PORTRETAS

 

SULAUŽYTAS LIKIMAS


Kuršėnų vaikų namuose 1951 m.Daug kartų girdėtas posakis - gyvenimas užgrūdina. Iš tiesų klausantis "Mūsų žodžio" pašnekovės, galvoje skamba šis posakis, negalima neprisiminti ir dviejų Lietuvos istorijoje juodžiausių datų - 1939-ųjų rugpjūčio 23-osios bei 1941-ųjų birželio 14-osios. 

Prieš mane - labai guvi, judri moteris. Iš pirmo žvilgsnio ne daugiau kaip šešiasdešimties metų. Iš tiesų ji geru dešimtmečiu vyresnė. Kalba lėtai, apgalvotai, apmąstydama kiekvieną žodį. Jaučiu - mano pašnekovei sunku grįžti į tuos juoduosius laikus. Girdžiu, kaip retkarčiais suvirpa pasakotojos balsas. Tylos pauzes užpildo žiebtuvėlio skeliama ugnis ir lėtas cigaretės dūmo išpūtimas. Rimtą pasakojimą moteris paįvairina sąmojingais intarpais: Sibiras, ligos ir nuolatinis badas bei alkis yra labai geri "talijos sąjungininkai". 

Audronė Jasinskienė su tėvais ir seserimi 1941 metais buvo ištremta į Sibirą. Po šešerių metų motina su dukterimis nelegaliai sugrįžo į Tėvynę. Deja, Lietuvoje buvo neilgai. 1949 metais tremtinę nuteisė pakartotinai ir vėl įkalino SSRS šiaurėje. Netekusiai mamos Audronei teko paragauti vaikų namų duonos. Ji tikrai nebuvo skalsi. Vaikų namai - tikra gyvenimo mokykla, kurioje stipri asmenybė užsigrūdina, o silpna - palūžta. Silpnaregė nepalūžo, nors nuolat reikėjo badauti. Dar skaudesnio smūgio sulaukė iš giminių, kurie atsisakė bendrauti su vaikų namų auklėtine. Laimei, vyresnioji sesuo nepaliko Audronės likimo valiai. Jos dėka silpnaregė baigė buhalterijos mokslus, nors jai buvo numatyta vieta neįgaliųjų prieglaudoje. 

 

Tremtis - badas, aklumas, kurtumas 

Mano tėvelis prieš didįjį karą dirbo kriminalinėje policijoje, mama baigė telefonininkių kursus ir dirbo pašte. Iš pradžių tėvai gyveno Mažeikiuose, ten gimė mano abi seserys. Vėliau tėvelį perkėlė dirbti į Kauną. Šiame mieste gimiau ir aš. Apie tai yra rašiusi savo dienoraščiuose mamytė. Jos dienoraščiai yra išlikę. Kaune gyvenome iki tremties - 1941 metų. Tėvelį iš darbo atleido dar 1940 metais. Sovietinis saugumas pradėjo tėvelį, kaip buvusį policininką, persekioti. Iki tremties tėvelis buvo rūsyje (kalėjime). Tiesa, kagėbistai, jį ištardę, paleido į laisvę. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl tėvelis nebėgo į Vakarus. Kodėl pasiliko Lietuvoje? Jis puikiai suprato, kad naujoji valdžia ramybėje jo tikrai nepaliks. 

1941 metų birželio 14 dieną, penktą valandą ryto, į mūsų butą pasibeldė enkavedistai. Liepė per pusę valandos susikrauti daiktus ir važiuoti gyventi į Tarybų Sąjungos gilumą. Man tuo metu buvo tik keturi mėnesiai. Iš pradžių važiavome mašinomis, vėliau gyvuliniais vagonais. Kelionės metu, matyt, nuo streso, mamai dingo pienas. Ji neturėjo kuo manęs maitinti. Nuo tada ir prasidėjo mano badavimas. Vandens taip pat nebuvo. Švarūs vystyklai greitai pasibaigė. Laimei, mama 1914 metais, Pirmojo pasaulinio karo metu, buvo Rusijoje, todėl gerai mokėjo rusų kalbą. Kareiviai, lydintys tremtinių ešeloną, leisdavo kartais mamai praskalbti vystyklus bei sesės drapanėles. Mūsų ešelono paskirties vieta - Novosibirsko geležinkelio stotis. Novosibirske mama nunešė mane pas gydytojus. Tuo metu labai sirgau. Suprantama, maisto nebuvo. Vietiniai gydytojai mane apžiūrėję tiesiai šviesiai pasakė, kad kažin ar aš išgyvensianti. Mūsų tremties vieta buvo Karasukas - tai didelis geležinkelio mazgas Novosibirsko srityje. Tiesa, tėvelį nuo mūsų iš karto atskyrė. Kaip vėliau paaiškėjo, jis pateko į kalėjimą, o paskui į Archangelsko lagerį ir iš ten nesugrįžo. 

