MINTYS

Pranas ŽIOGAS

SENELI, TU MANE MATAI?


Kalėdų senelis ir vaikas"Labas vakaras, vaikučiai! Ar laukėte Kalėdų Senelio?" - šie žodžiai daugeliui suaugusių sukelia nostalgiją, o ką jau ten kalbėti apie vaikučius pabiručius, besąlygiškai tikinčius visais tikrais ir specialiai suaugusių pramanytais Kalėdų stebuklais, ypač pačiu dovanų karaliumi - Kalėdų Seneliu, nešinu pilnu maišu dovanų. Kiekvieną rytą artėjant didžiausiai metų šventei ir aš mintimis nukeliauju į tuos, atrodo, ranka pasiekiamus, o iš tiesų tik albumo nuotraukose - kadangi man ir tokia galimybė užgesinta, tai tik prisiminimuose - išlikusius laikus, kai, medžiams pasipuošus žėrinčiu ledo krištolu, žemei apsigaubus dangaus dovanotu baltu apdaru, prasideda jaudinantis laukimas. Vaikiškas, naivus, bet tikras laukimas, kai namai pakvips mamos kepamais kūčiukais ir pyragais, kai tėtis įneš pro duris mišku kvepiančią ir dar snieguotą eglutę, kai iš palovės bus ištraukta didžiulė dėžė su žaisliukais, skirtais tai eglei puošti. Tie žaisliukai vaikystėje man buvo kažkas nepaprasta, nežemiška, lyg išvyniodamas kiekvieną jų iš popieriaus ar laikraščio, atidaryčiau duris į stebuklingą pasakų šalį. Kiekvienas išvyniotas žaislas sukeldavo didžiulį džiaugsmo pliūpsnį, lyg kas kartą būčiau atradęs po naują Ameriką. Kai dabar pagalvoju, gerai, kad gimiau Lietuvoje, kur tokios gražios, gilios ir prasmingos Kalėdų sutikimo ir šventimo tradicijos - jos leisdavo kelerius savo ankstyvos vaikystės metus pabūti pasakose. Kad ir kokie kvapnūs, gardūs ir viliojantys skanėstai gulėjo ant šienu apdengtos staltiesės, kad ir kokie jaudinantys eglutės puošimo momentai, bet neslėpsiu - labiausiai laukiau Kalėdų Senelio ir jo dovanų. Kad ir kaip stengdavausi neužmigti ir sulaukti to geradario, bet nė karto taip ir nesulaukiau, o atsibudęs jau rasdavau dovanas prie pagalvės. Džiaugsmas suradus maišelyje daug dovanų užgoždavo liūdesį dėl neįvykusio susitikimo akis į akį su taip lauktu Seneliu. 

Ar galėjau aš tada vaikystėje pagalvoti, jog kada nors pats tapsiu Kalėdų Seneliu? Nežinau, kaip tai atsitiko: gal ne tai valgiau, ne tai gėriau, gal kažką draudžiama paliečiau, bet vieną dieną pajutau, jog esu su balta barzda, dideliais akiniais, plastmasine nosimi, raudonu apsiaustu ir kepure, vienoje rankoje laikantis maišą, o kitoje - blizgančią lazdą! Taip jau atsitiko, jog visuomeninės organizacijos, neturėdamos pinigėlių pasamdyti profesionalų Kalėdų Senelį, ieško tokių, kurie galėtų tai padaryti už mažesnį ar didesnį "ačiū". Mane renkasi dar ir dėl to, kad galiu ne tik dovanėles išdalinti, bet ir pagroti bei padainuoti vaikučiams jų žinomas daineles. Šitaip, kaip ir vaikystėje, vėl atsiduriu pasakoje, tik jau kitoks vaidmuo. O kaipgi sekasi "seneliauti", kai esi neregys? Kaip ir kiekvienoje kasdienio gyvenimo ir veiklos situacijoje, kai yra problema, - ieškau būdų jai išspręsti. Žinoma, daug ką reikia apmąstyti iš anksto, bet pasitaiko momentų, kai sprendimą reikia priimti akimirksniu - čia ir dabar. Visko numatyti neįmanoma, taigi neregiui Kalėdų Seneliui pasitaiko ir juokingų, kurioziškų momentų. Neprognozuojamai elgiasi ne tik išdykę drąsūs vaikai, bet ir tėveliai. 

