LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

PUŠYNĖLIO JUZOS DALIA


Vaikas kieman įpuolė it išsiplikinęs akis. 

- Kas dabar? Ko šitaip be kvapo? - sunerimo motina, iš aukštos blėkinės su pailgu stikleliu apačioj molinėn puodynėn tekindama atšaldytą pieną. 

- Tinai žmogus vaivoja... Patyli patyli ir vėl vaivoja. 

- Kur tinai? Koks žmogus? 

- Nugi paežerėj... 

Užsukusi blėkinės kranelį, net ne puspilnę puodynę bėgte įnešusi trobon, po sekundėlės moteriškė vėl atsirado kiemelyje. Dar nuo laiptelių savo Vytokui paliepė: 

- Rodyk - kur, lekiam!.. 

Kriaušius, pakraščio krūmai, ant smėliuko padėjęs nosį, juoduoja laivas. O šalimais... o šalimais, abiem rankom apglėbęs kelius, užkniubęs ant jų visa krūtine, žilas žilutėlis seneliukas, vos girdimu plonu balseliu vaitojantis: 

- Ooooi, ooooi! 

 

* * * 

Toks minkštutis apniukęs oras, vėjelis pats tas - iš pietvakarių ir dar tarytum pučiantis, tarytum nepučiantis. Tinkamesnio pažuvaut laiko ir nenorėk. O žvejišką smagumėlį pušynėlio Juza balažin kada bebuvo apturėjęs, užtat nagai taip ir panižo, taip ir panižo ką nors užmerkt, ką nors iš vandenėlio išvanot. Kodėl Juza pušynėlio? Ogi reikalas paprastas paprasčiausias. Šito Juzos namai prie miškelio tiesiog prigludę. Miestely yra net keli žmonės tokiu vardu, tai kad atskirt juos būtų lengviau. 

- Kad taip mudviem šoktelėjus pablizgiaut po pusryčių, - kreipėsi į anūkėlį Broniuką, jau per tryliktus persiritusį baibokėlį. 

 

* * * 

Dar visai neseniai, prieš nepilnus dvejus metus, Juzai talkininko negi būtų reikėję, o va dabar... Panorėjai bažnyčion, kad padėtų nueiti - prašyk. Ateina metas apsikirpti - kirpėjo nepavėdėtas nepasieksi. Prašyk, žmogau, ir prašyk... Sunkiai verčiasi liežuvis tiems prašymams, och, sunkiai, tik nieko neveiksi - išmuša minutė, ir prašymo žodžius tari. 

Už ką ponas Dievas jam šitokį gyvenimėlį skyrė, tai tik vienas ponas Dievas ir težino. 

Buvo Juza žmogus kaip žmogus, su savo šeimyna: sūnum, marčia, užsibuvusia dukterim Ona ir pačiute Antose, - dirbo ūkio darbus, kokių tik reikėjo. Apžergęs senutėlį, bet visą laiką prižiūrėtą, dar puikiausiai veikiantį "Ižą", reikalų šaukiamas, palėkdavo tai tuo, tai anuo "tėvynės vieškeliu plačiu", anot dainos. Pagavęs laisvesnę valandėlę, liuokteldavo prie vandens, prie savojo Avilio kabliukais pakapot žuvims lūpelių ar sykiais net tinkliuką slapčiom užmerkt: per kuojų nerštą kuojų semtelt, per lynų nerštą - lynų... Na, ir, žinoma, kalvė kalvė... Pastatyta dar senelio Tamošiaus, bet labai jau pravarti, reikalinga Juzai iki šiol. Sugedo koks ūkio padargas - trinkt brinkt ir pataisei, gali vėl naudot. Kaprizus ėmė rodyt traktorėlis, javapjūvė - tai ir tuos savom rankom atgaivinai... Atėjo kaimynas, besiskundžiantis atbukusiu kirviu, - kokia bėda! Atbukėlį žaizdran, ant priekalo po kūju - ir ašmenys išploti, aštrūs kaip nauji. Taigi buvo, buvo... Tik šit išaušo diena... 

