NEREGYS DARBO RINKOJE

 

NEREGIUS ĮDARBINANTIS PROJEKTAS


Ar kas nors rūpinasi neregių ir silpnaregių įdarbinimu? Į šį klausimą atsakymas nėra toks paprastas. Jį galima būtų palyginti su aisbergu, kurio viršūnė kyšo virš vandens, o nematomos srovės skalauja po vandeniu pasislėpusią dalį. Kiekviena Europos Sąjungos šalis žmonių, turinčių regėjimo negalią, įdarbinimo klausimus sprendžia savaip. Tiksliau pasakius, ne įdarbinimo, o užimtumo. Svečiose šalyse, ypač Skandinavijoje, populiarus užimtumas. Dažniausiai už užimtumą neįgaliesiems pinigų niekas nemoka. Pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) respublikinio centro vyriausiosios specialistės Audronės Jozėnaitės, Estijos ir Latvijos aklųjų organizacijos nesirūpina savo narių įdarbinimu. Neregiai ir silpnaregiai patys ieško darbo. O LASS, vienintelė iš Baltijos šalių, šia sritimi vis dar rūpinasi. LASS, norėdama pagelbėti darbo ieškantiems savo organizacijos nariams, tik ką baigė (vasario mėnesį) įgyvendinti projektą "Neregys kelyje į darbo rinką". Šiam projektui vykdyti lėšų buvo gauta iš Europos Sąjungos. Apie tai ir apie kitus su įdarbinimu susijusius reikalus "Mūsų žodis" kalbasi su projekto "Neregys kelyje į darbo rinką" vadove bei koordinatore Audrone Jozėnaite

 

"M.Ž." Koks LASS, kaip organizacijos, indėlis įdarbinant savo narius? 

A. J. Neregiams įdarbinti daroma tikrai nemažai. Nuo senų laikų vienas iš LASS veiklos prioritetų buvo neregių reabilitacija ir integracija. Viena geriausių integracijos formų yra darbas. Kaip žinoma, daugelis mūsų sąjungos narių yra senyvo amžiaus. Todėl darbas jiems nėra aktualus. Darbingo amžiaus LASS nariai turi šiokį tokį pasirinkimą. Gabesni steigia savo įmones, verslą, dirba valstybiniame sektoriuje, treti - mūsų sistemoje. Džiaugiuosi, kad iki šiol mums pavyko išsaugoti socialines įmones. Tai tikrai LASS nuopelnas. Mūsų darbuotojai ieško menkiausios galimybės įdarbinti žmones su regos negalia. Negaliu nepaminėti socialinių darbuotojų, dirbančių LASS filialuose ir teikiančių kai kurias socialines paslaugas (finansavimas gaunamas iš savivaldybių per Neįgaliųjų reikalų departamentą). Mes jiems padedame išsaugoti darbo vietas. Nuolatos organizuojame mokymus, tokius kaip orientacijos ir mobilumo, kasdieninio gyvenimo įgūdžių, stengiamės supažindinti su naujausiomis pagalbinėmis priemonėmis. Lyginant mūsų įdarbinimo statistiką su kitomis Europos šalimis, tikrai atrodome gerai. Europoje dirbančių neregių yra labai nedaug. Ten yra populiarus ne darbas, o užimtumas. Kaip žinoma, už užimtumą pinigai nėra mokami. Europoje neregiui gaunamų valstybės išmokų pakanka oriai gyventi, todėl dirbti didelės būtinybės nėra, nors jis yra visaip skatinamas tai daryti. 

"M.Ž." LASS vykdė ne vieną projektą, susijusį su įdarbinimu ir profesine orientacija. Papasakokite apie juos. 

A. J. Jei kalbame apie ankstesnį laiką, tai mes šioje srityje nuolat kažką veikėme tiek vietiniu, tiek tarpvalstybiniu lygmeniu. Man pačiai labiausiai į atmintį įstrigo bendradarbiavimas su olandais ir švedais. Mes perėmėme jų patirtį. Pirmiausia ten nuvykę susipažinome su tos šalies populiariausiomis neregių profesijomis. Jų nutarėme išmokyti ir mūsų silpnaregius bei neregius. Galvojome, jei tos profesijos populiarios ir paklausios Europoje, kodėl jos negalėtų būti priimtinos ir lietuviams. Kalbu apie baldų apmušėjo specialybę. Atrodo, viską darėme teisingai: perimta patirtis, mokytojas apmokytas Olandijoje, iš olandų į lietuvių kalbą išversta mokymo programa, nupirkti visi įrengimai ir net įsteigta dirbtuvė. Profesijos buvo mokomasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Atrodo, ko daugiau bereikia.Bet prabėgo keleri metai ir nieko neliko. Panaši situacija su staliaus profesija, tik čia buvo bendradarbiauta su Švedijos aklųjų sąjunga, kuri aprūpino ir visomis mokymosi priemonėmis. Kažkodėl tos profesijos nesulaukė deramo dėmesio. Be praktinių profesinių mokymų, buvo intensyviai rengiami teoriniai užsiėmimai. Juose neregiai buvo mokomi, kaip teisingai prisistatyti, kaip save pateikti darbdaviui. Deja, kaip ir visame pasaulyje, taip ir pas mus neregiui įsidarbinti nėra lengva. Specialybių nedaug. 

