LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vilija DUMBLIAUSKIENĖ ZUIKIŲ TAKAIS |
(ekologinė apybraiža) Mano gimtinė - lygumų lygumos, kur akys užmato. Nušvitus pavasario saulei, viršum pievų iškyla į gražiąją žydrynę daugybė linksmų vieversėlių. Ir skamba žaliosios lygumos puikiomis melodijomis. Miškų čia labai nedaug, todėl pirmą kartą tikrame miške (žmonės jį giria vadino) vaikystėje tebuvau vos kelis kartus. Bet užbūrė jis mane visiems laikams. Gyvenimas susidėliojo taip, kad iš gimtųjų namų išvažiavau labai anksti. Naujose vietose miškų buvo daugiau, tik, nenumaldomai silpstant regėjimui, negalėjau klajoti slėpiningais miško takais. Labai troškau ne tik uosti kerinčius jo kvapus, ne vien klausytis paslaptingų garsų ir dar paslaptingesnės tylos, bet kažkokia nenusakoma trauka, negirdimas balsas šaukė ir šaukė į tą žaliąjį glėbį. Labai džiaugdavausi, kai retais kartais vis dėlto pasisekdavo pasivaikščioti medžių šaknimis išraizgytais miško takeliais. Pastovėdavau laukdama, kol bendrakeleivis paskins kokių nors žolynų ar įspraus į delną spygliukais apkibusį kankorėžį. Baisiausiai pavydėjau žibuokliautojams, uogautojams, grybautojams - visiems tiems, kurie galėjo išvaikščioti mišką skersai ir išilgai. O taip magėjo įsitraukti į nepažįstamą miško gyvenimą - visu kūnu ir visa siela. Deja, kūnas šiuo atveju tapo kliūtimi, taigi daviau valią sielai. Tačiau nepatenkintas kūnas tikrų tikriausiai gadina ir sielos nuotaiką. Tik ar galėjau ką nors pakeisti? Tai susitaikiau ir retsykiais, dailiais bateliais apsiavusi (kaip juokinga), pavaikštinėdavau tai parko, tai miško pakraščiais. Bet koks nuostabus dalykas nutiko vieną šiltą popietę, kai miške jau žiedelius skleidė pirmosios laukinės slyvaitės. Tą dieną aš sutikau pamiškės fėją. Ir viskas akimirksniu pasikeitė. Pavadinau ją šitaip dėl keleto visai paprastų dalykų. Dėl to, kad gyvena pamiškėje, o ir vardas Zelma - ne visai kasdieniškas. O nepaprasta yra tai, kad ji neįmanomus dalykus pavertė realybe. Paėmusi mane už parankės drąsiai žengė nelygiu miško taku tolyn. Tik iškart įspėjo, kad kelčiau aukščiau kojas, nes pušų šaknys čia karaliavo laisvai ir nevaržomai. Neįpratusi tokiu keliu eiti slysčiojau ir kliuvau, ir nieko bloga nenutiko, tik kvatojau linksmai iš savo kerėpliškumo. Netrukus perpratau tokio ėjimo ypatumus ir išmokau atsargiau statyti kojas. Žinoma, bičiulė saugojo mane nuo pačių didžiųjų kliūčių. Paskui mano nuostabai ir džiaugsmui čiupo ranką ir pasakė, kad būtų ne pro šalį arčiau su tomis šaknimis susipažinti. Na, ir pradėjau mišką glamonėti rankomis... Manoji gidė kalbėjo ir kalbėjo. Išsamiai pasakojo, kas yra iš kairės, kas iš dešinės, kas matosi tolumoje. Kad įsivaizduočiau medžio storumą, apglėbiu jį ir tvirtai prisispaudžiu. Ir nuostabu - net per žiemos šalčius žalieji bičiuliai šilumą dovanoja. Kad geriau suvokčiau jų aukštį - kalbama palyginimais: "Tai milžinas, maždaug kaip dešimties aukštų namas, o šitas - kaip trijų." Apžiūriu dailiai nuaugusią eglutę: mano ūgio ir pasakiškai skarota. Liesdama įvairiausių medžių žievę ir jų lapiją pradedu atpažinti, kur beržas, o kur pušis, kur lazdynas, o kur šermukšnis. "Kurgi tu išdygai, kvailiuke", - kalbina mažulytę eglutę mano bendrakeleivė, o ji išties įsitaisiusi visai šalia prie didžiulių beržų kamienų. "Kaipgi augsi? Vietos tau visai nebus. O kokius pokštus čia ąžuoliukas krečia?"