Zakristijonui padumpliuojant, palaikant, kas reikia, mūsų kavolis kalė kryžių tuščiai bažnyčios sienai iš lauko papuošt. Darbas buvo beeinąs pabaigon, vienas kitas kūjo smūgis, ir, klebonėli, gali ateit apžiūrėt, priimt prieš nudailinant, nušlifuojant. Ir čia kad jau pasidarė, tai pasidarė... Iš po kūjo iššoko dar teberaudonuojančio metalo atplaišėlė ir tiesiai kairėn meistro akin. 

Nespėjo išdegintoji vieta užgyt, kai ir antrasai sielos langelis ėmė temt. Temo, temo, kol užtemo visiškai. Ir šiaip paprasti daktarai, ir garsūs profesoriai su profesorėm sūnaus suieškoti, ko tik nedarė, kad nors šiokią tokią švieselę žmogui palikus. Tačiau visas jų pastangas, visus moderniausius vaistus nusinešė šuva ant uodegos. 

Krepesiojo Juza bejėgiu kūdikėliu, žmonos Antosėlės akių sekiojamas, geliančia nuo neteisybės širdim ir priekaištingai klausinėjo Aukščiausiąjį: 

- Taigi tavo bažnyčiai norėjau pasitarnaut, o tu man šitaip... Ar negalėjai mano likimo knygon to aklumo neįrašyt, ar negalėjai? Už kokius gi griekus paskyrei tokią baisią bausmę? 

Sykį net susapnavo panašų pasikalbėjimą su Sutvėrėju. Paklaustas, ar dar baisesnės bausmės užleist negalėjęs, pasaulių valdytojas atsakęs: 

- Galėjau, ko negalėsiu, tik viskam savas laikas... 

Kelias dienas seniukas neregėlis minė mįslę, kas galėtų būti blogiau už tamsumų tamsumas, nesiliaujančias mirgėt tik vidinėm spalvom. 

Valentino AJAUSKO piešinys 

* * * 

Na, šitąjį pasakojimo lankstą baikim, vėl sugrįžkim žvejojimo dienon. 

Senelio paklaustas, anūkėlis Broniukas trupučiuką patylėjo, pakrapštė pakaušį, vienos kojos pėda pasikasė antrąją koją ir beūpiu balsu atsakė: 

- Būtų galima, kodėl, tik aš esu susitaręs su Čirvinskioku šiandien eit į miškelius gerų beržinių meškerykočių paieškot, tai dabar nežinau... 

- Nepabėgs tie jūsų meškerykočiai, rasit juos ir kurią kitą dieną. Va, paimk mobiliaką ir Čirvinskiokui pasakyk, kad senelis tave mobilizuoja eit kitur. 

Mažumėlę dar pastenėdamas, Broniukas "mobilizacijai" visgi pasidavė, dargi pasakė: 

- Gerai, net gal tų pusryčių nebūtina laukt? 

- Ne, ne, kai pavalgysim, tada. O tai pristigsi jėgų irtis. 

Ežero pusėn nupėdino dviese. Vienas didelis, pražilęs, kitas irgi jau didelis, tik jaunas. 

Pasiekus laivą, lieknasai kaštonplaukis išsitraukė iš kešeniaus raktą, pažlegeno lenciūgėliu, trakštelėjo spyną. 

Juza nutūpė drūtgaly, Broniukas sėdos prie irklų. Pasirinkę kryptį, išplaukė. 

Kai prie Proškos rago pagavo pirmąjį, tai senelis anūkėliui pasiūlė: 

- Tegul šitas bus tavo mamai. 

- Gerai, tegul bus... 

