SUKAKTYS

KIEKVIENA DIENELĖ SU MUZIKA

Gegužės 15 dieną, per patį pavasario brandumą ir kartu virsmą vasaros link, Kelmėje, Meno mokyklos mažajame teatre, paminėta šio miesto gyventojo, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nario Justino Kasparo 65 metų gimimo ir 50 metų koncertinės veiklos sukaktis. Sukaktuvininką sveikino Kelmės meno saviveiklos kolektyvai, miesto atstovai, LR Seimo nariai Alma Monkauskaitė ir Edvardas Žakaris. Buvusių, mačiusių nuomonė: "Buvo nepakartojama šventė. Gėlių jūra." 

Daugeliui, nepažįstančių J. Kasparo, nė karto negirdėjusių jo neskubraus, bet sodraus žemaitiško balso, gali kilti visiškai pagrįstas klausimas: koks gi čia veikėjas Kelmėje atsirado, kad pasveikinti jo iš Vilniaus atvyko (gal atsibeldė?) net du Seimo nariai, kodėl tokia didelė šventė ir kodėl tiek dėmesio vienam žmogui? Pradėsime kiek neįprastai, ne nuo to, kas J. Kasparas yra, bet nuo to, kas jis nėra ir ko neturi. J. Kasparas nėra nei vietinės, nei valstybinės reikšmės politikas, verslininkas, pasaulyje pripažintas mokslininkas ar menininkas, jis neturi ne tik vilos pajūryje, savo žvėryno ar prabangaus buto sostinėje, bet net ir aukštojo ar specialiojo mokslo diplomo. Dar daugiau: jeigu būsime visiškai atviri, turėsime konstatuoti, kad mūsų jubiliatas nebaigė net vidurinės mokyklos, tiksliau, ją baigė jau gyvendamas ir dirbdamas Raseiniuose. Diplomatiškai kalbant, tuometinio Kauno aklųjų mokyklos direktoriaus Antano Baltramiejūno buvo paprašytas už tam tikras jaunystės "nuodėmes" ją palikti. Tai štai kaip gyvenime kartais ima ir nutinka: nesimoko, veltui tarybinės valstybės duoną valgo, kai kada net velnio lašais pasiskaninti nevengia, o po penkiasdešimties metų - seimūnai ranką spaudžia. Kas buvo, buvo, Justinas nesigina, nesiteisina, ir džiaugiasi, kad anūkai ne visas, o tik gerąsias senelio savybes paveldėjo. Abu muzikantai: Ievutė pianistė, įvairių konkursų laureatė, jau yra grojusi net prezidentūroje, Ignas - smuikininkas. 

"Nesimokiau, buvau labai pasiutęs, - prisipažįsta Justinas,- mokykloje nė vieno uždavinio nesu savarankiškai išsprendęs. Muzika - kas kita. Čia blogo pažymio neturėjau. Pirmasis mano muzikos mokytojas ir įkvėpėjas buvo mano tėvelis. Jis labai gražiai grojo bandonija. Susirenka, būdavo, vyrai, kas triūbą ar kitą instrumentą atsineša, tėvelis irgi groja, o aš, kokių dvejų metų pyplys, lakstau po kiemą ir klausausi muzikos. Aklųjų mokykloje buvo labai geri muzikos mokytojai ir būrelių vadovai. Smuiku mokiausi groti pas Stasį Krasinską, akordeonu mokė Stasys Stasiulis, muzikos mokytoju dirbo Antanas Adomaitis. Pas juos ir pradėjau groti. Aišku, kad žmogus galėtum atsukti laiką atgal, dabar darytum jau visai kitaip. Gal baigčiau konservatoriją. Bet kas jau praėjo, tas negrįš, reikia galvoti, kas bus toliau - darbas! Darbas! Darbas!" 

Apie darbą Justinas gali kalbėti daug, ilgai ir nepavargdamas: "Praėjusį savaitgalį (birželio 4-6 d. - red.past.) su kolege Vanda Petkiene dalyvavome Šiauliuose, "Jonio pastogėje" vykusioje liaudies muzikantų šventėje "Ant rubežiaus", ateinantį savaitgalį - Kelmės liuteronų bažnyčios keturių šimtų metų jubiliejus, birželio viduryje - Kelmės krašto muziejuje skaitovų konkursas. Jam sukūriau "Vingių Jono" monologą. Liepos viduryje su folkloro ansambliu "Ramočia" dalyvausime folkloro festivalyje Naisiuose." Ir taip be galo ir be pabaigos. 

