SVEIKINAME!

 

NOVATORIŠKUMAS VERTAS AUSKARO


Išskirtiniu prizu apdovanota režisierė K. ŽernytėKovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Auksiniais scenos kryžiais ir kitais prizais apdovanoti labiausiai teatrui nusipelnę Lietuvos aktoriai ir režisieriai. Tarp labiausiai nusipelniusių scenos menui žmonių yra ir jauna režisierė Karolina Žernytė. Jai įteiktas režisieriaus, teatro pedagogo Boriso Dauguviečio auskaras! Šiuo išskirtiniu prizu K. Žernytė apdovanota už sėkmingas naujų teatro formų paieškas suartinant reginčiųjų ir aklųjų pasaulius spektakliuose "Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" ir "Akmuo vanduo geluonis". 

Tiek "Bitinėlio pasakose", tiek ir naujajame K. Žernytės režisuotame spektaklyje žiūrovams užrišamos akys - spektaklio vyksmą jie turi suprasti kitais pojūčiais: klausa, lytėjimu, uosle, skoniu, vaizduote... Režisierė sutiko atsakyti į keletą "Mūsų žodžio" klausimų. 

 

- Kovo 28 d. buvote apdovanota B. Dauguviečio auskaru. Koks tai apdovanojimas, kodėl tas auskaras toks išskirtinis ir kodėl - tik vienas? 

- Auskaro atsiradimo aplinkybes geriau galėtų papasakoti teatro istorikai. Pats B. Dauguvietis buvo išskirtinė asmenybė, ryški, ekscentriška. Tas auskaras gal yra kaip tam tikro originalumo, ryžto save atiduoti teatro menui simbolis. Auskaru apdovanojamas ir įvertinamas scenos kūrėjas už naujumą ir originalumą. Aš šį prizą gavau už sėkmingas teatro formų paieškas regintiems ir neregiams spektakliuose "Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" ir "Akmuo vanduo geluonis". 

- Ar galima tikėtis jus pamatyti šį auskarą įsisegusią, o gal jo net negalima įsisegti? 

- Tą apdovanojimą rodau draugams, kolegoms, bet ausyje nenešioju. Ateityje - gal kada nors, bet kol kas nebuvo progų, na, ir šiaip neketinau to daryti. 

- Prisiminkime pačius spektaklius - kada buvo pastatyti, kur rodyti ar rodomi? 

- "Bitinėlio pasakos" pastatytos 2010 m. ir dažniau ar rečiau rodomos iki šiol. Antrasis spektaklis pastatytas praėjusių metų pabaigoje ir savo scenos gyvenimą dar tik pradeda. Spektaklį stačiau su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais. Kol kas rodome dviejuose miestuose - Vilniuje ir Klaipėdoje. Vilniuje rodome kultūros bare "Kablys", Klaipėdoje "Kultūrų fabrike". Neturime nuolatinės savo vietos, tai mus šiek tiek riboja. 

- "Bitinėlio pasakas" daugelis mūsų žurnalo skaitytojų jau yra matę, tiksliau, - patys jose dalyvavę. Bet vis tiek trumpai priminkite pačią spektaklio idėją, jo išskirtinumą lyginant su kitais scenos veikalais. 

- Spektaklis tikrai kitoks: jį galima suvokti savo pojūčiais arba stebėti iš šalies. Tie žmonės, kurie jaučia spektaklį, kartu dalyvauja jo vyksme: keliauja, gali liesti, ragauti, uosti kvapą. Mes įvairiais judesiais pasakojame tai, kas vyksta scenoje, žmogui, kuris nemato arba kuriam užrištos akys.  

"Bitinėlio pasakos" pagrįstos įvairių pasaulio šalių pasakų motyvais. 

"Akmuo vanduo geluonis" - jau visai kitoks darbas. Jame beveik nėra žodinio pasakojimo, daug erdvės palikta paties žmogaus suvokimui, vaizduotei. Spektaklio idėja ir vyksmas pagrįstas lietuvių mitologija, gyvenimo rato, likimo siūlo samprata. 

- Kaip apskritai atsirado "Bitinėlio pasakos"? Ar statydami manėte, kad šis spektaklis bus prieinamas ir akliesiems? 