Karasuke prasidėjo mano vargai. Mama dirbo viena. Ji įsidarbino vietinėje ligoninėje, kurioje slaugėmis ir sanitarais dirbo lietuviai tremtiniai. Vienu metu ligoninėje siautė dėmėtoji šiltinė. Mama labai bijojo šiltinės užkratą parnešti į namus. Eidama iš darbo kruopščiai nusikratydavo visas utėles. Matyt, angelas sargas mus apsaugojo. Šia neišgydoma liga mes neužsikrėtėme. 

Dirbančiam žmogui per dieną priklausė 200 gramų duonos. Mes trise turėjome šį davinį dalintis. Mama susidraugavo su kita lietuvių tremtinių šeima. Jie turėjo metais už mane vyresnį vaiką. Dėl nuolatinio bado pradėjau dažnai sirgti. Pirmiausia, nevaikščiojau. Vėliau prasidėjo vidurių šiltinė. Sulaukus trejų metų pradėjo silpti regėjimas. Pamažu apakau. Mano akys užsitraukė lyg kokia plėvele. Šią akių ligą rusai vadina škrupulu. Grįžusi į Lietuvą sužinojau, kad tai akių tuberkuliozė. Ragenoje atsiranda žaizdelės - jos negyja. Mama mane nuvežė į vietinę ligoninę. Gydytojai pasakė, kad šita mergaitė visą gyvenimą bus akla. Per tą laiką, kol nemačiau, įkritau į šulinį. Labai išsigandau ir praradau kalbos dovaną. 

Mama nesusitaikė su mano aklumu. Ji vietinių gyventojų pradėjo klausinėti, kaip šie gydo tokią akių ligą. Sužinojusi, jog padeda skiestas vario sulfatas, ji pradėjo juo plauti iš pradžių savo, o vėliau ir mano akis. Plėvelė palaipsniui pradėjo trauktis. 

Šiek tiek praregėjau. Pradėjau lankyti darželį. Iki jo reikėdavo kiekvieną dieną eiti tris kilometrus. Baisiausia buvo lįsti per traukinių sąstatų apačią. Visa tai puikiai atsimenu, nes 1990 metais buvau nuvažiavusi į savo tremties vietą. Netgi gyvenau pas rusę, kurios namelis stovėjo ten pat, kur buvo mūsų žeminė. 

Maisto nuolat trūko. Su bendraamžiais eidavome ieškoti laukinio česnako. Mums jis buvo tikras skanėstas. Lankydama darželį, savo porcijos nesuvalgydavau. Pamenu, kaip maistą slėpdavau kišenėje ir nešdavau namo mamai. Tuo metu mama sirgo gelta, o namuose valgyti nieko nebuvo. Mama parneštu maistu dar dalindavosi su sese. 

Vargstant atėjo 1945 metai. Rusija įveikė Vokietiją. Visa šalis šventė pergalę. Mama, kaip ir kiti lietuviai, pasinaudoję šia proga nutarė pabėgti iš Sibiro ir sugrįžti į Lietuvą. Bėgti ruošėsi dvejus metus. 1947 metais mamytė išpardavė negausią mantą ir su mumis susiruošė į tolimą kelionę. Važiavome zuikiais, nes tais laikais bilieto nusipirkti nebuvo įmanoma. Tremtiniams niekas bilietų neparduodavo. Neįsėdus į vieną traukinį, atvažiavo kareivių ešelonas, į kurį mes ir patekome. Stotyje mus apvogė. Pavogė visus lagaminus ir pinigus. Tuo metu Rusijoje klestėte klestėjo nusikaltėliai. Nusikaltimų banga nebuvo kontroliuojama. Likome be nieko. Reikėjo galvoti, kaip išgyventi kelionės metu. Aš su seserimi vaikščiojau po karinį ešeloną ir burdavau kareiviams. Kartais deklamuodavau eilėraščius. Jie už tai atsilygindavo maistu. Šiuo ešelonu važiavome iki Maskvos. Čia gyveno mamos teta. Ji buvo ištekėjusi už ruso, kuris dirbo saugume raštininku. Pas mamos tetą apsistojome kelioms naktims. Iš Maskvos grįžome į Kauną. 