LASS Kelmės filialo pirmininkė Janina Samušienė sako: "Kur bebūtų, Justinas yra pastebimas, vertinamas ir mylimas. Jo vadovaujama estradinė grupė "Šilas" garsino rajoną ir mūsų organizaciją. Pakvietė groti į meno mokyklą - čia dirbo integruotai su moksleiviais. Grojo kaimo kapeloje "Kelmynė", vadovauja bočių ansambliui. Kokios kapelos ir ansambliai tik susikurdavo, visur dalyvaudavo. Kelmės rajone gyvena jau daugiau nei 20 metų. Visus tuos metus be jo neapsieina joks muzikos kolektyvas, joks didesnis renginys. Justino reikia visiems - ir muzikantams, ir klausytojams." 

* * * 

Mintimis su Justinu persikeliame į vaikystę, jaunystę, pirmuosius darbo metus ir tolimesnius dešimtmečius. 

"Gimiau 1950 metų gegužės 15 dieną Plungės rajone, Norvaišių kaime, - pasakoja Justinas. - Šeimoje augo keturi broliai, kol kas visi gyvi, tėvelis jau miręs, bet mama dar gyva. 1953 m. dėl akių gulėjau ligoninėje. 1956 m. tiesiai iš Vilniaus "Raudonojo kryžiaus" ligoninės atvykau į Kauną. Pradėjau mokytis muzikos. 1965 m. gegužės mėn. įvyko pirmasis mūsų koncertas. Koncertavome Kauno dainų slėnyje, moksleivių dainų šventėje. Nuo to laiko prasidėjo mano, kaip atlikėjo, koncertinė veikla. Šiais metais kartu su gimtadieniu paminėjau jos penkiasdešimtmetį. Jeigu Dievas duos ir kultūros centras neišvys, tai 2017 m. minėsiu dar vieną jubiliejų - nepertraukiamo 50 metų darbo stažo. Kol kas dar tebedirbu ir, be abejo, dirbsiu! 

1967 m. ne visai pabaigiau Kauno aklųjų mokyklą, pradėjau dirbti tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate. Dirbau karūnkamščių, paskui - užuolaidų laikiklių ceche. Įsijungiau į estradinį ansamblį, kuriame jau dainavo aklieji dainininkai Augustinas Kasparavičius, Adomas Bazevičius. 1968 m. dirbau jau ne ceche, bet kultūros namuose, vaikų klubo koncertmeisteriu. 

1970 m. mūsų aklųjų draugijos Šiaulių estradinį ansamblį įrašė Lietuvos radijas. Tai buvo pirmasis mano radijo įrašas. Pirmą kartą save išgirdau per radiją. Tais pačiais metais mes, keturi aklieji, sudarėme estradinę grupę ir turbūt pirmieji iš neregių Lietuvoje pradėjome groti restorane. Iš pradžių grojome "Žemaitės", o paskui perėjome į "Rasos" restoraną. Tuomet buvo labai populiarios Mikio Teodorakio dainos. O mes jų savo repertuare turėjome daug. 

1972 m. persikėliau į Raseinius dirbti rajono organizacijos meno vadovu. Keletui metų dar buvau grįžęs į Šiaulius, o nuo 1992 ar 1993 metų persikėliau į Kelmę. Namudinis darbas baigėsi ir prieš 21 metus tuometinė Kelmės meno mokyklos direktorė G. Jakubauskienė man pasiūlė dirbti šios mokyklos choreografijos skyriaus koncertmeisteriu. Čia išdirbau 20 metų. Nuo praeitų metų, pasibaigus mano darbui meno mokykloje, buvau įdarbintas Kelmės kultūros centro meno vadovu. Turiu pusę etato, sekmadieniais vedu poilsio vakarus senjorams. Keliems kolektyvams vadovauju visuomeniniais pagrindais, kituose dainuoju arba groju. Vadovauju bočių kolektyvui "Atgaiva", dainuoju ir groju romansų ansamblyje "Intriga", LASS Kelmės rajono folkloro ansamblyje "Ramočia". Esu Kelmės kultūros centro kapelos "Kelmynė" veteranas. Kai tik atvykau į Kelmę, pradėjau groti "Kelmynėje". Jau bus dvidešimt metų, kai groju. Jeigu reikia, patalkinu ir kitiems kolektyvams: galiu groti akordeonu, kontrabosu, klarnetu, gitara, triūba. Mano gyvenimas - kiekviena dienelė su muzika. Kelmėje esu mėgstamas, turiu kur gyventi ir turbūt jau niekur negalėčiau iš jos išvykti. Tokia būtų mano gyvenimo istorija." 

