GYVENIMO AKTUALIJOS

ŽINAU, KĄ REIKĖTŲ DARYTI

Nuo šių metų kovo 26 dienos Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pradėjo vadovauti Asta Kandratavičienė. "Mūsų žodis" naująją direktorę paprašė atsakyti į keletą klausimų. Juos ruošdami daugiausia rėmėmės tomis neįgaliųjų gyvenimo aktualijomis, kurios dažnai yra keliamos įvairių susitikimų, pokalbių, diskusijų metu. 

- Pradėkime nuo tradicinio klausimo: kaip gyvenimą susiejote su neįgaliųjų veikla, koks buvo kelias iki departamento vadovės kėdės? 

- Gyvenu Trakuose. Nuo 1990 metų pradėjau dirbti Trakų savivaldybės globos ir rūpybos skyriuje - daugiausia su neįgaliais ir pagyvenusiais žmonėmis. Keletą metų reikėjo vadovauti tuometinei Trakų invalidų draugijai, taigi neįgaliųjų reikalai man žinomi nuo 1990 metų, nuolat prisidėdavau prie jų sprendimo. Dešimt metų dirbau Trakų savivaldybės globos ir rūpybos skyriuje. Bendravome su miestais partneriais Vokietijoje, Olandijoje, ne kartą ten lankėmės, matėme, kaip išvystyta socialinių paslaugų infrastruktūra. Tuomet kilo mintis, kad ir Trakai galėtų turėti neįgaliųjų užimtumo centrą. Parengėme projektą, centrą įsteigėme. Dešimt metų (2001 - 2011) dirbau jo vadove. Per tuos metus centras išsiplėtė, iš dienos užimtumo tapo profesinės reabilitacijos centru, stengėmės įdarbinti neįgaliuosius. Šiuo metu centre - aštuoni veiklos barai. Dalyvauju politikoje. Kaip politikė, 2011 m. buvau paskirta Trakų savivaldybės administracijos direktore. Šias pareigas ėjau trejus metus. Nuo neįgaliųjų reikalų šiek tiek nutolau, bet vis tiek jų buvo. Vienaip ar kitaip, tačiau tie reikalai man yra pažįstami jau dvidešimt penkerius metus. Manau, kad žinau, ką darau ir ką reikėtų padaryti, kad neįgaliųjų integracija būtų kuo kryptingesnė, kad neįgalus žmogus gautų visas būtinas paslaugas, gyventų tikrai orų gyvenimą. Dar galėčiau pridėti, kad 1997 m. Vilniaus universitete įgijau socialinio darbo magistro kvalifikaciją, o 2013 m. Vytauto Didžiojo universitete apgyniau socialinių mokslų daktaro disertaciją apie neįgaliųjų socialinę karjerą. 

- Neįgaliųjų reikalų departamento direktore dirbate dar labai neilgai, tačiau šio departamento veikla jums turbūt nėra naujiena. Kaip įsivaizduojate tą veiklą tapusi jo vadove? Ką reikėtų daryti kitaip? Ar iš viso reikėtų ką nors keisti, tobulinti? 

- Ir rengdama disertaciją, ir dirbdama praktinį darbą, gilinausi į neįgaliųjų reikalus. Žinau, kokios sąlygos reikalingos neįgaliųjų integracijai, kokie veiksniai turi didžiausią įtaką. Departamente dirba specialistai, išmanantys savo darbą. Daug padaryta, nemažai ir spręstinų dalykų. Pats pirmas darbas - parengti Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos programos priemonių planą 2016-18 metams. Tai yra trejų metų dokumentas, kuriame aiškiai įvardinta mūsų vizija: ko siekiame, kaip spręsime problemas, egzistuojančias šiandien, kaip gyvensime? Per 2015 metus reikia naujai parengti visų finansuojamų projektų aprašus. Parengti, atsižvelgiant į nevyriausybinių organizacijų siūlymus, į tai, kas dabartiniuose aprašuose nepasitvirtino, buvo nelankstu. Štai pavyzdys - būsto pritaikymo aprašas. Tai gal aktualiau fizinę negalią turintiems žmonėms nei akliesiems. Tačiau bus ir jų vykdomų projektų aprašuose vienokių ar kitokių pakeitimų. Žmonės būsto pritaikymo laukia ne vienus metus. Siūlysime prie būsto pritaikymo daugiau prisidėti savivaldybėms ir pačiam neįgaliajam. 