- Iš tikrųjų pati idėja gimė visai negalvojant apie specifinę auditoriją. Galvojau apie teatrą, apie tai, koks gi teatras man pačiai galėtų būti įdomus. Tuo metu jau baigėsi mano teatro studijos, norėjau panaudoti tai, ko pati buvau išmokusi ir ką supratau besimokydama. Mąsčiau, kaip teatras, aktoriai galėtų užmegzti glaudesnį ryšį su žmonėmis. Aktoriai dažnai kalba, kad jiems žiūrovai svarbiausi, bet paradoksas toks, kad taip dažnai tai pabrėždami jie netgi nežino, kiek iš tikrųjų į salę susirenka žiūrovų. Taip gimė mintis pakviesti žiūrovą į sceną. Tada atsirado žmogus užrištomis akimis arba visiškai nematantis žiūrovas. Norėjau, kad aktoriaus ryšys su žiūrovu būtų ne dirbtinis, bet dėl kokios nors priežasties. Tada atėjo mintis, kaip perteikti teatro meną žmogui, kuris nemato. Kadangi tai buvo pirmasis spektaklis-eksperimentas, tai pradėdami net nežinojome, kokia bus pabaiga ir ar iš viso pavyks. Nusprendėme pažaisti su įvairiais atmosferos reiškiniais, pabandyti sukurti kuo skirtingesnes situacijas. Tada atėjo mintis panaudoti pasaulio tautų pasakas. Yra pasaka iš Lietuvos, iš Japonijos, iš šaltųjų kraštų, iš Afrikos. Pasakas sujungėme į vieną istoriją - į bitinėlio kelionę, kuris išskrenda iš Lietuvos ir apskrieja visą pasaulį. Tai buvo mano ir mano draugų bakalauro darbas. 

- Darbą sėkmingai apsigynėte. Bitinėlis pradėjo skraidyti, buvo net nuskridęs į Rusiją. 

- Taip, "Bitinėlį" parodėme viename Peterburgo teatro festivalyje. Garsas apie jį Rusijoje pasklido. Mane pakvietė į Valstybinį Maskvos lėlių teatrą statyti spektaklio irgi panašiu principu. "Bitinėlio" neperstačiau, pastačiau visiškai kitą spektaklį. 2013 m. jis buvo nominuotas vienam solidžiausių Rusijoje - Auksinės kaukės - apdovanojimui. 

Gimsta spektaklis 'Akmuo vanduo geluonis'- Vienas kitas spektaklis "panašiu principu" - jau galima kalbėti apie patirtį. Kokia jūsų patirtis, kaip tokį "pojūčių teatrą" suvokia ir priima žiūrovas? 

- Esu pastačiusi jau penkis spektaklius, beje, nepaminėjau dar dviejų - Tatarstano respublikoje ir Irkutske. Visur ir publika šiek tiek skiriasi, ir patys spektakliai kiekvienąkart vyksta kiek kitaip. Spektakliai pastatyti panašiu principu, tik skirti vis kitokiai auditorijai: Tatarstane - patiems mažiausiems žiūrovams, Maskvoje - ir suaugusiems, ir paaugliams, paskutinis darbas - daugiau suaugusiems negu vaikams. Patirtis įdomi, mėgstu stebėti ir žiūrovus, ir aktorius. Dažnai būna neregiai ir silpnaregiai, bet dar dažniau rodome regintiesiems. Betarpiškiausiai, gražiausiai reaguoja turbūt aklieji ir silpnaregiai. Jie neturi baimės liesti, nori viską žinoti, patirti. 

- Lietimasis, sava erdvė - visa tai skirtingose kultūrose dažnai būna suvokiama skirtingai. Ar galima kalbėti apie kokius nors "nacionalinius" lietimo ar lietimosi, savos erdvės ypatumus? 

