PORTRETAS

NENUGALIMOJI

(tęsinys) 

1966 metais, mokydamasi paskutinėje klasėje, mokytojo Broniaus Ibensko iniciatyva išvažiavau į reginčiųjų moterų šaškių varžybas atstovauti Kaunui. Jos vyko Vilniuje. Žinoma, prizinės vietos neiškovojau, bet ir paskutinė nebuvau. Po dvejų metų jau tose pačiose varžybose laimėjau trečią vietą. 

1966 metais persikėliau gyventi į Vilnių ir pradėjau dirbti Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate. Jame dirbau dvejus metus. Kombinate gal būčiau dirbusi ir ilgiau, jeigu ne tuometinis aklųjų bibliotekos direktorius Stasys Stasiulis. Jis man nežinant su Vidu Stalgiu rūpinosi mano ateitimi. Tuo metu dar neakivaizdžiai studijavau Vilniaus universitete teisę. Teisininkės diplomą gavau 1973 metais. S. Stasiulis nusprendė, kad dirbčiau mokytoja. Jis nuolat skambino Švietimo skyriui. 1968 metais prie Vilniaus IX vakarinės mokyklos buvo steigiamas šios mokyklos aklųjų skyrius. Žinoma, aš neturėjau pedagoginio išsilavinimo ir mokytojos darbui tikrai metikau. S. Stasiulio atkaklumas nugalėjo valdininkus. Jis patarė nueiti į Švietimo skyrių pasikalbėti. Aš ir nuėjau. Švietimo skyriaus vedėjas, išvydęs mane, sako: "Ak, štai kodėl tas direktorius man nuolat skambina!" Taip tapau antrosios klasės, arba brailio rašto, mokytoja. Nuo 1968 metų rudens trejus metus dirbau brailio rašto mokytoja Vilniaus IX vakarinėje mokykloje. Nuo 1971 m. pradėjau dirbti LAD leidykloje brailio rašto redaktore. Šioje įstaigoje dirbau dvidešimt metų. Tiesa, 1970-1971 metais dirbau LAD Vilniaus miesto ir rajono pirminės organizacijos pirminininke. Darbas man nepatiko. Labai nemėgstu vadovauti. Mane glumino darbo veiklos rezultatų neapčiuopiamumas. Save kaltinau, kad mažai nuveikdavau. 

Dirbdama bei mokydamasi nuolat žaidžiau šaškėmis. Džiaugiausi, kai 1968 metais pirmą kartą teko žaisti TSRS reginčių moterų šaškių varžybose. Tada mes, trys Lietuvos "Žalgirio" draugijos rinktinės šaškininkės, važiavome į Ukrainą, Ternopolį, ginti Lietuvos garbės. Daugiau tokių atskirų moterų komandinių varžybų niekas neorganizavo. Po šių varžybų iki 1982 metų dar keturis kartus žaidžiau TSRS taurės komandinėse šaškių varžybose. Komandos sudėtis - mišri. Tai buvo tikrai draugiški žmonės. Vyrai dažnai panešdavo mano lagaminą. 

Persikėlusi gyventi į Vilnių labai daug treniravausi. Tiesa, kandidatės į sporto meistrės vardą gavau vien tik savo jėgomis, be trenerio. Tai atsitiko 1969 metais. Kai sėkmingai įveikiau pusfinalio barjerą, patekau į TSRS paprastųjų šaškių moterų finalą. 