* * * 

Prie Justino gyvenimo istorijos grįžtame dar kartą, o gal ir dar kartą. Grįžtame, nes ta istorija tikrai ne tokia, kurią perteiktų keliolika ar keliasdešimt spausdinto teksto eilučių. Štai ima ir paaiškėja, kad J. Kasparas ne tik dalyvauja visose liaudies muzikantų "Ant rubežiaus" šventėse, bet kartu su muzikantu ir kompozitoriumi Pranu Trioniu prieš aštuoniolika metų buvo jos iniciatoriai. "Tuomet, - prisimena Justinas, - dalyvavo penkiolika muzikantų, dešimt iš jų buvo iš Kelmės. Šių metų šventė truko tris dienas, joje dalyvavo jau 4500 muzikantų, tarp jų - svečiai iš Latvijos, Estijos." Dar paaiškėja, kad, dirbdamas Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate, Justinas ketverius metus dirbo Šiaulių liaudies cirke koncertmeisteriu. Štai jums ir sėkmingos integracijos, o gal net vienas iš jos pradininkų pavyzdys. Kuo ilgiau su Justinu bendrauji, tuo daugiau dalykų pradeda aiškėti: "Turiu apdovanojimų iš Gruzijos - Picundos, Armėnijos aklųjų sanatorijos, Krymo. Tuometinis Šiaulių aklųjų kombinatas turėdavo kelialapių, o lapkričio gruodžio mėn. norinčių vykti nelabai atsirasdavo (tais laikais profsąjunga apmokėdavo kelionę, dar pinigų duodavo ir darbo laikas buvo įskaitomas), tai aš su mielu noru ir važinėdavausi. Kelionės man labai patikdavo. Jeigu suskaičiuočiau,tai šiuo metu turiu apie 86 įvairius apdovanojimus." 

Taigi paaiškėja, kad J. Kasparo apdovanojimų skaičius artėja prie šimto. Ilgiau pabendravęs sužinai dar daugiau: kaip Kelmės mažojo teatro muzikantas, J. Kasparas aplankė Daniją, Švediją. Teatras ten rodė spektaklį pagal Žemaitės apsakymą "Marti". J. Kasparas jame grojo armonika. Švedijoje Justinas lankėsi ir kartu su "Ramočios" ansamblio dainininkų grupe. Belgijoje dar tarybiniais laikais dalyvavo pasaulinėje neįgaliųjų meno šventėje. 

"Mano svajonė, mano tikslas nuo pat jaunų dienų buvo muzika, - sako Justinas. - Mano pirmasis instrumentas, kaip pasakojo kiti žmonės, buvo maža lūpinė armonikėlė. Kai trejų metų gulėjau ligoninėje, ją man atnešė daktarė. Nuo to laiko ir groju. Buvo progų papulti ir į profesionalų aklųjų chorą - kvietė amžiną atilsį Juozapas Kairys, ir į profesinį Kauno pučiamųjų orkestrą, bet manęs tokie kolektyvai nedomino. Domino maži kolektyvai, meno saviveikla. Ir šiandien, po mūsų pokalbio, turiu dvi repeticijas. Kiekviena dienelė su muzika." 

Justinas neslepia: gyvenime buvo visko, bet šiuo metu - jokių svaigalų! "Nereikia nei alaus, nei degtinės. 

Ar gročiau vestuvėse, ar kokiuose gimtadieniuose, šito nereikia. Bet kartą nutiko taip, kad tos mano jaunystės girtuoklystės išėjo į naudą, gal net į milijoninę naudą. Gyvenau tada Šiauliuose ir grojau "Rasos" restorane. Kartą parėjau gerokai truktelėjęs. Su savimi turėjau triūbą. Buvo žiemos laikas, gal dvylikta ar pusė pirmos nakties. Artėju prie bendrabučio, prie aklųjų kombinato, matau - kažkokia keista raudona šviesa ir šilta darosi - suprantu, dega! Pasiėmiau triūbą, kad pasiutau groti, sukėliau visus žmones ant kojų. Atsidarė langus, šaukia: "Ar neisi tu, girtuokli, miegot!" Pasižiūri atidžiau - dega! Gaisras kilo kombinato sandėliuose, sargai buvo iš kitos pusės, todėl nieko nepastebėjo. Sudegė nemažai produkcijos, bet jeigu ugnis būtų pasiekusi mechanines dirbtuves, kur stovėjo balionai su dujomis, nuostoliai būtų buvę daugelį kartų didesni. Už tą "pagrojimą" vidury nakties man skyrė 50 rublių premiją. Tuomet tai buvo nemaži pinigai." 

Parengė Alvydas VALENTA