"M.Ž." Kaip subrendo naujojo projekto idėja? 

A. J. Dabar, kai projektas jau baigiasi, sau užduodu vieną ir tą patį klausimą - ar imčiausi dar vieno tokio projekto? Nenoriai prisipažįstu, kad nesiimčiau. Tokie projektai atima begalę laiko, reikalauja daug žmogaus energijos, pastangų. Organizaciniai darbai labai vargina ir sekina. Na, bet grįžkime prie užduoto klausimo. Yra kelios projekto "Neregys kelyje į darbo rinką" atsiradimo priežastys. Pirmoji - finansavimas. Tuo metu buvo pereinama prie savivaldybių finansavimo ir nebuvo aišku, kaip reiks organizacijai išlikti. Nebuvo aiškus tolesnis mūsų likimas. Antroji - įdarbinimo situacijos regionuose ištyrimas. Trečioji - noras pagelbėti neregiams, gyvenantiems šalies regionuose. Šį projektą ruošėme gana ilgai. Paruošiamieji darbai užtruko visus metus. Norėdami įgyvendinti sumanymą, turėjome rinktis bent keletą tolesnių regionų (dėl to vertinant paraišką buvo skiriama daugiau balų), taigi pačius neregiams nepalankiausius - kalbu apie įsidarbinimą - rajonus. Tai Mažeikiai, Klaipėdos rajonas, Kelmė. Kai kurie rajonai atsisakė dalyvauti projekte - sakė, kad jų rajone nėra darbingo amžiaus neregių tiek, kiek reikia. 

Projektą vykdyti pradėjome prieš trejus metus. Iš pradžių jo trukmė buvo numatyta dvejiems su puse metų, tačiau, nesuspėjus įgyvendinti visų numatytų veikų, vykdymas buvo pratęstas dar pusei metų. Projekte dalyvavo aštuoni rajonai. Tarp jų - visi didžiausi šalies miestai, kuriuose veikia mums priklausančios socialinės įmonės. Tiesa, Kaunas nedalyvavo, nes tuo metu jau buvo aišku, kad įmonė bankrutuoja. Vėliau, atsiradus "Kregiui", čia įdarbinti keli neregiai, dalyvavę mūsų projekte. Kiekvienas iš šių aštuonių rajonų turėjo surinkti po 10 darbingo amžiaus neregių, norinčių įsidarbinti. Projektui "Neregys kelyje į darbo rinką" įsibėgėjus, dalyvių padaugėjo iki 86. 

"M.Ž." Aptarkime projekto reikalavimus, dalyvius, tikslus bei siekius. 

A. J. Kaip jau sakiau, projekte galėjo dalyvauti nedirbantys darbingo amžiaus neregiai. Galutinis rezultatas turėjo būti toks - iš tikslinės grupės žmonių 27 proc. turėjo įsidarbinti arba pradėti mokytis. Reikalavimas, kad žmogus dirbtų ne mažiau kaip 6 mėnesius. Mes iš karto supratome, kad kai kuriuose rajonuose nepavyks įdarbinti neregių. Šie nuogąstavimai pasitvirtino. Reikėjo pripažinti nepalankią išvadą: jeigu ne mūsų socialinės įmonės, tai tikrai projekto reikalavimų nebūtume įvykdę. Šiame projekte buvo privalomas tarptautinis akcentas - kitais žodžiais tariant, kitų šalių patirties perėmimas. Mes pasirinkome Švediją. Nuvykę į Švediją detaliai susipažinome su darbingo amžiaus neregių perspektyva įsidarbinti. Pasirodo, prieš kelerius metus švedai norėjo teikti tokį patį projektą. Deja, vietinė agentūra jo nepriėmė, motyvuodama, kad tiek neregių įdarbinti tikrai neįmanoma. Ši informacija mane labai išgąsdino. Neįdarbinus nurodyto skaičiaus neregių, pinigus tektų grąžinti. O jų tikrai nemažai - apie milijonas litų. Laimei, kad turime savo kelias įmones, o švedai - ne. Taip prasidėjo darbas. 

