LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

PUŠYNĖLIO JUZOS DALIA

(Tęsinys. Pradžia "M.Ž." Nr.3) 

Iščiuožino. Koks plumpsėjimas prasidėjo, koks šokčiojimas... Kai viskas aprimo, nutyko, Juza margašonį žuvų ėdiką atidžiai apčiupinėjo, sprindžiais pamatavo ilgį. 

- Bus koks šešetas septynetas kilų. 

- Tai kad nuskilo tetai Onytei, tai bent dalia išpuolė! Visoms jos vestuvėms užtektų, - džiūgaudamas stebėjos neatsistebėdamas Broniukas. 

Betramdydami, bespausdami laimikį prie žemės, abu blizgiautojai išsigleizojo, išsitepė iki pačių alkūnių. Nunešę laivan, pradėjo praustis, švarintis. 

- Gal nusivelkam ir pasimaudom? Seneli, ką? Aš ir nemenkai sušilau besiirstydamas - gerai atvėsčiau. 

- Tu maudykis, jagu nori, man užteks nusipraust, pabraidyt. 

Ūžt, ūžt, nuūžčiojo anūkėlis vandeniu gilumos pusėn. 

- Seneli... 

- Nugi? 

- Seneli, gal nori sužinot, kiek galiu išbūt pasinėręs? 

- Nenoriu, neprasimanyk. 

- O vis tiek pasižiūrėk. Įdomu bus. Prieš pasinerdamas, pasakysiu: "Jau!" Tą patį tarsiu iškilęs. Seneli, skaičiuok, žiūrėk, iki kiek suskaičiuosi. 

Pirmasai "jau" pasigirdo kaipmat. O antrojo vis nebuvo, nebuvo... Jau ir skaičius 60, jau ir 80 - tebėr tylu. Artėdamas prie 100, senelis sunerimo, bet čia sykiu šmėkštelėjo mintelė, tą nerimą pastumdama šonan. "Aha!" Bus ne kitaip - susigalvojo iclius senelį paerzint. Išplaukė pakraštin, stovi ir žiūri, ką tasai darys. 

- Taip nešposyk, vaikel! Čia jokie šposai! Išlįsk ir eikš... 

Niekur niekas nė krepšt, nė trakšt. Jausdamas, kad ima tirpti visas kūnas, tankiau daužytis širdis, Juza pakartojo jau balsiau: 

- Sakau, baik! Prasimanei čia... 

Kad ir po šito paraginimo Broniukas neatsiliepė, tai Juza griebės už galvos. Iššoko iš vandens. Smegenyse tarytum kas suūžė, tarytum sutraškėjo, ir seniukas kaip ilgas, kojom beveik siekdamas vandenį, parvirto. Kiek laiko išgulėjo, pirmą kartą savo gyvenime nuslobęs, nepasakytų niekaip. Tik šiaip taip atsisėdęs, jau žinojo, kad atsitiko nelaimė, baisiausia nelaimė... Broniukas gi neiškilo, neiškilo... 

* * * 

Tada atsirado moteriškė, klausianti ir klausianti: 

- Kas tamstai, kas? 

Šiaip taip išpešusi, kas nutikę, pasiuntė sūnelį Vytoką kaiman. Greit atsirado daugiau moteriškių, du vyrai taip pat atlėkė. Vienas jų ryžtingai ėmė aiškintis, kas prigėrė, kur prigėrė. Aiškėjo sunkiai - buvo daugiau dejuojama, nei pasakojama. Kažkas surado, pakrantėn pašaukė apylinkės plaukikų plaukiką. Tasai už panuovalio panardė panardė ir surado - vaiką išnešė. Paguldė po beržu. Prie anūko Juza priropojo ropom. Pavedžiojęs per nuogą kūnelį rankom, ėmė melst: 

- Taigi supkit, gaivinkit, ko nieko nedarot?! Žmonės jūs ar ne žmonės? 

Priėjo ta pirmoji, kur su Vytoku, moteriškė, pasakė: 

- Per vėlu, nereikia... 

Juza pašoko ant kojų paklaikusiu veidu. Paklaikusiu balsu pradėjo šaukt: 

- Veskit mane vandenin, rodykit, kur ežeras. Prisigirdysiu, prisigirdysiu! Gyvas grįžt nenoriu, nenoriu!.. 

Dabar atbėgusieji pamatė - taigi aklas šitas seniukas, aklas... Jauniausias iš vyrų liuoktelėjo iš vietos, griebė Juzą už pusiaujo, nes anasai jau buvo beatsitrenkiąs medin. Pristūmė prie laivo, pasodino ant krašto. Tylėdamas stipriai spaudė petį, neleido neregiui veržtis. Kad iš tiesų besidraskydamas, besišaukdamas mirties, žmogus neištrūktų, prisireikė ir kitų vyrų pagalbos. O pakrantėj aidėjo: 

- Paleiskit, neprieteliai, paleiskit!.. 

Kažkokio susipratėlio pašaukti, atūžė su greitąja daktarai, tuojaus po jų - policija. Mašinos paliktos tolėliau - čia gi neprivažiuosi. Baltieji chalatai ir uniformos atkurnėjo savosiomis. 

- Duokit jam raminamųjų, suleiskit ampulę, - prie daktarų pripuolė pojaunė moteriškė. 

Policija dirbo savo darbus. Šiek tiek susirinkusiųjų paklausinėję, ėmės apžiūrinėt skenduolį, ar nesimato kokių smurto žymių. 

- Niekas nieko jam nepadarė, pasinėręs įsipainiojo į kietas žoles - ir viskas, - prašneko vaiką suradęs plaukikas. - Žiūrėkit - dar ta pačia germanka tebėra aplipęs. Jos stimburys dar ir iš lydekio žabtų kyšo. Ten jų visas miškas. 

Kiek patylėjęs, gelbėtojas dar pridūrė: 

- Lenda vandenin nepažįstamoj vietoj, o paskui prigeria.. Tegu galai... 

Policijai, suprantama, dar rūpėjo ir sužinot, kas šitieji, iš kur. Būrelin susimetę, vietiniai visi kaip vienas aiškino: 

- Nepažįstu, nepažįstu. Bus iš kur toliau atplaukę. 

Visai negyvą Broniuką, pusiau gyvą jo senelį greitoji išsivežė. Policija mažumėlę ilgiau užtruko. Vartaliojo irklus, apžiūrinėjo laivo suolelius, šonus. Prieš palikdamas nelaimės vietą, vienas iš uniformuotųjų bedė akis laivan ir įbedęs netrumpai stovėjo kažkokiu susirūpinusiu veidu. 

- Gal žuvis pasidalykit? Suges gi, kol savininkai atsišauks... Man tai gaila būtų... Ir dar toks milžinas... 

- Nelabai, ponuli, gražu dalintis: čia juk bėda, - parodė balsą mažutė senučiukė. 

- Na, kaip sau žinot, kaip žinot... Bet laivą dieną kitą tai kas nors tegul prisaugo, būtinai prisaugo... 

* * * 

Juzą ligoninė užlaikė. Niekaip negalėjo žmoniškai atgaut, nors tu ką. Senukas tai daktariukę, tai seselę, netgi sanitarę vis paprašydavo: 

- Užduokit gi ko nors... Turit, žinau. 

Klaikiai žmonių ausyse skambėdavo šitie prašymai, dar klaikesnė buvo ilgų ilgų valandų tyla, kai senukas tarytum ne šitam pasauly gyveno. Klausk, kalbink, paliepk - atgal jokio žodelyčio. Net žmonai Antosei iš tų tylėjimų ištraukiamas nesidavė. 

Moteriškei buvo leista ligoninėj prisiglaust, dienas naktis šalia varguolio sėdėt. Tik kas iš to? 

Kai sūnus atvažiavo kadais Juzos rankomis tiesiog iš laužo prikeltu ir rūpestingai sutvarkytu forduku tėvų parsivežt, patsai svarbiausias daktaras Juzos Antosėlei pašnabždėjo: 

- Išleidžiam tai išleidžiam, bet ir namie nuo jo akių nenuleiskit. Suprantat, ką turiu galvoj? Juk grabaliojo prausykloj langą, veržės pakliūt balkonėlin, mėgino prilįst prie elektros... 

* * * 

Parsivežė sūnus Juzą beveik ne žmogų, o dvasios sopulių kamuolį. Broniukas jau kadais gulėjo kapuos. Visi namai senolį stengės prilaikyt, patys gyvendami kraujuojančiomis širdimis. O jau Antosėlė... Moteriškė džiūvo, raukšlėjos akyse, bet iš visų galių stengės savo priesaikėlei, savo išrinktajam būti pačiu geriausiu vaistu. Tik nelabai jai tai sekės. Juzai tik tarpais pasidarydavo kiek šilčiau, bet kad lengviau, tai niekuomet. 

- Kad nebūč tada išsivedęs, kad nebūč... - pjovė ir pjovė save seniukas, dar aiškiausiai žinodamas, jog ir visos šeimynos galvose tasai priekaištas. Negali nebūt, niekaip negali... 

Nuo tokių pagalvojimų atpalaiduota nebuvo net ir Antosėlė. Kas minutėlę, kas valandą senelis jau taip troško išnykt, nebūt, nueit pas Broniuką. Taip troško, kad net baisu. Tik nukeliaudamas tenais, šiek tiek galėtų atpirkt savo kaltę. Kad taip imtų ir prasivertų žemė, užgriūtų dangus. Neprasivėrė, neužgriuvo.