LASS LITERATŲ KŪRYBA

Rožė POŠKIENĖ

 


Laurynui Ivinskiui

Rietavo mokyklos mokytojui,

"Metskaitlių" leidėjui 

 

Gilus ir persmelkiantis žvilgsnis, 

Aukšta kakta, malonūs veido bruožai, 

O lūpos pasiruošusios ištarti: 

- Žemaičiai ir lietuviai, mano broliai, 

Palikit arklą valandėlei, 

Paimkit "Metskaitlius", skaitykit. 

Čia atsivers pradžių pradžia, 

Dainoj Valiūno nuskambėjus, 

Kaip Palangoj, kalne Birutės, 

Kęstutis meilės aukurą užkūrė, 

Kaip savo meilę mums, žemaičiams, jis dalino, 

Lietuviams, Lietuvai aukojo. 

Ir pats auka skausminga tapo 

Gėdingoj brolžudiškoj aistroj 

Dėl sosto, dėl garbės, dėl vardo... 

Dainuokite Kęstutį ir Birutę, 

Dainose Lietuvą minėkit, 

Kartokit lūpose jos šventą vardą. 

 

* * * 

Klumpoti jūs, Oginskio žemaitėliai, 

Pakelkit nuo juodos žemelės galvą, 

O kojomis gilyn į žemę aukit, 

Kaip medžiai susipinkit šaknimis, 

Tada kaip medžiai būsit amžini 

Ir niekas jūs išraut, nuskriaust, 

Nukirst, išniekint nepajėgs. 

Pasiskaitykit, kaip Bijotuos Poška 

Išaukštino jus, žemės skruzdės, 

Vadindamas Tėvynės rąstu pamatiniu. 

Karaliai juk ateina ir nueina, 

O jūs paliekat kartomis, 

Kad kojos dar giliau žemelėn skverbtųs, 

Kad mintys paukščio skrydžiui ruoštųs. 

Pasižvalgykite aplinkui - karališki miškai. 

Vadina juos šventinėmis žemaitis, 

Nes čia Oginskis uždraudė įeiti 

Grybaut, uogaut, karvutę paganyti, 

O tuo labiau nukirsti medį, 

Nes kaipgi tu išniekinsi šventinę. 

Pasiskaityk, va, Jurkšto Smalaūsio, 

Kaip gailis jis sunykusio šilelio, 

Kurio kalnai kelmuoti bepalikę. 

Šventinėj tad jauskis kaip Ramovėj, 

Palieski keliais samanas purias, 

Pasiklausyki dūzgesio bitelės, 

Pridėki ausį prie spygliuotos žemės - 

Išgirsi, kaip gyvybė vaikšto šaknimis, 

Vis kildama aukštyn kamienu, 

Ir išsiveržia ošimu. 

Tai himnas medžių draugystei, 

amžinumui, laisvei... 

 

Valentino AJAUSKO piešinys

* * * 

Bet tau svajonių neužtenka, 

Nes kas vaikučių pulką pamaitins, 

Iš kur žemelės saują gausi rugiui. 

Ir naktį skaudama širdim šventinėn ruošies, 

Su nerimu kerti dejuojančius medžius, 

Renti trobelę, rauni kelmus, 

Medinis žambis drasko eglių gyslas... 

O kai ryte atjojo kunigaikštis, 

Prie šono "zuikio koją" pasirišęs, 

Iš kamino jau rūko skalsūs dūmai. 

Nusviro rankoj iškelta "zuikinė" - 

Oginskis darbu liko nugalėtas. 

Ir taip išdygo ne viena trobelė 

Paties gūdžiausio miško vidury, 

Nes, jei vaikučiams duonos neturi, 

Nukirsti medį ir pasėti rugį, 

Kurio gyvybe vaikas paūgės, - 

Taip pat šventa valstiečio paskirtis. 

O jei vaikučiams duonos bus per maža, 

Tai amato išmokykite: 

Įduokit oblių, ylą, adatą ar kūjį 

Ir jau duonelę savo rankom užsidirbs. 

 

* * * 

O vakare pakelkit galvas į žvaigždynus 

Ir ten, žiūrėkit, - Šienpjoviai, Didžioji Lokė, 

Avinas ir Gulbė, 

Lokiukas įžiebė Šiaurinę žvaigždę, 

Aplink kurią ir sukasi žvaigždynai. 

Turėkite ir jūs po savo žvaigždę, 

Nes kaip jūs rasit kelią iš nakties, 

Jei jums žvaigždė svajonių nenušvies. 

Štai mokykitės sodą užauginti, 

Kaip puoselėti daigą obelies, 

Nes kas bent vieną daigą pasodino, 

Nulaužti jo jau niekad negalės. 

Te "Metskaitlius" jūs pirkioj būna 

Kaip duona, kaip druska ant stalo, 

Iš jo vaikus mokykit rašto, 

Kaip aš kadaise Bitę mokinau. 

Atleisk man, Simonai, už klaidas, 

Neniekink mano leidiniūkščio ir manęs. 

Juk mes abu tėvynės meile degėm 

Ir sudegėm joje sau laimės neieškoję. 

Tėvynė mūsų, meilė, laimė ir garbė. 

O kai sustingo žodis ant lietuvio lūpų, 

Su nerimu į Vilnių važiavau, 

Ir čia graždanką "Metskaitliams" pasiūlė, 

Bet "Metskaitlių" daugiau neleidau. 

Norėdamas išsaugot gimtą žodį, 

Kad jis nesuteptas išliktų 

Kartų kartoms 

Kaip mūsų krašto amžinas paminklas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]