Marko Steidso, stojiškos laikysenos vyro, pavadinusio Antonį į Meksiką padėti organizuojančiam sukilimą donui Chorchei, akivaizdoje ryškėja pagrindinio veikėjo noras bent pažado tesėjimu prilygti savo valingam draugui. Antonis, kurį persekioja "veiksmo baimė", svilinant karščiui, joja su Marku ant mulų per kalnus į rančą. Bailokam žmogui toks žygis - nemenkas iššūkis. Bet Markui duotas pažadas, kad jis, Antonis, neišvargsiąs. Leidžiamasi į savęs išbandymo kelionę viliantis, kad žodžio laikymasis neleis sugniužti ir kūnui. Civilizacijos nelieka, lieka negailestinga realybė: "Buvo tarsi apsėstas, tarsi priverstas gyventi kažkieno kito gyvenimą ir galvoti kito žmogaus galva." Prakaitas, strėnų skausmas, jojimas "per savo skausmo ir išsekimo tikrovę" - ar tai ne ėjimas ir į kitokį save? Netikėtai Markas susižeidžia koją. Kraujas, vėliau tinimas, pūliavimas, prarasta sąmonė - Marko stojiška laikysena jau nieko nereiškia. Antonis priverstas veikti - ieškoti gydytojo. Daktaras Mileris gydo ne tik kūnus. Antonis gauna gyvenimo išminties pamokas - viena iš jų ta, kuri vėliau perduodama ir Helenai: "Pirmiausia reikia mokytis sunkaus meilės žmonėms meno." Mileris sociologui Antoniui perduoda ir kitas savos išminties pamokas. Antonio paklaustas, kodėl "labdaros pamokas" duodąs tik "juodžiams", Mileris atsako: "Laukinių visuomenės - tai tiesiog ne tokios civilizuotos visuomenės su nukeltu dangčiu. Mes gana lengvai galime išmokti suprasti jas. O kai išmokstame suprasti laukinius, pasirodo, mokame suprasti ir civilizuotuosius." Stojiška Marko laikysena, nutikus nelaimei, daktaro Milerio samprotavimai apie kūno ir minčių ryšį, apie tai, kas daro žmogaus egzistenciją prasmingą, o žmoniją - civilizuotesnę, keičia ir Antonio gyvenimo sampratą. Romano pabaigoje - ne viena mintis apie gėrį ir blogį: "Blogis yra susiskaldymo akcentavimas, gėris - visa, kas prisideda prie vienybės su kitais gyvenimais ir kitomis būtybėmis. Puikybė, neapykanta, pyktis - iš esmės blogi jausmai, nes jie sustiprina atskirties tikrovę, tvirtina susiskaldymą ir unikalumą, atmeta ir neigia kitus gyvenimus ir būtybes." 

A. Hakslio romanas - tiems, kuriems patinka intelektuali proza, kuriems įdomūs ne gyvenimo tiesiąja einantys, o nuolat savo tiesos ieškantys veikėjai. Ji tiems, kurie patys nori įveikti "atskiriančias neapykantos, piktumo ir puikybės aistras", kurie trokšta "vienybės su kitais gyvenimais". 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]