1971 metais pirmą kartą tapau Lietuvos paprastųjų šaškių moterų - tarp reginčiųjų - čempione. Ši pergalė daug kam buvo netikėta, bet tik ne man ir ne mano treneriams. Lietuvos moterų šaškių čempionės vardą apgyniau dar penkis kartus: 1974, 1976, 1978, 1991, 1993 metais. Daug kartų buvau tituluota vicečempione. Tik pradėjusi žaisti su reginčiais šaškininkais, jaučiausi labai gerai ir netgi pakylėtai. Dabar daug kas dejuoja - neregys niekada neprilygs reginčiajam. Tai netiesa. Štai sporto pasaulyje yra kelios sporto šakos, kur neregys kaip lygus su lygiu gali varžytis su reginčiu varžovu, - tai šachmatai ir šaškės. Savo pavyzdžiu įrodžiau, kad tai įmanoma. Svarbu nuolat treniruotis, o sėdint prie lentos partijos baigtį nulemia ne akys, o kitos savybės. Man gaila, kad Lietuvoje rimtai nedirbama su būsimais šaškininkais ir šachmatininkais. Tikrai reikėtų pasirūpinti jaunaisiais sportininkais. Suradus jiems gerą trenerį tikrai galima būtų konkuruoti su sveikais sportininkais. 

Prisimenant integraciją į sveikųjų šaškininkų elitą, nepasakyčiau, kad ji būtų labai paprasta. Daugelis sportininkų ir teisėjų apie neregius nieko nežinojo. Jie paprasčiausiai neišmanė, kaip su manimi elgtis. Atsimenu vieną kuriozinį nutikimą. Vyko TSRS taurės komandinės šaškių varžybos Ukrainoje, dabartiniame Luhanske. Sėdžiu prie lentos, laukiu savo varžovės. Varžybų teisėjas, priėjęs prie manęs, kitam savo kolegai sako: "Ką man su tokia žaidėja daryti? Sakyti, kur kokia šaškė stovi ar aiškinti, kur baltas ar juodas langelis?" Neiškentusi teisėjui paaiškinau, kad man nieko nereikia, tik pasakyti, kiek liko laiko pagalvoti. Reginčiųjų varžybose laikrodžių, pritaikytų neregiams, nebuvo. Dar vienas nesusipratimas nutiko 1980 ar 1981 metais. Daugelis moterų, žaisdamos su manimi, turėjo dvi lentas. Viena, kurioje žaidėme, - tai brailio šaškių lenta, o kita, esanti šalia, - reginčiųjų. Kol galvodavau, varžovė prie kitos lentos taip pat galėdavo mąstyti. Taip nutiko, kad viena iš varžovių mūsų lentoje padarė ėjimą, o savo, tai yra pagalbinėje, pamiršo. Tada aš partiją laimėjau. Priešininkė su varžybų teisėjais nenorėjo sutikti - parašė protestą. Aš gi nekalta, kad ji užmiršo pagalbinėje lentoje padaryti ėjimą. Tuo metu visos partijos buvo užrašomos. Man tikrai nebuvo sunku įrodyti, kad laimėjau pelnytai. 

Tuo metu didžiausia garbė buvo patekti į TSRS paprastųjų šaškių moterų čempionatą. Lietuvai buvo skiriama viena, o geriausiu atveju - dvi vietos. Man reikėjo įveikti negailestingą konkurenciją. Norint patekti į finalą reikėjo pereiti atranką. Pirmiausia gerai pasirodyti Lietuvos čempionate, vėliau - pusfinalio barjeras. Pirmą kartą tokioje atrankoje dalyvavau 1969 metais. Atranka į TSRS paprastųjų šaškių moterų finalą buvo Klaipėdoje. Man pasisekė. Iškovojau teisę žaisti finale. Pamenu, finale likau trylikta iš aštuoniolikos žaidėjų. 1976 m. tapau stipriausia visos TSRS šaškininke. Po šios pergalės man buvo suteiktas sporto meistrės vardas. Šis garbingas vardas buvo suteikiamas tik TSRS čempionate laimėjus bet kokios spalvos medalį. (Lietuvoje S. Ingaunytė buvo tarp neregių antroji sportininkė, pasiekusi tokių sportinių aukštumų. Prieš ją tokį sportinį įvertinimą buvo gavęs sunkiaatletis Jonas Burakovas (red. past.). 

