MENAS

Vytautas GENDVILAS

PASINERTI Į GARSĄ

Buvo praėjusios kelios dienos po Tarptautinės baltosios lazdelės dienos. Šeštadienis. Kadangi kvietime parašyta "galioja 2 asmenims", tai nuėjome - su dama. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras įsikūręs pačiame sostinės centre. Atėjome. Prisėdome gal priesalyje, o gal ir salėje. Sėdime. Žmonių vos vienas kitas. Lyg ir nejauku darosi: gal spektaklis neįvyks, gal ne čia pataikėme. Atėjo dar kelios poros, pulkelis jaunų merginų. Lyg ir drąsiau pasidarė. Po to mus visus surinko ir ilgais koridoriais nuvedė į didelį kambarį arba mažą salę. Jos viduryje ratu pakabinta juoda, beveik nepermatoma užuolaida. Rato viduryje - kėdės. Jos taip pat sustatytos ratu. Susėdome. Užtraukė užuolaidą. Dar ir šviesą išjungė. Tada anapus užuolaidos ir prasidėjo "Kelionė be bagažo". Taip vadinasi spektaklis. Kokiai valandai buvome panardinti į garsą. Keliavome. Buvome į telefoninius skambučius atsakinėjančiųjų salėje, kaime, prie jūros. Naktį gąsdino raganos, dieną mūkė karvės, skraidė vabzdžiai, lijo lietus. Kartais garsas klaidžiojo po erdvę, kartais - sklido iš visų pusių. Į tą garsą norėjosi pasinerti visa galva. Matymą norėjosi išsijungti, nes akims pripratus tamsoje išryškėjęs vaizdas šiek tiek blaškė dėmesį. Tiksliai papasakoti, kur, kodėl ir ko buvome "nukeliavę" įvardinti sunku. Viskas panėšėjo į modernistinį paveikslą. Gal nėra taip svarbu, ką po ko šioje kelionėje matėme. Svarbu tai, kad visa galva ir kūnu buvome garse. Kartais tas buvimas darėsi nejaukus. Ypač nejauku buvo naktį puolant raganoms. Silpnesnių nervų merginos sviro į rato vidurį, kad tik būtų toliau nuo garso. Atrodė, kad tuoj tuoj iš užuolaidos išlįs juodoji ranka ir griebs už sprando ar peties. Visa laimė, kad pagaliau gaidys pragydo. 

Spektaklis baigėsi. Šiek tiek prasiskyrė užuolaida. Už jos stovėjo pulkelis merginų. Tai jos mus ir vedžiojo po garsą. Liko įspūdis, koks lieka nuo patikusio modernaus meno paveikslo. Tik žiūrint paveikslą lieka vaizdinys. Čia liko garsas ir tai, ką, kliaudamasi ausimis, sukūrė kiekvieno žiūrovo vaizduotė. 

Po spektaklio kilo noras sužinoti, kas tos merginos ir kas jas garsus skleisti taip išmokė? Pasirodo, merginos ką tik buvusios studentės. Jos studijavo Vilniaus kolegijos menų fakultete scenos meną. O jas mokė aktorius, režisierius Balys Latėnas. Apie spektaklio atsiradimą jis sakė, kad nuo sumanymo iki įgyvendinimo turėjo praeiti daugiau nei dešimt metų. Dar būdamas studentas mainų programos buvo nublokštas į Suomiją. Helsinkio teatro akademijos studentai, gilindamiesi į sceninės kalbos subtilybes, treniruotėms naudojo pačių skleidžiamus garsus. Tai ir buvo sumanymo iš garsų padaryti spektaklį pradžia. Idėja ruseno tol, kol atsirado tinkama vieta ir tinkami žmonės. Tai ir buvo jau minėta Vilniaus kolegija. B. Latėnas sakė: "Supratome, kad garsas gali kurti spektaklį, garsas gali išlaisvinti ir žiūrovo fantaziją. Spektaklio struktūra yra stabili. Viskas sudėliota į vietas. "Linijinio" pasakojimo specialiai vengėme. Kiekvienas žiūrovas ateina su savo patirtimi ir į kiekvieną spektaklio vaizdinį reaguoja savaip. Taip, kaip sako jo patirtis." 

Studentiški bandymai išaugo į spektaklį. Jį priglaudė Vilniaus mažasis teatras. Trupėje - vien merginos. Taip atsitiko todėl, kad kurse vaikinų nebuvo. Režisierius B. Latėnas pasakojo, kad po spektaklių žiūrovai kartais tikisi pamatyti vaikinų. Tačiau jų nėra. O merginos, pasirodo, gali ne tik dirbti vyriškus darbus, bet ir skleisti vyriškus garsus, pavyzdžiui, giedoti gaidžio balsu. 

"Tai pirmas mūsų pabandymas. Ar bus daugiau - pamatysime. Lietuvoje garso teatro spektaklių nėra daug. Manome ieškojimus tęsti", - sakė režisierius. 

Paklaustas, ar tokiam spektakliui scena yra būtina, režisierius atsakė, kad jos reikia, nes teatras tuo ir žavus, kad jis yra dabar ir čia. "Perkelti į kompaktinę plokštelę spektaklį galima. Aišku, tikiuosi, kad mes taip ir padarysime. Ir pasižiūrėsime, kas ir kaip iš to įrašo gausis, kas liks iš teatro. Esu tikras, kad scenoje vis tiek bus geriau, nes teatras ir yra teatras - jame viskas yra stipriau ir paveikiau". 

Kurdama "Kelionę be bagažo" trupė apie neregius negalvojo. Juos pasikviesti sugalvota jau spektakliui atsiradus. Pasidalinau įspūdžiais iš spektaklio su keletu nematančių kolegų. Jie sutiko, kad tokį spektaklį "pamatyti" būtų įdomu. Tačiau nematantis žmogus panašų spektaklį mato kasdien. Kai tik dėmesys atbunka - žiūrėk, jau ir guzas kaktoje. "Kelionę be bagažo" pirmiausia turėtų žiūrėti gerai matantys žmonės. Šiame vaizdais užtvindytame pasaulyje tai puiki proga padaryti šventę ausims. 

Čia pasakojimą reikėtų pabaigti. Būsite sostinėje - užsukite į Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą. Reikėtų paskubėti, nes merginos yra jaunos ir turi daug planų. Gyvenimas jas gali išblaškyti po naujas vietas, naujus sumanymus.