MINTYS

Pranas ŽIOGAS

AKLASIS IR MOTERYS

Aš neregys, bet ir man pavasarį labiausiai norisi dainuoti, nors negaliu matyti nei žydinčių sodų, nei plačių, viliokiškų šypsenų ar gražių ir dar gražesnių moterų su vis trumpėjančiais sijonais saulei kasdien kopiant vis aukščiau ir aukščiau. Kartais ir, sakyčiau, ne taip jau retai iš reginčių išgirstu, jog aklam vyrui sunku su moterimis. Kiti visai pagrįstai galėtų teigti, kad yra atvirkščiai - tai moterims nelengva su aklais vyrais. Ar iš tiesų taip yra ir kaip yra iš tiesų? Vedę vyrai galėtų pajuokauti: o kam šiais feminizmo laikais su moterimis lengva? Jos pačios viena su kita dažnai nesutaria, o, kalbant apie lyčių skirtumus, tai psichologinė literatūra vis kala ir kala į smegenis mintį, jog vyrai yra iš Marso, o moterys - iš Veneros, todėl mąstymo ir elgsenos skirtumai jau iš anksto nulemti. Vadinasi, ir konfliktai neišvengiami. Įsitikinau, kad ilgą laiką man buvusi beveik šventa taisyklė "elkis su kitais, kaip nori, kad kiti elgtųsi su tavimi" santykiuose su moterimis negalioja ir visai netinka. Vieni iš kitų tikimės visai skirtingų dalykų ir skirtingo elgesio. 

Gerų santykių pamatas yra meilė. Ne be pagrindo yra sakoma, jog moterys myli ausimis, o vyrai - akimis. Pagal tokią taisyklę neregiai vyrai apskritai negali mylėti, nes neturi tinkamo organo. Gal iš pradžių jums toks mano teiginys sukėlė šypseną, bet, rimtai paanalizavus, - tai visai nejuokinga problema. Juk ne veltui moterys vadinamos dailiąja lytimi. Joms to išankstinio visuotinio teiginio neužtenka, todėl kiekvieną dieną, pradedant ankstyvu rytu ir baigiant vėlyvu vakaru, rūpinasi savo išvaizda bei apranga. Galima būtų numanyti, jog moterims, o ypač jaunoms merginoms, užteko kantrybės perskaityti tik pirmą patarlės "pagal drabužį pasitinka, o pagal protą palydi" dalį. Besąlygiškai pripažįstu, kad dailūs drabužiai puošia ir moteris, ir vyrus. Net ir nematydami jaučiamės geriau, jei vilkime naujus, puošnius drabužius. Problemėlė kitokia. Įsivaizduoju: bet kuri moteris jaustųsi prastai, jei negalėtų prieš savo mylimąjį pasipuikuoti nauja palaidinuke, suknele ar kitu drabužiu. Kalbant apie aklą vyrą beprasmėmis tampa įmantrios šukuosenos, kurias pavojinga liesti, veido kremai, lūpų, akių vokų dažymas, blakstienų ilginimas, antakių pešiojimas. Neregys vyras tinkamai negali įvertinti moterų drabužių ar avalynės. Juk nė viena moteris, išskyrus mylimąją, išrinktąją ar žmoną, neleis dėl kokio komplimento aklam vyrui pirštais apčiupinėti savo naujo dailaus sijono ar neabejotinai gražesnės nei kitų moterų palaidinukės. Apnuogintas moters kūnas, jei nėra liečiamojo kontakto, akliems vyrams nesukelia jokių emocijų. Striptizas neregiui - tas pat kas kurčiajam serenada. Vargu ar aklas vyras galėtų patekti į įsivaizduojamą sąrašą, kai moteriai linkima, kad ji visada turėtų už ką apsirengti ir prieš ką nusirengti. Tai čia tik drabužiai ir kosmetika. O kur dar pagrindinė moterų "artilerija" - dviprasmiai žvilgsniai, kitokie vyrams siunčiami kūno kalbos ženklai? 