- Grįžkime prie jūsų disertacijos. Joje nagrinėjote neįgaliųjų socialinę karjerą. Nežinau, kokia šio termino esmė, tačiau drįsčiau manyti, kad apie kokią nors karjerą, socialinę ar kitokią, neįgalieji šiuo metu nelabai gali galvoti ar svajoti. Štai jau beveik dešimt metų neįgaliųjų organizacijos, dienos, užimtumo centrai finansavimą gauna geriausiu atveju balandžio mėn., nuolat suka galvas, kaip sudurti galą su galu, kaip išgyventi. Dirbančių neįgaliųjų, net baigusių aukštąjį mokslą, atlyginimai baigia susilyginti su minimalia alga. Panašių pavyzdžių nesunkiai galima pririnkti visą glėbį, vaizdas būtų gana niūrokas - apie kokią socialinę ar kitokią karjerą galime kalbėti? 

- Visiškai sutinku, kad finansavimas turi būti operatyvesnis ir kad nenormalu, kai lėšos gaunamos balandžio mėnesį, bet yra Biudžeto sandaros įstatymas, kiti teisės aktai, jų negalime nepaisyti. Valstybės biudžetas priimamas vieniems metams ir "pradeda suktis" nuo sausio, patys vieni ne visada galime tam tikrus dalykus pakeisti. Kalbant apie bendruomenių projektus, dienos centrus, vėlgi akcentuočiau didesnį savivaldybių vaidmenį ir jų atsakomybę. Savivaldybės turėtų daugiau padėti nevyriausybininkams. Padėtis sudėtinga, bet ji nėra be išeities. Pavyzdžiui, savivaldybėse biudžetas tvirtinamas taip pat ne metų pradžioje, tačiau jų steigtos socialinės įstaigos metų pradžioje gauna vieną dvyliktąją prašomo finansavimo. Kaip visa tai pritaikyti nevyriausybinėms organizacijoms, dirbančioms pagal projektus, reikia galvoti, bet vienokią ar kitokią išeitį galima rasti. 

- Norime nenorime, nuo finansų, atlyginimų niekur nepabėgsime. Pati dirbote neįgaliųjų centro vadove - finansavimas vėluoja tris mėnesius, atlyginimai - minimalūs. Ar galima už minimumą pasisamdyti gerų, savo darbą išmanančių ir jį saugančių specialistų? Yra ir kitas momentas: neįgalūs žmonės mokosi, studijuoja, gerai, jeigu išeina dirbti į visuomenę, tačiau jeigu grįžta į nevyriausybines organizacijas, kad keltų jų lygį ir intelektualų potencialą, daugiau negu valstybės garantuojamas minimumas, praktiškai negauna. Kam tada mokytis, stengtis, tobulėti? 

- Pasamdyti gerą, patirtį turintį specialistą pagal dabar galiojančius koeficientus yra labai sudėtinga. Siūlysime, kad projektų vadovai galėtų laisviau disponuoti ta lėšų dalimi, kur kalbama apie specialistus ir jų koeficientus. Tuos dalykus tikrai spręsime, tarsimės su nevyriausybinėmis organizacijomis. Jūsų minėta atlyginimų problema būdinga visai Lietuvai. Matome, kokia yra minimali alga ir kokį atlyginimą žmogus gauna turėdamas aukštąjį išsilavinimą. Neskirstant žmonių į įgaliuosius ir neįgaliuosius, specialisto atlyginimas nuo minimalios algos nelabai skiriasi. Šiuo atveju taip pat neskirstyčiau žmonių į turinčius negalią ir jos neturinčius. Norėdami kalbėti apie kokybiškas paslaugas, turime kalbėti ir apie tas paslaugas teikiančius specialistus, ir apie projektuose dalyvaujančių specialistų darbo užmokestį. 

- Neįgaliųjų reikalų departamento interneto svetainėje skelbta, kad jau buvote susitikusi su neįgaliųjų organizacijų vadovais. Koks buvo šio susitikimo ar susitikimų tikslas? 

- Taip, buvome susitikę, tačiau savo susitikimus skiriame labai konkretiems klausimams. Pavyzdžiui, kaip tik dabar svarstome klausimą dėl neįgaliųjų sporto finansavimo atskyrimo. Jau minėjau, svarstėme 2016-18 metų Nacionalinės integracijos programos priemonių planą. Nenoriu apsiriboti vien didžiosiomis, vadinamosiomis skėtinėmis, organizacijomis. Pakviečiau susitikti smulkesnes neįgaliųjų organizacijas. 