Mama Linkuvoje įsidarbino pašto viršininke. Sibire mes buvome dviese. Viena sesuo liko Lietuvoje. Mama grįžusi ją atsiėmė iš savo motinos. Linkuvoje gyvenome iki 1949 metų. Tais metais mamą suėmė antrą kartą. Už savavališką pabėgimą iš Sibiro mama buvo dar kartą teisiama. Iš pradžių pasodinta į kalėjimą, o vėliau ištremta. Nuteisė trejiems metams lagerio. Išbuvus nustatytą laiką, mamos dar laukė tremtis. Mus taip pat tardė. Nuteista mama prarado motinystės teises. Mes nuo mamos iš karto buvome atskirtos. Mus su seserimis sunkvežimiu kažkur išvežė. 

 

"Prijomnikas" 

Atskirtas nuo mamos mus nuvežė į vadinamąjį Šiaulių "prijomniką" - Šiaulių vaikų priėmimo punktą. Jame iš gatvės surinkdavo įvairaus plauko vaikus nusikaltėlius. Dideliame kambaryje vaikus stebėjo du milicininkai. Ant langų - grotos. Teritorija aptverta aukšta tvora. Stebima buvo, kad joks vaikas iš čia nepaspruktų. Vėl trūko maisto. Iš Sibiro grįžau pusaklė ir be plaukų. Buvau labai liesa ir nedidelio ūgio. "Prijomnike" maistas buvo padedamas ant stalo vidurio ir kas pirmas pripuldavo, tai ir pavalgydavo, o kitiems nelikdavo. Man kelias dienas teko bučiuoti tuščią stalą. Maisto savo trumpomis rankytėmis nepasiekdavau. Badavau kelias paras. Po kelių dienų prie manęs priėjo didesnis berniukas. Priėjęs prisistatė. Jo vardas buvo Algis. Jis paklausė mano vardo. Po to tarstelėjo: 

- Ar nori valgyti? 

- Žinoma, - linktelėjau galva. 

Tada Algis pasitikslino: 

- Kiek dienų nevalgei? 

Išgirdęs atsakymą, man pasiūlė savotišką sandėrį: 

- Pirmiausia tu turėsi pamaitinti mane, o vėliau pati valgysi tiek, kiek nori. 

Aš pamaniau, ką gi jis čia sugalvojo? 

Rytojaus dieną, kai dalino maistą, vaikinas mane pasisodino ant pečių. Algis tarp vaikų buvo "verchas" - lyderis. Jis tai padaręs, visiems pasakė: 

- Čia mano sesė. Nedrįskit maisto liesti tol, kol aš ir mano sesė nepavalgys. 

Tai pasakęs man paliepė: 

- Dabar, Audra, griebk! 

Manęs ilgai raginti nereikėjo. Iš pradžių pamaitinau Algį, o vėliau pati abiem rankom maistą grūdau sau į burną. Taip prasidėjo mūsų draugystė. "Prijomnike" mūsų veltui nemaitino. Dabar tiksliai neatsimenu, bet, atrodo, kas mėnesį iš mūsų imdavo sužeistiesiems kraują. Iš kiekvieno vaiko po 200 miligramų. Mano sesė, kai duodavo kraują, nuolat alpdavo. Vėliau sunkiai susirgo. Aš buvau ištvermingesnė. "Prijomnike" išgyvenome tris mėnesius. Vėliau mane paskyrė į Kuršėnų vaikų namus. 

(bus daugiau) 

 

Užrašė Antanas MONKEVIČIUS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]