IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

KAI DĖJOME KNYGĄ PRIE KNYGOS

Viename susitikime Aklųjų bibliotekos skaitykloje teko išgirsti labai prasmingą ir taiklią mintį. Aktyvus skaitytojas pareiškė: "Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygos, be nuostabios jūsų bibliotekos, malonių darbuotojų, visada turinčių puikių pasiūlymų, ką galiu paskaityti, o, bėgant metams, be knygos nepraeina nė viena diena." Išties sunku įsivaizduoti XXI amžiaus žmogų be knygos, interneto, žiniasklaidos naujienų, kitų informacijos šaltinių. Tai šių dienų realybė. Bet ar taip buvo visada? Ką žinome apie praeitį, situaciją prieš penkiasdešimt ar septyniasdešimt metų, kai apie garsines knygas buvo galima tik pasvajoti, o apie kompiuterinę pasaulio imperiją net nebuvo užsiminta fantastiniuose leidiniuose. Ką ir kaip skaitė šalies neregiai po Antrojo pasaulinio karo? Prieš porą metų apie praėjusių dienų įvykius prisiminimus parašė žymiausias Lietuvos neregių istorijos tyrinėtojas Valentinas Vytautas Toločka. Prisiminimuose "Kai dėjome knygą prie knygos" jis pasakoja apie Kauno aklųjų bibliotekos kūrimą ir jos veiklą iki Lietuvos aklųjų draugijos centrinės bibliotekos įkūrimo Vilniuje. 

Šių metų vasario 10 dieną Kaune įvyko popietė-susitikimas, skirtas Kauno aklųjų bibliotekos 70-mečiui. Socialinių mokslų daktaras V. V. Toločka prisiminė sudėtingą bibliotekos veiklos pradžią, tuometinį knygų brailio raštu perrašinėjimo entuziazmą, žmones, kaupusius bibliotekos fondus. 

1928 metais pradėjo veiklą Kauno aklųjų institutas. Jame veikė ir biblioteka bei nedidelė knygų spaustuvėlė. Tačiau karo ir pokario metais knygų brailio raštu spausdinimas dėl medžiagų stokos sustojo. O okupacinei sovietų valdžiai daugelis knygų, buvusių instituto bibliotekėlėje, dėl ideologinių priežasčių buvo nepriimtinos - pareikalauta jas sunaikinti. Kaip ir viduramžiais, daug knygų buvo sudeginta - jas prarijo instituto katilinės krosnies liepsna. Tik keliolika knygų buvusiems instituto auklėtiniams pavyko išsaugoti, bet ir šias reikėjo slėpti nuo akylaus partinių veikėjų žvilgsnio. Situacija tuo metu buvo nepavydėtina. Išprusę ir mokėję skaityti brailio raštu aklieji tiesiog neturėjo knygų. Susibūrę dažnai diskutavo, ieškojo įvairių sprendimų, kaip kuo greičiau likviduoti knygų badą. Suprato, kad be jų pačių iniciatyvos reikalai nepagerės. Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Kauno skyriaus nariams kilo mintis biblioteką turėti savo organizacijoje, o knygas brailiuoti patiems ir taip pradėti kaupti knygų fondą. 

Šioje vietoje pacituosime septyniasdešimties metų senumo dokumentą - LAD organizacinio biuro 1945 m. vasario 12 d. nutarimą "Dėl knygų aklųjų raštu spausdinimo" (kalba netaisyta): 

1. Įpareigoti LAD Kauno skyriaus valdybą savo saviveiklos jėgomis organizuoti knygų aklųjų raštu spausdinimą; 

2. Paskirti drg. Mosunovą Vladą s. Vosyliaus, nuo 1945 m. vasario 15 d., kaip įgudusį šio darbo specialistą knygų aklųjų raštu spausdinimo organizatoriumi, įpareigojant jį organizuoti knygų perrašinėjimo būrelį ir tvarkyti LAD Kauno skyriaus biblioteką; 

3. Paskirti drg. Mosunovą Vladą s. Vosyliaus, nuo 1945 m. vasario 15 d. eiti Lietuvos TSRS aklųjų draugijos Kauno skyriaus valdybos prie Kauno m. VK soc. aprūpinimo skyriaus buhalterio pareigas. 

Remiantis amžininkų prisiminimais, knygos brailio raštu lietuvių kalba buvo perrašomos ir kaupiamos sudėtingomis sąlygomis ir ne visada sklandžiai. Suburtoje knygų perrašinėtojų grupėje darbavosi tikri entuziastai, knygos bičiuliai: Mykolas Poznanskas, Antanina Marcinkutė, Stasė Valaitytė, Angelė Deltuvaitė, Anelė Adomaitytė, Albina Davidavičiūtė, Marija Paulauskaitė, Anelė Bankauskienė, Valentinas Toločka, Pranas Baužys. Antanas Adomaitis brailio raštu perrašinėjo natas. Po karo būta daug nepriteklių. Visų pirma labai trūko specialaus pastorinto popieriaus, nedaug buvo brailio rašto mašinėlių, reikėjo perrašinėti ranka su grifeliu. Penkerius metus Kauno bibliotekėlė neturėjo savo patalpos knygoms saugoti, todėl glaudėsi aklųjų instituto patalpose. Skaitytojai buvo aptarnaujami du kartus per savaitę. Trūkstant knygų aklųjų raštu, buvo atnaujintas jau anksčiau buvęs populiarus ir pasiteisinęs kolektyvinis knygų skaitymas, tada vadintas garsinio knygų skaitymo rateliu. Regintis žmogus, kuris buvo atsakingas už bibliotekos veiklą, balsiai skaitydavo knygą susirinkusiems neregiams. 