Pirmiausia reikia iš anksto susipažinti su patalpa, kurioje vyks šventė. Net ir gerai pažįstama aplinka šventėms būna pakeista, nes kažkuriame kampe ar viduryje būna pastatoma eglė. Reikia apvaikščioti ir apčiupinėti patalpose esančius stalus, kėdes ir kitus daiktus dar ir dėl to, kad jie gali praversti kaip orientyrai. Patikimi yra tik nejudinami daiktai - tokie kaip atraminiai stulpai. Dar nuo armijos laikų gerai pamenu, kai šmaikštus karininkas mus, naujokus, pašaipiai mokė, jog orientyrai negali būti karvės, arkliai ar kiti judantys bei lengvai iš vietos į vietą perkeliami objektai. Kartą iš vakaro puikiai susipažinęs su būsimos šventės vieta, kitą rytą įėjęs ilgokai nesupratau, kas čia ne taip. Tik išprovokavęs visus susirinkusius "parodyti balsą" susivokiau, jog turėjusi kampe stovėti eglė dėl organizacijos vadovo užgaidos atsidūrė salės viduryje. Niekas nepagalvojo, jog reikėtų ir mane įspėti. Tikriausiai manė, kad neverta, nes juk vis tiek nieko nematau. Labiausiai išvengti netikėtumų padeda koks pagalbininkas - snieguolė ar nykštukas, kurie turi būti regintys ir gerai žinoti mano problemas, mokėti elgtis su neregiu esant įvairioms situacijoms. Padėjėjai turėtų ne tik mokėti elgtis su neregiu, bet ir mokėti elgtis taip, jog vaikai ir kiti susirinkę neįtartų, kad Kalėdų Senelis yra neregys. Taigi visų pirma reikia snieguoles ir nykštukus tinkamai paruošti. Nežinau, kaip vaikus paveiktų tokia žinia, jog tas paslaptingas pasakų Senelis, atnešantis ir dalinantis dovanas, viską žinantis apie jų gerus ir blogus darbus, yra visiškai aklas?! Šiek tiek negaluoti Senelis gali - jis juk senas, tad dažnai pabrėžiu, jog jau prastai matau. Kad būtų įtikinamiau, tai dar ir apsimetu, jog prastai girdžiu ir, klausydamasis vaikų eilėraščių, prisidedu ranką prie ausies, prieš tai, aišku, pasuku tą ausį į kalbėtoją. Kalėdų Senelio lazda man - kaip baltoji lazdelė: ji padeda išvengti susidūrimo su kokia judančia, stovinčia ar gulinčia kliūtimi. Tariamai nemenkas Senelio amžius ir čia vaidina teigiamą vaidmenį - nereikia greitai judėti, galima be jokio įtarimo tai daryti lėtai ir atsargiai. 

Garsas yra tikras pagalbininkas esant įvairioms situacijoms ir, sudarydamas programą, visada stengiuosi šį privalumą kuo geriau išnaudoti. Štai, pavyzdžiui, garso kolonėlės yra puikus orientyras - pašokus su vaikais rateliu, galima savarankiškai grįžti į savo vietą. Nuolatinis garsinis kontaktas su vaikais leidžia tvirtai jaustis, todėl visada esu paruošęs daug įvairiausių įdomių ir šmaikščių klausimų, į kuriuos vaikai visada mielai atsako. Garsas padeda ir tada, kai, išklausius eilėraštuką ar dainelę, reikia teisingai paduoti dovanėlę. Jei dovanėlės vardinės, tai niekaip neišsiverčiu be snieguolės ar nykštuko pagalbos, o štai jau pats įteikimas - mano reikalas. Anksčiau tiesiog ištiesdavau dovaną į tą pusę, kur vaikas sakydavo eilėraštuką, bet gavau porą pamokėlių, tad dabar darau kitaip. Prieš įteikdamas dovaną, tęsiu dialogą su vaiku ir tik įsitikinęs, jog vaikas yra priešais mane, tą dovanėlę įteikiu. Mat vienos mamytės yra išmokiusios savo augintinius taip, kad jie sakytų eilėraščius ar dainuotų atsisukę į Kalėdų Senelį, o kitos - kad tai darytų atsigręžę į publiką. Šie vaikai po pasirodymo ne tik atsisuka, bet dažnai ir visai pakeičia savo stovėjimo vietą. Pamenu vieną juokingą nutikimą. Išgirdau tikrai puikų, smagų, dar negirdėtą eilėraštuką iš mažos darželinio amžiaus mergaitės ir, prieš įteikdamas dovanėlę, paglostęs galvą, pasakiau: 

- Šaunuolė, puikus eilėraštukas! 

