LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

 


Valentino AJAUSKO piešinysBijūnų bliuzas 

 

Sklidinas sodas bijūnų kvapniojo bliuzo. 

Širdis begaliniam žydėjime lengva lyg bitelė. 

Basos kojos paglosto vasaros žalią aksomą - 

Šitiek saulės ir mėnesio burtų išpilta. 

Pabūki... tiktai pabūki... užsimiršus šypsokis... 

Laiškus atrask ant švelniųjų žolynų delnų, 

Sidabro ir aukso ženklais užrašytus. 

Ir skaityki, skaityk! Šešėliuojantį, mirgantį raštą - 

Dainą išgirski. Suvoki giesmę. Maldoje nepaklyski... 

Bijūnų bliuzas keri, svaigina, 

Jausmus lig klaidžiųjų skliautų įsūpuodamas. 

Ir tuomet... - šiltas šilko aksomas 

Aštriabriaunėmis šukėmis blyksintis. 

Ir dailieji bijūnų žiedai 

Tarp to skausmo - visi visutėliai... 

Laša, varva iš raudonojo kraujas raudonas raudonas ir karštas. 

O iš baltojo - baltas baltas ir tyras. 

O iš tavo širdies - gyvenimas pilkas. 

 

* * * 

 

Pievų pienė kanopoj juodoj 

Įsprausta, įminta, įdeginta. 

Vis į purvą, į uolą, į molžemį, - 

Būk auksinė, būki tvirta! 

Neištvėrei? Pati juk kalta... 

Vėl į purvą, į uolą, į molžemį. 

Nesusivokei, kam gi skirta? 

Užkeikta, prakeikta, užburta. 

O tiesa, ak, tokia paprasta - 

Buvo pienė iš pievų, kanopoj juodoj 

Įsprausta, įminta, įdeginta. 

 

* * * 

 

Poezija - pienių pievelėj mieloj - 

Atsiveria, įsileidžia... 

Nežinia, kaip dabar išgyvensi 

Džiaugsmo kvapą besiartinant lietui? 

Tik laikai prie krūtinės 

Žydinčio mirksnio aistrą, 

Tyrąjį sielos gėrimą. 

Bet vis tiek suklumpi 

Priešais šypsančią pienę 

Su išaštrintu šaltu peiliu... 

Ir kai peilis akmenuotoje dirvoj atšimpa, 

Ir keliai nutirpsta - sutrinki: 

Tai tokia toji poezija - atsiverianti, įsileidžianti. 

 

* * * 

 

Šiąnakt nerimas - juodo deguto plaukais 

Pilnatis - viršum mano lietaus, 

Viršum ilgesiu kvepiančių tavo magnolijų. 

Ta pati pilnatis prie tavųjų langų prisiglaus, 

Ta pati - prie manojo išsiilgimo. 

Ir aidės švelnūs tvinksniai virš jūrų nakties, 

Viršum tolių vien meile matuojamų. 

Ir sapnuosim sapnus, 

Ir širdys bus sklidinos, sklidinos... 

Ir linksmus, ir graudžius. 

 

* * * 

 

Angele mano minčių, 

Ką iš pilkosios miglos 

Tu šį rytą išausi? 

Taką smėlėto pušyno šlaite, 

Jeigu po kojų vien aštrios skeveldros beliktų? 

 

Angele mano širdies, 

Ką iš miglotos būties 

Tu šįvakar išausi? 

Šviesiąją skraistę klajoklės vilties, 

Jeigu tikėjimo tamsoje nebeužtektų? 

 

* * * 

 

Kietas kumštis nakties 

Po pūkinėm sapnų pagalvėlėm. 

Ir plieninėj jausmų geometrijoj 

Klaidžioja sielos šviesa.  

Mėnuo kyla ir leidžiasi. 

Kyla ir leidžiasi - 

Į jūras, į dykumas.  

Į bedugnes ir aukštikalnes,  

Į širdis sugniaužtas.  

Į klausiančias lūpas. 

Į pažadus neištesėtus. 

Į nerimą, į viltį, į beprasmybę. 

Į sausroje išdžiūvusią pelargoniją... 

Tu ieškai ir ieškai saulėto tako krypties. 

 

 

* * * 

 

Sapno švelnumas dar nuo širdies nepabėgęs. Patalo jaukumas dar glamonėja, svaigina ramiais nakties kvapais tebedvelkdamas. Viltinga akimirka, lyg gražuolė plaštakė, aplinkui veidą sukasi - nutūpk ant rankų, kad apkabinti galėčiau. 

Rytas pro užuolaidos nėrinius liuokteli ant rausvos orchidėjos kekės. Ir šviesa švelniais žiedais skleidžiasi. Baltu katinėliu murkianti akimirka... Kada vėl priglusi? 

 

* * * 

 

Kaip griaustinis gražią saulėtą popietę, kad jurginą nerimu apipiltų. Kaip aštrus akmenėlis po basa pėda, švelnioje žolėje pasislėpęs, kad ligi širdies skausmas nueitų. Kaip juokdarys karaliaus, kad liūdesys savo tamsiu ažūriniu apsiaustu supainiotų sielą. Kaip vagis, elgeta apsimetęs, kad nuviliotų šviesą nuo veido, o paskui patvorin nusviestų. 

Kaip prisijaukinus tave, keistoji akimirka? Kaip sužinojus takus, kuriais ne taip dažnai vaikštai? 

 

* * * 

 

Rašai ir rašai ant pasklidusių priešpilnio puslapių. Toksai keistas mirgėjimas viršum kiekvieno ženklo. Tarsi mozaikos paveikslėliai atsispindėtų sidabriškai švytinčiame paviršiuje. 

Ar tai jūs? Mano sielos, mano širdies, mano minties virpčiojimai šitaip skverbiatės akimirksnio žybsniui? 

Didžioji gelmė sujuda, atsidūsta ir lygutėlis paviršius sidabruotų draiskanų skiautėmis išdryksta. Byra ir byra akimirkų smiltys visus pėdsakus užberdamos. Tik pavasariai grįžta ir grįžta. 

 

* * * 

 

Kurčiosios pilkumos - jau taip per daug. Jau taip per daug - ligi širdies! 

Žalsvajam žiedadulkių lietui drėgnais drungnais delnais glostančiam plaukus, dovanoji subtilųjį sielos dangų. Tasai pašėlęs lietus pripila kvapniojo pienių medaus - sklidinai. Glostai ir glostai šilkinį žolės paklotą, tulpės šypseną, virpančią bičių sutartinę. 

Ir užmiršti dulkėtą jėgą, pelenų skonį burnoje, dilgėlių delnus, glamonėjančius krūtinę. Spindi akimirkos deimantas... 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]