- Būna visokių atvejų. Mes stengiamės išprovokuoti žmogaus reakciją. Mūsų lėlės specialiai pritaikytos, kad jas liestų, bet ne visi išdrįsta. Kai kas taip liečia, kad net sugadina, bet tai vėlgi nieko bloga. Mūsų rekvizitas tokiam tikslui ir skirtas. Kai kada aiškiai matyti, kad žmogus bijo liesti, nedrįsta, tačiau po spektaklio ima ir pareiškia: "Buvo taip įdomu, tiek daug įspūdžių..." Nenorėčiau ir negalėčiau išskirti kokių nors "nacionalinių" ar kitokių lietimo, prisilietimo ypatumų, visur žmonės yra skirtingi. Labai dažnai būna taip, kad žmogus užrištomis akimis tampa visiškai kitoks. Žmogus energingas, ekspresyvus, o užriši akis - ir jis tarsi nugrimzta į meditaciją. Yra ir priešingų atvejų. Žmogus "netenka" vieno pojūčio ir tarsi pasikeičia visa jo esybė. 

- Akliesiems lietimas - įprastas, kasdieninis dalykas. Kaip aklieji jaučiasi jūsų spektakliuose? 

- Akliesiems savo darbus rodėme ne tik Lietuvoje. Kreipiamės į aklųjų organizacijas, kviečiame žmones. Sunkiausias būna pradinis etapas - įtikinti, kad spektaklis tikrai skirtas akliesiems, kad jame nieko nereiks komentuoti. Po spektaklio dažniausiai visi išeina kupini teigiamų emocijų. Gal labiausiai stebina neregių vaikų reakcija. Tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje vaikai viską labai gerai suvokia: tekstą, idėją, priemones, kuriomis tos idėjos siekiama. Regintys vaikai ar paaugliai apie spektaklius paprastai labai protingai nediskutuoja, bent jau aš neprisimenu tokių atvejų. Su vaikais daug smagiau, bet ir didesnis iššūkis. Juos reikia suvaldyti. Kai kada - neleisti pernelyg įsijausti į tai, kas vyksta scenoje. Spektaklyje, kuris skirtas mažiausiems, vaikus net prisegame prie kėdžių saugos diržais. 

- Stabtelėkime dar prie paskutinio jūsų darbo: "Akmuo vanduo geluonis". Ar galite plačiau praskleisti jį gaubiančią uždangą? 

- Nežinau, kaip plačiai tą uždangą reikėtų praskleisti. Jau minėjau, kad teksto labai nedaug. Patys aiškiname irgi nedaug. Žiūrovas pats išgyvena įvairias situacijas. Vienas iš mūsų tikslų buvo žaisti archetipais, tai yra pažadinti archetipus, glūdinčius pačiame žmoguje. Paprastai jie slypi labai giliai, dažnai žmogus net apie tai nieko nežino arba labai silpnai tenuvokia apie jų egzistavimą. 

- Šiame jūsų darbe yra epizodų, kurie silpniau ar stipriau, bet "vožia per smegenis". Vienas jų - mirusiojo šarvojimas, laidotuvės. Kokia žiūrovų reakcija? 

- Dabar jau yra ir vestuvių motyvas. Pradiniame variante nebuvo. Rodėme suaugusiems. Iš esmės, žmonės reaguoja santūriai, bet tam tikro nejaukumo yra. Kai kada žmonės ne visai supranta, kas vyksta. Bet, kita vertus, nebūtina kažką suprasti. Kai kurie žmonės spektaklyje tiesiog būna, prisimena kažką iš vaikystės ar paauglystės ir tai jau gerai. Kol kas nebuvo labai "aštrių" reakcijų. Bet situacijų, kai aktoriams reikėjo žiūrovus tiesiog tramdyti, jau buvo. 

- "Bitinėlį" rodėte aklųjų bendruomenėse. Ar galima ko nors panašaus tikėtis ir šįkart? 

- Jeigu tik bus galimybė, tikrai važinėsime ir rodysime. Šiek tiek sunkina situaciją tai, kad spektakliui reikalinga didelė erdvė, todėl galbūt ne visada jį galėsime rodyti mažesnėse aklųjų bendruomenėse. Bet, kaip sakiau, galimybių ieškosime, juo labiau kad gastrolės reikalingos ir patiems aktoriams, jų profesiniam meistriškumui kelti. 

 

Kalbėjosi Alvydas VALENTA 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]