Viskas būtų buvę gerai, bet pajutau, jog glostau ne vaiko, o staiga prie savo dukrelės pritūpusios jos ilgaplaukės mamytės galvą! Laimei, nesutrikau ir tęsiau veiksmą tardamas: 

- Šaunuolė mamytė, kad išmokė savo dukrytę mintinai pasakyti tokį ilgą ir gražų eilėraštuką! Norėčiau ir kitiems tėveliams, mamytėms bei močiutėms padėkoti už tai, kad padėjote savo vaikams išsirinkti ir paruošti šiam vakarui eilėraštukus ir daineles! 

Laimei seksualiniu priekabiavimu ta mamytė Kalėdų Senelio neapkaltino, tačiau situacija būtų buvusi dar kurioziškesnė, jei prie dukrytės būtų pritūpusi ne mama, o tėtis! Visada maišelyje turiu atsarginių dovanėlių, nes būna nesusipratimų, kai atvyksta vaikų, neįtrauktų į sąrašus. Aš stengiuosi mokytis iš kitų klaidų ir nenoriu, kad pasikartotų anekdotinė istorija, kai vieno Kalėdų Senelio neapdairiai ištarta frazė "štai vaikučiai, dovanėlės ir baigėsi" buvo paskutiniai jo gyvenime ištarti žodžiai! Nebuvo nutikusio ir kito dažnai minimo anekdotinio atvejo. Vieno vaikų darželio auklėtoja ruošdama vaikus pašaukti Kalėdų Senelį paklausė, ar jie žinantys, be ko neapsieina nė viena Kalėdų šventė, išgirdo, kai paragino visus kartu sušukti, tokį žodį: 

- Policija. 

Iš tiesų būti Kalėdų Seneliu labai linksma ir sunku žodžiais nusakyti tą jausmą, kai mažas, mamos rankos besilaikantis, dar viskuo ir visais tikintis vaikas drebančiu balsu taria eilėraščio žodžius. Linksmų akimirkų netrūksta. Kartą prieš žengdamas į salę pamiršau išjungti švarko kišenėje tūnančio telefono garsą ir jis suskambo kaip visada nelauktai ir netikėtai. Retoriškai paklausiau lyg savęs, lyg kitų - kas čia man galėtų skambinti? Vaikai į klausimą sureagavo žaibiškai. Pasipylė variantai, pralinksminę ne tik mane, bet ir suaugusius: snieguolė, elnias, vaikai, draugas, dar vienas Kalėdų Senelis ir net jo mama. Šis variantas suintrigavo. Pagalvojau, kokį personažą turėjo omenyje tas vaikas ir kaip jis įsivaizduoja Kalėdų Senelio mamą? Vos susitvardžiau nepabandęs tai išsiaiškinti, nes vaikai galėjo palaikyti mane kvaištelėjusiu seniu besmegeniu. 

Sunkiausia kontroliuoti situaciją, kai baigiasi mano paruošta programa. Drąsesni ateina patikrinti barzdos ir nosies tikrumo. Prasideda linksmoji fotosesija. Yra vaikučių, kurie atneša savo piešinius ir be žodžių ištiesia juos man. Pasitaiko ir norinčių pasidalinti savo dovanų maišeliuose rastais skanėstais. Dažnai vaikai neša parodyti gautus žaislus, bet pasitaiko tarp jų vienas kitas, kuris parodo savo sužeistą aprištą pirštelį, kitą kokį randą ar gumbą, todėl jei džiaugsiuosi viskuo, ką man atneša ir rodo, galiu būti nesuprastas. Dabar jau išmokau, kaip elgtis, kad tai nebūtų man netikėta: neįsitikinęs, ką man rodo, nepuolu nei džiaugtis, nei liūdėti, nors pakartosiu - visko numatyti neįmanoma. Kartą su manimi fotografavosi viena šeima. Blykstelėjus ir spragtelėjus fotoaparatui, mamytė paprašė savo vyro, kad tas padarytų dar vieną nuotrauką, bet vyras, matyt, nusprendęs, kad jau pakaks, tik numojo ranka ir nuėjo netaręs nė žodžio. Tame šurmulyje nepajutau, kaip nuo manęs pasitraukė ir mamytė su vaikais. Tada vienai smalsiai mergytei ir kilo įtarimas stebint vienišą prie eglutės, priešais tuščią sieną, pozuojantį Kalėdų Senelį. Ji paklausė: 

- Seneli, o tu mane matai? 

Nedrįsau vaikui meluoti. Atsakiau, kad nematau, tik priežastį netikrą nurodžiau - nematau, nes esu labai giliai susimąstęs, o kai labai susimąstau, nieko aplink nepastebiu. O gal tai tiesa? Gal tikrai mes daugiau nematome tada, kai daugiau galvojame apie savo aklumą? 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]