- kalbasi su medžiais draugė. Apkabinu jį visą - mat jis man dar tik iki juosmens. Žiemoja lapuotas. Lapeliai - susiviję, susisukę, bet vis tiek laiko, nepaleidžia. "Ak, tu, padūkėli, kodėl vidury žiemos šortais pasipuošęs mandriniesi!" - kalbinamas kitas medelis. Atsargiai liečiu aksominėmis samanomis pasidabinusį beržo kamieną, samanos puriu sniegu apkibusios, o vaizdas toks, lyg su vasarinėmis trumpomis kelnėmis apsiavęs. Kai visas miškas puriu sniegeliu pasipuošęs, atsargiai liečiu mažas pusneles, pūpsinčias ant kiekvienos šakelės. "O gal norėtum zuikių takais paklajoti? Vaikštom čia mes visai be jokių nuotykių", - klausia manęs. Aišku, kad norėčiau, juk niekada tais takais nevaikščiojau. Ir sukam į šoną nuo gerai išminto tako. Krūmynų krūmynai, brūzgynų brūzgynai - ir šonuose, ir po kojomis. Krituolių medžių - ne vienas ir ne du. Pamokyta užkeliu koją ant kelią pastojusio rąsto, kad suprasčiau, kokiame aukštyje tasai įsitaisęs, ir visai nesunkiai tas kliūtis įveikiu. Žengiame dideliais žingsniais palei įspūdingo ilgio audros parguldytą milžiną. Mano žingsniai, kad ir labai stengiuosi, nėra dideli. Suskaičiuoju - aštuoniolika. Po mano rankomis tuojau atsiduria naujas, be galo įspūdingas eksponatas. "Lyg žvakidė! Labai originali žvakidė", - nusprendžiam mes. "Apkabink, čia du broliai berželiai", - patariama man. Prisiglaudžiu prie jų, iš vieno kelmo išaugusių, švelniomis samanomis apsikaišiusių beržų. "O dabar paimk šitą šaką iš po kojų", - išgirstu. Pasilenkusi sugriebiu ją - tikrų tikriausia gyvačiukė. Parsineščiau namo, bet per didelė. "O šitas vargšelis taip meldė pušį draugauti, kad ir tebestovi persilenkęs", - dar viena pastaba. Braukiu delnu beržo kamienu tiek, kiek tik pasiekiu. Jis iš tiesų beveik puslankiu išlinkęs priešais greta augančią liekną pušį. "Dabar reikės smarkiai pasilenkti ir saugoti veidą, - sako gidė, - lįsim ievų tuneliu." Ievų šakelės smulkios, liaunos, žemai nusvirusios. Pasilenkiu, sulenktą ranką atstatau priešais veidą kaip skydą, gidė priešaky - ir braunamės. "Norėjai nuotykių, tai še", - sako ji, kai ievų tunelis jau įveiktas. Pasirodo, atsidūrėme vienos iš miške esančių griovų dugne. Čia jos pakraštys, priešais mus - statokas skardis. Nusprendžiam kabarotis juo į viršų. Lipam beveik keturpėsčiomis. Ir viena, ir kita ranka ieškau augalų, į kuriuos tvirtai įsikabinusi judu aukštyn. "Dabar kairiau! O dabar tiesiai! Gali dešiniau!", - šūkčioja greta besiropščianti bičiulė. Linksma beprotiškai! Viršuje šluostausi sudrėkusį veidą. Vėjas ūžia medžių viršūnėse, šiandien labai vėjuota diena, o čia - nė lapelis nekruta. Žingsniuojam griovos pakraščiu. "Griovos medžių viršūnės - mums po kojomis, o tie medžiai - kaip labai aukšti daugiaaukščiai. Jos dugnas išvagotas siauručiais