Su visomis varžovėmis sugyvenau labai gerai. Iki šiol viena kitai skambiname, pasikalbame, atsimename TSRS šaškių čempionatus ir laisvalaikiu organizuotas ekskursijas. Matyt, aukšto lygio žaidėjoms buvo svarbi ne vien tik sportinė kova, bet ir žmogiškumas. Atsimenu maskvietę Remą Gagariną. Tai iš tiesų geras žmogus. Vieną kartą važiavome su treneriu Petru Grincevičiumi žaisti į Omską. Treneris ten susirgo. Jam teko gultis į ligoninę. Tada prie manęs priėjo labai stipri meistrė R. Gagarina ir sako: "Stasele, tu neturi trenerio. Gal tau reikia pagalbos? Partijas padėsiu analizuoti ir tave paglobosiu." Ir tikrai ateidavo, pasakydavo, ką konkreti priešininkė žaisdavo ir kaip su ja reikia kovoti. Turnyrinėje lentelėje aš jai lipau ant kulnų. Ji man padėjo iš visos širdies, o aš ją aplenkiau. 

TSRS moterų šaškių čempionatai vykdavo įvairiuose šalies miestuose. Žaisdavome kelias partijas viename mieste, paskui važiuodavome žaisti į šalia esančias gyvenvietes. Europinėje TSRS dalyje šaškės nebuvo visur tokios populiarios kaip Azijoje. Ten žaisdavome ne tik miestuose, bet ir kolūkiuose. Mūsų susirinkdavo pažiūrėti labai daug žmonių. Žinoma, po partijų teko mėgautis rytietišku svetingumu. 1977 metais žaidėme Uzbekijoje. Vienas finalas vyko kolūkyje, kurio pavadinimas "Politotdel". Vakare vaišes surengė vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Mus vaišino plovu. Iš visų svečių atėmė įrankius ir plovą liepė valgyti rankomis. Tiesa, iš manęs nedrįso atimti įrankių. Šaškininkės, netekusios įrankių, nevalgė. Tuomet pats šeimininkas plaukuotais pirštais iš plovo suformavęs lyg ir žvakutes, rodydamas didžiausią svetingumą, svečiams tiesiai į burną dėjo tą plovą. Vaišės greitai pasibaigė, nes visos šaškininkės išsilakstė. 

Kitas finalas vyko Petigorske. Savaitgalį atėję žaisti, rūmus radome užrakintus. Tuo metu buvo labai garsi šaškininkė Ala Naumova. Jeigu ši sportininkė kam pralošdavo, tai labai bijodavo vėl žaisti. Taip nutiko, kad aš ją buvau nugalėjusi ir tą dieną mudvi turėjome vėl aiškintis, kuri stipresnė. Šaškininkės apsidžiaugė ir nutarė žaisti rytoj. O Naumova sako: "O ką - man ir vėl visą parą Ingaunytės bijoti?" 

Prisimenu Jerevaną. Ten reikėjo žaisti su vietine šaškių žvaigžde. Žaidimas buvo nesąžiningas, mano varžovei pagalbininkai sutartais ženklais sufleravo, kaip jai reikia žaisti, kad įveiktų mane. Taip pat keletą kartų dalyvavau TSRS sporto draugijų individualiose šaškių varžybose, kuriose 1975 m. užėmiau antrąją vietą, o 1977 m. iškovojau pirmąją vietą. Netgi buvau patekusi į TSRS šaškių "Trud" taurės komandos rinktinę. Tris kartus dalyvavau TSRS aklųjų vyrų šaškių čempionatuose. Du kartus patekau įveikusi mūsų vyrus. Trečią kartą gavau iš latvių asmeninį kvietimą. Tada varžybos vyko Jūrmaloje. Iš trijų kartų - du kartus iškovojau trečią vietą. 2009 metais Pasaulio aklųjų ir silpnaregių braziliškų šaškių čempionate Lenkijoje užėmiau antrąją vietą. 

Šaškės iki šiol man - ištikimiausias palydovas. Su jomis neketinu atsisveikinti. Šaškės dabar man ne tik žaidimas, bet ir vaistas nuo vienatvės ir ligų. 

Užrašė Antanas MONKEVIČIUS