Paskum prie Žuvėdrasalos nučiupo antrą aštriadantį margašonį. Tą paskyrė Broniuko tėčiui. Reikėjo dar poros, kad tektų kiekvienam namuose pasilikusiam - Broniuko senelei (Juzos pačiutei Antosei) ir Broniuko tetutei (tai užsibuvusiai Juzos dukrai Onai). 

Po tų dviejų krutančia blizguliuojančia geležėle susigundžiusių stojo ilgoka pertrauka. Priglaustas prie blizgės šniūro seniuko pirštas tejuto ramų ritmišką tvinksėjimą, daugiau nieko. 

Laivas pračiuožė gerą pakraščio galą, apsuko Siniaucko mindriasalę - vis nieko. 

- Žinai, Broniuk, sukam antrusyk: negali būt, kad čia nestukteltų. 

Senelei skirtasis ir stuktelėjo, tik labai jau neišvaizdus. Bet nieko nepadarysi: koks pačiupo, toks gerai. 

Tetulės Onelės dalies teko laukt gana ilgai. Paliko savus pakraščius, savas saleles, sėklius, nusibeldė į didžiuosius Ribokiškių ir Mukulių plotus. 

- Tai kurioj vietoj mes dabar esam? - susidomi Juza. 

- Kurioj, kurioj? Kaip čia tiksliau pasakius? Ant kalnelio trobos, aukštas medis, prieky įlankėlė, už jos tiltas. 

- Aha, dabar aišku - Maleckynė, toliau palšų karalija - Imbrodka. Nu, bet jūs tinai užmigot ar ką... 

Po šitokio priekaišto greit buvo pranešta, kad, jeigu kas ir užmigo, tai ne visi. Ir pranešė ne šiaip bet koks, o tikras galiūnas. Blizgės laikytojas net pašoko nuo sėdynėlės, atgal atmetė šniūrą laikančiąją ranką. 

- Nu, Broniuk, - žvėris, brač. Dairykis pakraščio, kur plikesnis. Tokio čia laivan neįkelsim, reikės čiužint sausumon. 

Vis pasižvalgydamas per petį, tokią reikalingą vietą anūkas ir įžiūrėjo. 

- Jau matau, seneli, jau matau. Už šito mindryno tarpas tuščias. 

- Tik neskubėk, tik neskubėk, kabink pamažu: spirias, spardos iclius kaip koks kumelys nejodinėtas. 

- Seneli, jau šviečias dugnas, jau tuoj sustosim. Ką tada turėsiu daryt? 

- Nedarysi nieko, tik nuimk vieną irklą ir man pasakyk kurį, kad žinoč, kurion pusėn iššokt, išbrist. 

Vienas du - irklas nuimtas, paguldytas ant laivo dugno, Juza sėkmingai išpūškuoja iš vandenio. Paėjęs kelis žingsnelius tolyn, pradėjo patį sunkųjį darbą. Šniūrą tempė iš lėto, iš lėčiausio, tarpais traukt visai paliaudavo. Jau praėjo ne taip mažai laiko, o ringių prie kojų tebuvo vos vos. Seniokas net užkaito besigalynėdamas. Staiga "kumelys" visai sustojo. Traukėjas mėgino ir švelniai patrūkčiot, ir net visai kokį sprindžiuką šniūro atleist. Bet tas anas kaip vietoj, taip vietoj. "Bus už kažko užkliuvęs", - suprato Juza. - Tai paibeliai, gerai pasimuistys ir nutrūks. Jau gaila būtų, tai gaila..." 

Galų galais permaina - žuvis iš naujo pradėjo slinkt kranto pusėn. Dar labiau kaisdamas, senelis anūką paprašė: 

- Kai jau pradės matytis, tai man pasakinėk, koks atstumas yra likęs iki smėlio. 

Broniukas, kaip mokėdamas, ir pasakinėjo. 

- Jau nugara laukan išlindo! Jau! - šūktelėjo staiga. 

Juza net pasilenkė, kad šniūras būtų arčiau žemės, kad lydekis čiuožtų kuo nuožulniau. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]