Seminaras"M.Ž." Teko girdėti, kad šis projektas buvo naudingas ne tik darbingo amžiaus neregiams, bet ir LASS filialams, dalyvaujantiems projekte, - buvo nupirkta nemažai pagalbinių priemonių. Papasakokite apie šio sumanymo įgyvendinimą. Kokios buvo kliūtys? 

A. J. Pirmiausia nupirkome daug paslaugų iš bendrinių mokymų. Tai psichologiniai, žinių apie darbo rinką, lyčių lygybės mokymai. Neregiai taip pat buvo mokomi įsidarbinimo strategijos. Dalyviams šie mokymai labai patiko. Visi vertino galimybę pabūti kartu. Jiems svarbu buvo išeiti iš "pogrindžio", iš namų. Mokymai buvo bendri ir individualūs. Dauguma projekto dalyvių galėjo atlikti praktiką LASS įmonėse. Neregiai mokėsi orientacijos bei mobilumo, kompiuterinio raštingumo. Šiems mokymams buvo paruošti lektoriai. Buvo norima, kad šį darbą dirbtų neregiai ir silpnaregiai, bet, deja, ne visuose filialuose atsirado norinčių ir galinčių dirbti šį darbą. 

Patys naujausi mokymai skirti darbui su išmaniaisiais telefonais. Tai kompiuterinio raštingumo sritis. Šie mokymai buvo būtini, nes informacinėse technologijose treji metai - labai daug. Pagal projektą buvo įdarbinti aštuoni lektoriai, kurie su kursų dalyviais dirbo individualiai. Žinodami, kad mūsų sąjunga negali pirkti pagalbinių priemonių, nusprendėme pasinaudoti puikia proga ir jomis aprūpinti projekte dalyvavusius rajonus. Už 25 tūkst. litų nupirkome daug didinimo bei kitų priemonių. Taip pat yra nupirkta nešiojamųjų kompiuterių su visomis neregiams būtinomis programomis. Jais ateityje galės naudotis projekte dalyvavusių LASS filialų nariai. 

"M.Ž." Nejaugi visi projekto dalyviai norėjo įsidarbinti? 

A. J. Sėkmingiausias įdarbinimas - Klaipėdoje. Galbūt dėl to, kad ten dirbo patyrusi tiflopedagogė Danutė Balčiūnienė. Taip pat projekto dalyviai įsidarbino ar pradėjo mokytis Klaipėdos rajone, Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje, Kaune. Neregiams įsidarbinti yra daug objektyvių trukdžių. Štai žmogus gyvena kaime. Kiekvieną dieną į socialinę įmonę neatvažiuos, nes nėra transporto. O vietiniai verslininkai turi pakankamai sveikų darbuotojų. Tarp projekto dalyvių buvo ikipensinio amžiaus žmonių. Jiems įsidarbinti dar sudėtingiau. Kiekvienas darbdavys ieško jaunų, perspektyvių darbuotojų. Pagaliau kai kurie žmonės ir patys nerodė didelio noro įsidarbinti. Dalis neregių, gyvenančių rajonuose, nors ir galėtų kiekvieną dieną važiuoti į darbą, bet nemato prasmės. Pasak jų, jiems pragyventi lėšų pakanka. Nedidelė dalis iš viso nenori dirbti. Jų nuomone, darbas nėra vertybė. Šie neregiai neturi motyvacijos, o projekte dalyvavo tik dėl galimybės pakeisti aplinką ir noro bendrauti. 

"M.Ž." Beliko aptarti projekto rezultatus. Ar projektas pateisino lūkesčius? 

A. J. Manau, mūsų sąjungos nariams dalyvavimas projekte "Neregys kelyje į darbo rinką", nepriklausomai ar įsidarbino, ar ne, gauta patirtis tikrai yra naudinga. Tai unikali galimybė nors trumpai atsikratyti vienatvės. Praktiniame gyvenime tikrai pravers gebėjimai naudotis kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu. Kitas dalykas - mūsų organizacijos matomumas. Praktinė projekto nauda - pagalbinės priemonės. Žinoma, projekte pasitaikė ir dalyvių neatsakingumo, nors šito gyvenime neišvengsi. Kai kuriems dalyviams greitai viskas atsibodo. Gal šis projektas šiek tiek per ilgas? Apie tai dar diskutuosime. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]