Kiek knygų buvo perrašyta ir perduota bibliotekai pirmaisiais pokario metais, duomenų neturime. Amžininkai vienu balsu teigia, kad jų buvo mažai, reikėdavo laukti, kol pasiėmęs perskaitys ir sugrąžins. Buvo ir taip: susiburdavo grupelė draugų, vienas, gerai mokantis brailio raštą, skaitydavo, o keli tiesiog klausydavosi skaitomo teksto. Nuo 1947 metų į Kauną patekdavo ir knygos brailio raštu rusų kalba, deja, tuo metu šios kalbos beveik niekas nemokėjo ir tų knygų beveik niekas neskaitė. Maždaug tuo metu buvo pradėtos komplektuoti ir knygos reginčiųjų raštu. 

V. V. Toločka savo prisiminimuose, remdamasis archyviniais šaltiniais, pateikia tokius statistinius duomenis. 1949 metų pabaigoje Kauno bibliotekoje buvo tiek leidinių: lietuvių kalba aklųjų raštu - 71 knyga, rusų kalba - 783 knygos, reginčiųjų raštu - 475 knygos. O po metų bibliotekoje brailio raštu lietuvių kalba jau buvo 178 knygos. Tuo metu bibliotekos paslaugomis naudojosi 92 skaitytojai. 

Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžios Lietuvos aklųjų draugija sparčiai pradėjo augti, daugėjo organizacijos narių. Pradėjo veikti dar trys aklųjų įmonės, iki to laiko veikė tik Kaune ir Vilniuje. Vilniuje ir Kaune veikusios bibliotekėlės buvo prijungtos prie aklųjų įmonių. O prie naujųjų įmonių pradėtos kurti bibliotekėlės neregiams bei jų šeimų nariams. 

1953 m. Kauno biblioteka jau turėjo du kabinetus, buvo įsikūrusi Kalniečių gatvėje, name, pažymėtame 29 numeriu. Viename kambaryje veikė biblioteka - čia buvo saugomos knygos ir aptarnaujami skaitytojai, o kitame įsikūrė aklųjų raštu perrašinėjimo baras. Knygas perrašinėjo 4 regintys darbuotojai brailio mašinėlėmis, nupirktomis Maskvoje. Daugiausia buvo perrašinėjama grožinė literatūra, nemažai politinės literatūros, vienas kitas vadovėlis aklųjų mokyklai. Perrašinėjo po vieną knygos egzempliorių, tik vadovėliai buvo spausdinami keliais egzemplioriais. Perrašytas knygas įrišdavo Kauno aklųjų įmonės knygrišykloje ir išsiųsdavo į draugijos bibliotekas. 

Nuo 1958 metų bibliotekos fondai pradėjo pastebimai gausėti. Aklųjų organizacijos vadovai skyrė daugiau lėšų knygoms leisti, aišku, ir bibliotekėlių plėtrai. LAD Kauno įmonėje įsteigta knygų brailio raštu spaustuvė pradėjo nuolat teikti knygas. Gyvenimas padiktavo permainų ir pokyčių bibliotekų sistemoje. 1966 metų sausio pirmą dieną buvo įsteigta Lietuvos aklųjų draugijos centrinė biblioteka Vilniuje, o veikusios prie gamybinių įmonių aklųjų bibliotekėlės tapo centrinės bibliotekos filialais. Kauno aklųjų biblioteka tapo LAD centrinės bibliotekos Kauno filialu. Daug pokario metais perrašytų knygų Lietuvos aklųjų biblioteka išsaugojo ir jos yra prieinamos - norintys gali jas paskaityti. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Balandžio 1 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1955) Elena Kožemiako (Ulbinaitė), tiflopedagogė, brailio rašto puoselėtoja. 

Balandžio 17 d. sukanka 140 metų, kai gimė (1875) Petras Avižonis, oftalmologas, Lietuvos aklųjų globėjas (mirė 1939). 

Balandžio 21 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1945) Gedvilė Jonaitienė (Tarutaitė), lituanistė, ilgametė Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotoja. 

Balandžio 25 d. sukanka 90 metų, kai gimė (1925) Elena Liutkonienė (Dūdaitė), aktyvi LASS narė Ukmergėje, meno saviveiklininkė, puiki mezgėja. 

Balandžio 27 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1955) Juozas Valentukevičius, istorikas, Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorės pavaduotojas tiflotyriniam darbui.