Nors išvardinau daug svarbių moterims dalykų, kurie tarsi neveikia aklų vyrų, tačiau turiu pripažinti: nors vyrai neregiai negali grožėtis moterimis, bet gėrėtis jomis gali. Ne kartą iš aklų vyrų girdėjau įvairių komplimentų moterims apie jų išvaizdą ar aprangą. Visais tais atvejais moterys reaguodavo teigiamai ir su šypsena, nors neaišku, ką pagalvodavo apie tokius, sakyčiau, "aklus" komplimentus. Nematantys, bet nenorintys nusileisti regintiesiems, vyrai dažnai pagudrauja. Jie atsargiai, apgalvotai susirenka išankstinę informaciją apie vienos ar kitos ar net iš karto kelių moterų išvaizdą, tos dienos aprangą ir tada nustebina jas savo konkrečiais komplimentais: pamini net spalvas ar kitus niuansus, ir kartais kyla įtarimas, ar jie akli. Tokiomis gudrybėmis kartais pasinaudoju ir aš. Kartą mane lydintis žmogus pasakė, kas eina kitoje kelio pusėje, ir aš šūktelėjęs to žmogaus vardą pamojavau. Kitą kartą mane lydėjusio žmogaus tyliai paklausiau, kaip apsirengusi kaimynė, kurią iš toli išgirdau kalbantis su savo drauge. Priėjęs pagyriau jos ryškiai mėlyną striukę - moteris ilgai negalėjo atgauti kalbos dovanos, ir, beje, ne tik mano plepi kaimynė - ir jos draugė. Pamenu atvejį, kai vieno rajono LASS filialo pirmininkas dėl autobuso gedimo įstrigo atokiame kaime, kuriame lankė savo organizacijos narį. Reikėjo "balsuoti" kelyje. Neregiui tai nėra labai smagus užsiėmimas. Išgirsti, kad atrieda koks motorinis padaras ir bandai nedrąsiai kelti ranką. Minėtam žmogeliui pasisekė. Po kelių nesėkmingų rankos pakėlimų pagaliau vienas automobilis sustojo. Gerai orientuotas vyrukas padedamas automobilio variklio garso greitai susirado dureles ir įlipo. Prie vairo sėdėjusi moteris prisipažino, jog niekada nerizikuoja pavėžėti nepažįstamų vyrų, bet jis esą taip žiūrėjęs jai tiesiai į akis, jog ta pamiršusi savo išankstines nuostatas ir atsargumą. Geraširdė vairuotoja apstulbo, kai sužinojo: ją sustabdęs žmogus - neregys. Gal tie mūsų triukai nėra visai nekalti, nes sukelia žmonių smegenyse didesnę ar mažesnę sumaištį. Tik ar galima smerkti neįgalius žmones už tai, kad jie visokiais, kartais ir neįprastais, būdais stengiasi būti kuo panašesni į sveikuosius? 

Yra juokaujama: ideali pora - akla moteris ir kurčias vyras, nes tada moteris nematytų, ką daro vyras, o vyras negirdėtų, ką jam nuolat bamba moteris. Pagal tokią logiką blogiausias variantas būtų aklo vyro ir kurčios moters sąjunga. Kita vertus, tokiu atveju vyrui nereikėtų sukti galvos, kokiais komplimentais pamaloninti savo moterį. Kalbant apie komplimentus, reikia paminėti: net ir negudraudamas kiekvienas vyras savo ar ne tik savo moterims gali pažerti krūvas jų. Juk galima be galo ir be krašto girti paruoštą ar net ir ne savo gamintą, o tik tinkamai nupirktą valgį, išsirinktus kvepalus, malonų balso tembrą, gerus darbus, rūpestį, išmintingus žodžius, pagaliau - gerą nuotaiką ar mokėjimą maloniai bendrauti. Svarbiausia - moterų ar vienos moters kompanijoje apie moteris tik gerai arba nieko, bet geriau - tik gerai. Juk moterims svarbiausia - dėmesys. Štai vieniša moterėlė visoms savo draugėms giria ir vadina džentelmenu vieną kaimyną vien už tai, kad jis jai, išeinančiai iš rūsio su maišu bulvių, paduoda ranką. O kiek dėkingumo galima sulaukti netarus nė žodžio, vien už sugebėjimą išklausyti moters monologą?! 

Taigi nepasakysiu nieko naujo, jei teigsiu: ir "lipdant" santykius su moterimis aklajam reikia kuo geriau pasinaudoti balsu, klausa, uosle, lytėjimu, intuicija. Nepaminėjau dar poros dalykų, kurie labiausiai nulemia sėkmę, - tai vaizduotė ir išradingumas.