upeliukais, o ten jau - tikrų tikriausias šabakštynas." Jaučiuosi kaip pasakoj. Toli miške užtinkame nuostabiausiais auskarais išsidabinusį raugerškį. Liaudyje jis vadinamas barbarisu. Niekada nebuvau šalia šito puikaus augalo. Apkibęs raudonų uogų kekėmis. Labai mėgome jį ir kitais kartais aplankyti, kol kartą jo neradome. Kažkokie piktavaliai iškirto be gailesčio, nė ženklo neliko, tik prisiminimas. Užtai laukinė obelis su savo rūgščiaisiais obuoliukais išdidžiai stovi šlaito viršuje, mėtydama savo miškinukus į apačioje tekančią Nerį. Atsisėdu ant žolės ir džiūgauju nors keletą radusi. Atsistoti nedrįstu, esu perspėta: "Nuriedėsi į upę kaip tas obuolys." Kitame panerio šlaite, kuris jau ne toksai status, žibuokliauti sekasi tiesiog puikiai: "Tūpk ir ieškok - čia jų tiek daug, iš proto kraustosi, iki pat upės - mėlyna mėlyna." Ir skinu skinu. Pakalnutes skinti - kur kas sunkiau. Kol randu kvapiaisiais varpeliais nešiną stiebelį, užtrunku. Jis pasislėpęs žolynuose ir tik dideli lapai išduoda jį šalia esant. Ir čia į pagalbą skuba mano palydovė. Nuskinti nesunku, kai ranka tiesiai ant augalėlio uždedama. Grybauju lygiai taip pat. Iškapstau samanose pasislėpusį parodytą laimikį ir šaukiu: "Grybą radau, grybą radau!" "Eikime ieškot karbonadų", - juokiasi bičiulė. Susipažįstu su įspūdingo dydžio grybu, tai - žvynabudė. Parsinešusi namo, iškepu keptuvėje jo didžiulę kepurę - štai tau ir karbonadas. Atskira kalba būtų apie mėlynių, aviečių, gervuogių, obels lapų skynimą, ruošimą arbatoms. Sužinojau, kad sudžiovintas laukinės obels lapelis gėrimą nudažo švelniai rausva spalva. Kai už langų šėlsta dargana, puodelis kvapnios arbatos vėl sugrąžina į mišką. Žingsniuojame jau pamiške. Rankose - nuostabiausių gėlių puokštės. Priklausomai nuo metų laiko - vis kitokios. Viržiai džiugina visais metų laikais. Plaukai pilni spyglių, voratinklių draiskanų. Niežti uodų sukandžiotą kūną. Kažkoks vabaliukas įžūliai braunasi už apykaklės. O širdy taip gera ir šviesu, nes ji dar ilsisi prie samanoto beržo prisiglaudusi. Teiraujuosi bičiulės, ar labai pavargo su tokiu keliautoju per Lietuvos džiungles braudamasi? Ji juokiasi ir tvirtina, kad jai taip pat buvo labai gera miške pabūti. Sako, be galo mylinti gamtą, neįsivaizduojanti gyvenimo toli nuo jos. Žinau, kad jai buvo nelengva. Juk atidžiai saugojo, kad nesusižaločiau. Visą laiką pasakojo man tai, ką pati aplinkui mato. O savo taikliomis įžvalgomis padėjo man nuostabiai jaustis zuikių takais klajojant. Svarstau, ar daug žmogui reikia atiduoti jėgų, kad padėtų kitam pasijusti laimingam? Ko gero, visiems - skirtingai. Visi skirtingai jaučiame ir skirtingai mąstome. Kas miela tau, nebūtinai džiugins kitą. Be to, nėra paprasta būti kito kailyje ir suprasti: visai nedaug - kartais vien žodžio, kartais draugiškai pasiūlytos parankės - reikia, kad šioje nepaprastoje kasdienybėje sukurtum nepaprastai paprastą stebuklą. Sokrato įsitikinimu, "būti geram yra tiesiog naudinga", nes vieno žmogaus gerumas daro kitą žmogų laimingą. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |