ATSIMINIMAI

Algimantas VILEIKIS

AUKSINĖS GIJOS SPINDESYS

Žmogų lydi saulė, gamta ir darbas. Jam išeinant lieka atminimas. 

Sėdžiu ant kelmo, vėjas plaiksto žmogaus paliktus lapus. Juose rašoma apie meną, kūrybą, gamtos grožį ir padarytus darbus. Parsinešiau tuos lapus namo, kad ir aš rašyčiau. Tai buvo, kai ievos sode dar nežydėjo. 

2012 metų sausis atnešė staigmeną: ligoninės palatoje gulėjome trise. Aš turėjau lazdą, o benamis - terbą. Trūko tik lygybės ženklo. 

Trečiasis ligonis Vytautas Lukošiūnas gulėjo prikaustytas prie lovos - dėl kojos lūžio. Lova nauja, minkštutėlė, mygtuko paspaudimu pakylanti į patogų aukštį. Medicinos sesuo skuba vis su didesne adata ir vaistų krepšeliu - viltis galingesnė už nesėkmę. 

"Jūs greitai atversite namų duris, kur visas pasaulis sutalpintas", - pasakė ji kartą, kai už lango šalna gėlę skynė. Jį dažnai lankė dukra kartu su dviem atžalomis. Šios trys mielos moterys surasdavo švelnų žodelį man ir benamiui, linkėjo greitai sveikti. Lazdą ir terbą slėpėme. 

Aš ir Vytautas beveik vienmečiai - lieknučiai, beveik lazdyno riešutą pasiekiantys, tik su narkotikų kanapėle - girtuoklėle nenorime bičiuliautis. Varpeliui suskambėjus, pamilsime skaičių aštuoniasdešimt penki. Jam duosime medumi suvoliotą šampano lašelį, sau pasiliksime posakį: "Iš aukščiau - toliau matyti." 

Palatoje pakvipo ligoninės valgyklos pietūs. Pasisotinęs Vytautas pasijuto stipresnis, lyg gyslomis vėl ėmė tekėti kraujas, ir užkalbino mane. Jo balse - rimtis, nuoširdumas, švelnumas, poezijos gaidelė. Supratau, kad tai neeilinis žmogus. Man labai patiko kelias dienas trukęs jo pasakojimas apie traktorininkus, jų gausius būrius ir pasiaukojamą darbą. Pasakiau du žodžius - reikia rašyti. Jis atsakė, kad trys gaidžiai rytais per anksti užgieda, o tuomet jau reikia eiti prie kitų darbų. 

Vytautas nespėjo užbaigti pasakojimo apie savo gyvenimą. Tašką padėjo jo pradėta daina. Du balsai susiliejo lyg pakrantės upelis. Pasiėmiau lazdą, mantą ir paspaudęs ranką tyliai atsisveikinau. Vytautas kvietė mane apsilankyti jo namuose. 

Angliškas "Mersedesas" be priekaištų tolo nuo saulės ir vėjo nugairinto Šiaulių miesto. Galvojau, ar greitai mus apleis sumišusi su karščiu šiluma. Jau dienos šešėliai pasislėpė po skėčiu, o 2014 metų kalendorius glausčiau suspaudė savo lapus. Rytoj rugsėjo pirmoji. Šalia manęs proanūkis Renatas vartė mokyklinį anglų kalbos vadovėlį. Jis lanko sporto mokyklą, baseine išmoko plaukti. Prie vairo - mama. Per naktį nemigau, tamsai brailio rašto taškelius dalinau. Virptelėjo širdis - jai atsiliepė paakio nervas. Negi jau dievulis žiūri pro aukštybių langą? 

- Seneli, aukščiau pakelk galvą, - prašneko anūkas Rolandas, - žinok, kur važiuoji ir kaip turi atrodyti. 

- Ar tik ne Anglijoje per penkerius metus išmokai gražbyliauti? Pasistengsiu susikaupti. 

Privažiavę Ginkūnų pagalbinio ūkio paukštininkystės fermas, susiradome žvyruotą Pievų gatvę ir Vytauto Lukošiūno sodybą. Rolandas paskubomis iš tolo pasakojo, kaip atrodo sodyba, o aš kūriau sau vaizdą, kad būtų gražesnė kiekviena žemės pėda: aukštos pušys stiebėsi į dangų, užsidėjusi skardinę kepurę, budi pavėsinė. 

Dviejų hektarų sode žiogai smuikeliais griežia ir juokiasi, kad lenktyniaudami obuoliai krenta ant nupjautos pievos. Lenktynėms teisėjauja supirkimo punktų taryba. Pasikabinęs ant obels šakos raudonas plakatas šurmuliuoja: "Valio bendrininkams, kur kas sumažinusiems supirkimo punktams kainas!" Po dviejų savaičių lenktyniaus didieji aportiniai. Graudu pasidarė. Ant obuolių ašara lyg rasos lašelis spindi. 

Sėdžiu didžiojoje pavėsinėje. Joje paties šeimininko sumanyti platūs suolai ir ilgas stalas. Patogu ir jauku. 

- Mums patiko aklųjų žurnale "Mūsų žodis" išspausdintas jūsų rašinys "Baimė", - prabilo gale stalo sėdintis Vytautas Lukošiūnas, - esate tikras kūrėjas. 

Savimeilės pakutentas, pasiunčiau šypsnį, bet nežinau, ar pastebėjo iš tokios tolybės. Kad tik mano klausa būgneliu nepritartų ausyje cypiančiam orkestrui. 

- Man lieka padėti ant stalo savo gyvenimo trupinėlį. 

Vytautas užgrojo armonika. Įgudę, neklystantys pirštai bėginėjo mažyčiais laipteliais greičiau už skrendantį paukštį. Įspūdingo maršo garsai užpildė erdves ir išsiilgusią širdį. Įsivaizdavau žygiuojančius Lietuvos karius ir pergalę kovos lauke. 

- Savo rankomis sodyboje pastačiau du namus: vieną sau, kitą - dukrai. Visus kitus darbus projektavau pasitardamas su dukra. Dukra Rimantė kaip tikras dizaineris puošė savo namus. Ji sugebėjo atlikti įvairius kūrybinius darbus. Iš mano rankų nekrito kirvis, kastuvas ir pjūklas, nes pamilau jų skambesį. Suprojektavau dirbtinį upelį. Supyliau mažą žemės kalnelį, pastačiau dekoratyvinį tiltelį, kad atrodytų, jog upelis iš kažkur toli atiteka. Upelyje iškasiau tris paplūdimėlius ir įveisiau žuvų. Šimto metrų ilgio supiltą platoką kalnelį apsodinau pušelėmis. Mes kasdien skubėdavome į jų brandintą gojelį. Pušys užaugo ir stovi prieš audrą lyg skydais prisidengę milžinai. Jiems lenkiasi senovės dievai. 

Kitoje vietoje ekskavatoriumi iškasėme keturių arų dydžio maudyklę. Ant supilto kalnelio kadagiai šiušena, tarsi vaikams pasakas seka. 

Pastačiau dvi pavėsines, kurios, medžių lapams nukritus, susižvalgo. Lauke, prie stalelių - suoleliai tartum alkani pasiklydėliai stovi. 

Trumpa sodybos istorija. Sena senučiukė gyveno vėjo perpučiamoje lūšnelėje. Ginkūnų tarybinio ūkio valdyba pasiūlė jai trobelę parduoti. Sužinojęs atvažiavau. Įvyko sovietmečio laikais neregėtos varžybos. Pasiūliau tūkstančiu rublių daugiau. Pritarė ūkio direktorius Moraza. 

1949 metais baigiau traktorininkų kursus. Kursų vadovas vyriausiasis agronomas geriausiai įvertino privalomą rašinį apie gruntinius vandenis ir paskyrė mane vadovaujamam darbui. Dešimtmečius trukusius darbus suvėriau ant karoliuko: Joniškio mašinų traktorių stoties (MTS) mechanikas, autotransporto vadovas, Šiaulių rajono žemės ūkio susivienijimo Kairiuose mechanizacijos viršininkas. Partijos nariu nebuvau, komjaunimo nepažinojau. 

1967 metais baigiau Šiaulių liaudišką techninės kūrybos universitetą. 

1987 metais pasiūliau Ginkūnų tarybinio ūkio direktoriui Buiviui atstatyti ūkio upelius ir atnaujinti žemės profilį, kurį gamta buvo sukūrusi per milijonus metų. 

1988 metais ūkyje atliktas darbas pripažintas išradimu ir pavadintas "sausinimo sistema". "Valstiečių laikraštyje" sumirgėjo antraštė: "Vytautas Lukošiūnas propaguoja ekologinę melioraciją." 

1951 metais tėvą ir seserį ištrėmė į Sibirą iš Kriukų valsčiaus Latveliškių kaime anksčiau turėto 16 ha ūkio. Nežinios kamuojami jiedu atsidūrė Irkutsko srityje Tireto rajone. Mano padėtis irgi pablogėjo. Kilo pavojus netekti darbo, savo noru išvažiavau pas tėvą. Komendantūroje atėmė pasą, karinį bilietą ir pripažino tremtiniu. Rajono Stalino MTS prireikė mechaniko specialisto. Mane paskyrė vyriausiu mechaniku. Reikėjo važinėti po visą rajoną, todėl grąžino dokumentus, priregistravo. Pasijutau laisvu žmogumi. Vedžiau tremtinę Stasę Vitbutę iš Šakynos. 1957 metais grįžau į Lietuvą su tėvu ir žmona. Sibire likusi sesuo dvejus metus laukė laisvės. Šiaulių miesto teisme atstatytos tremtinio teisės. 

Grįžęs iš tremties ir pajutęs darbe įtampą, patraukiau sodybon. Joje per pusmetį atgavau sveikatą. Vėl į rankas paėmiau armoniką. Vaikystėje išmokau ja groti per kelias dienas. Grodavau jaunimui, senimui ir paprašiusiems stribams. Gal todėl pastarieji manęs neieškojo, nors gyvenau ir dirbau Joniškyje. Mama tų kančių nepatyrė, nes seniai kapelyje gulėjo - paliko mane visai mažą. Sulaukę Kalėdų, Velykų, Užgavėnių ir auksinės vasarėlės, pavėsinėje grodavome. 

Sodyba - tai mano Palanga. Ilgai būnu lauke, daug vaikštau, lazdos nepripažįstu. Padariau kryžiastulpį kančioms atminti. Jį puošia mano sukurtas eilėraštis: 

Sodžius - ne vien bakūžė, 

Laukų artojo gimtinė, 

Sodžius - tai širdis, 

Brangiosios Lietuvos Tėvynės. 

Dabar piešiu paveikslų eskizus. Pasenusios akys ne taip gerai mato. Jei rašant popieriaus lapą apšviečia saulė ar elektra, tuoj tamsa užvaldo. 

Rimantė ir jos dukra Edita nupiešė dešimt paveikslų "Sodžių likvidavimas" ir pakabino sename namelyje. 

Sode užaugo apie 10 tonų obuolių. Neparduosiu, nes neturiu pinigų nuostoliams padengti. Skinkitės, atvažiuokite, geriems žmonėms pasakykite. Kam parduotuvėse pirkti brangius iš užsienio atvežtus obuolius, jei mano sode jie nieko nekainuoja. Renatas upelio pušyne prisirinko grybų rezginėlę. Palikite juos saulei ir paimkite trąšų nemačiusį obuoliuką. 

Vytauto Lukošiūno kelią nušvietė saulės kamuolio auksinė gija. Ji švytėjo dangiška spalva. Jis pamatė armoniką, traktorių, pamokančią darbų ir išradimų knygą. 

"Gražu, - pamanė susimąstęs, - aš seksiu iš paskos, kol viską sužinosiu." Pasiilgo gamtos grožio ir jį surado. Žmonės, pasidžiaukime! 

Aš stovėsiu prie kančių kryžiastulpio, dešimties paveikslų sename namelyje, paplekšnosiu dirbtino upelio šiltą vandenėlį, pasidžiaugsiu inkilėliu, lesyklėle, apkabinsiu aukštą pušį ir malda paliesiu saulės kamuolio švytinčią auksinę giją.