- Vienas svarbiausių klausimų akliesiems - socialinė reabilitacija: neseniai apakę žmonės jos negauna. Kol kas LASS šią problemą sprendžia pati viena savo jėgomis. Prie departamento buvo sudaryta grupė socialinės reabilitacijos modeliui parengti, bet iki šiol aiškios, visuotinai priimtos sistemos nėra. Ar žinoma jums ši problema, jeigu taip, kaip ją ketinama spręsti? 

- Taip, žinoma. Dar nespėjau pasižiūrėti, bet turėtų būti įtraukta į 2016-18 metų Nacionalinės programos priemonių planą. Čia esu vienmintė su LASS pirmininku Sigitu Armonu, kad tai turi būti trejų metų darbas. Turime žinoti, kaip tuos trejus metus gyvensime. 

- Aptarkime dar vieną klausimą. Per įvairių žinybų programas bei projektus, sudėjus visas sumas, neįgaliųjų reikmėms skiriama ne taip jau mažai, bet rezultatas dažnai būna minimalus. Galvoje turiu kad ir Lietuvos darbo biržos vykdytus neįgaliųjų profesinio rengimo, įdarbinimo projektus. Dabar, atrodo, vėl naujas panašaus pobūdžio projektas! Ar galėtų departamento balsas vertinant tokių projektų veiksmingumą būti svaresnis? Ką reikėtų daryti, kad jų nauda būtų reali, o ne popierinė? 

- Sutinku su jumis, kad daugeliui projektų ar programų trūksta sklandumo. Vienas iš pirmųjų darbų, kurio ėmiausi tapusi departamento vadove, - surinkti informaciją apie neįgalius studentus: kokiose aukštosiose mokyklose jie mokosi, kokias renkasi specialybes? Turime apie tūkstantį studijuojančių neįgalių žmonių, departamentas kasmet juos remia maždaug pusantro milijono litų suma, tačiau daugelis jų, baigę studijas, kažkur "nusėda", dingsta iš viešojo gyvenimo. Šiuo atveju mūsų tikslas - bendradarbiaujant su darbo birža, padėti neįgaliems studentams įsidarbinti, tikslingai panaudoti gautas žinias. Diskutuosime ir dėl ES struktūrinių fondų lėšų efektyvumo, geresnio jų panaudojimo. Tai klausimas, kurį galima spręsti tiktai bendradarbiaujant nevyriausybinėms organizacijoms, departamentui, darbdaviams, darbo biržai. Vienas iš akivaizdžiausių dalykų, kurį turėtume pakeisti yra šis: svarbu, kad žmogus dirbtų ne tol, kol vyksta projektas, kol reikia parodyti jo rezultatus, svarbu, kad jis iš tikrųjų būtų įdarbintas, turėtų darbo vietą ir dirbtų joje saugiai ir ilgai. 

- Ar vienaip žiūrėsi, ar kitaip, departamentas yra tam tikra biurokratinė institucija. Popieriai, aprašai, ataskaitos - tai neišvengiama. Vis dėlto ar negalėtų jis tapti atviresnis įvairioms nuomonėms, diskusijų skersvėjams, žiniasklaidai? Ar departamentas, net jeigu jis dirba gerai, yra tik biurokratinė įstaiga? 

- Kiekvieną antradienį vyksta susitikimai su neįgaliųjų nevyriausybinėmis organizacijomis. Kviečiame ir kviesime tas organizacijas, kurios turi idėjų, siūlymų. Kitas žingsnis - informacija apie tai, kokie organizacijose vyksta renginiai, konferencijos, mokymo stovyklos, bus skelbiama departamento svetainėje www.ndt.lt. Jau balandį čia turėtų atsirasti skiltis, kurioje nevyriausybinės organizacijos galės skelbti savo informaciją, kas, kada ir kur jose vyksta. Manau, kad tai sustiprins organizacijų ir departamento bendradarbiavimą. Tiek, kiek leis laikas, pati stengsiuosi lankytis renginiuose, konferencijose, kad susitikčiau su žmonėmis, sužinočiau jų problemas ir siūlymus. Kokią beimsime socialinę grupę, problemų yra daug. Mano tikslas - kad organizacija, keldama problemą, kartu siūlytų ir galimus jos sprendimo būdus. 

Kalbėjosi Alvydas VALENTA