MUMS RAŠO

Brigita NARMONTAITĖ

KAUNAS ATVERIA VARTUS


Baltosios lazdelės diena - viena svarbiausių akliesiems, ne senas, tačiau spėjusias įsitvirtinti tradicijas turinti šventė. Visų švenčių, net pačių svarbiausių, tradicijos keičiasi, - ne išimtis ir šių metų spalio 16-ąją vykęs Baltosios lazdelės dienos minėjimas. Tradiciškai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) mokiniai šią datą pažymėdavo išvyka į žymias Vilniaus vietas ar ypatinga masine mobilumo ir orientacijos pamoka, kuri praverstų tolesniame gyvenime. Būta Vilniaus oro uoste, Valdovų rūmuose, Gedimino pilies bokšte, į kurį drauge kopė Kauno Prano Daunio mokyklos mokiniai, ir net Karo akademijoje. Tačiau šiais metais buvo nuspręsta pakeisti tradicijas. Šį kartą vartus baltajai lazdelei atvėrė ne Vilniuje esantis muziejus, o Kauno devintasis fortas ir aklųjų mokykla. 

Nors daugelis LASUC mokinių į Devintąjį fortą vyko ne pirmąjį - kai kurie jau trečiąjį - kartą, važiavome ten lyg pirmąsyk. Drauge su kauniečiais tarsi ietininkų falanga žingsniavome jau išvaikščiotais ir kartu tokiais nepažįstamais gynybinės sienos tuneliais, lydimi patyrusios gidės, kuri lyg generolė vedė dvidešimties neregių pulką klaidžiais forto požemiais. Užgniaužę kvapą klausėmės neįtikėtinų istorijų apie Kauno gynybinį žiedą, sudarytą iš aštuonių fortų, kurių dabar nė ženklo nelikę, ir apie 1943 m. po Pirmojo pasaulinio karo likusią bei 1939 m. kalėjimu paverstą tvirtovę, iš kurios pabėgo šešiasdešimt kalinių. Ir ne tik istorija išliko iki šių dienų - didvyrišką kalinių poelgį liudijo kelios jų pačių geležinėse kameros duryse pragręžtos skylutės. Vėliau net gavome požemių planus, kuriuose galėjome atpažinti nueitą maršrutą. 

Tačiau pro kiekvieną fortą patenkama į gražų miestą, kuriame laukia linksmybės. Tad ir mes nieko nelaukę iš Devintojo forto pasukome į Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Nors kauniečiai nepasitiko LASUC moksleivių su duona ir druska, vis vien likome jiems be galo dėkingi už priėmimą. Skaniai papietavę buvome pakviesti į muzikos terapijos kabinetą - tikrą atsipalaidavimo kampelį. Tikriausiai ne vienas mūsiškis, atsidūręs šiame kabinete, ėmė truputį pavydėti kauniečiams. Atsiguli į keistą vibruojančią lovą, klausaisi ramios, visus rūpesčius pamiršti priverčiančios muzikos ir nejučia pagalvoji: "Ak, kad vilniečiai turėtų tiek galimybių atsipalaiduoti!" O kur dar "grožio procedūra" - neįprastos gipsinės kaukės gaminimas... tiesiai ant veido! Gaila, kad ne visiems užteko laiko pasidaryti šias kaukes. 

Pasiklausę atpalaiduojančios muzikos iš įrašų, patraukėme į aktų salę patys pamuzikuoti. Pirmieji pasirodė mokyklos šeimininkai ir keli jau ją baigę atlikėjai: Laura Stadalninkaitė, pradinukų vokalinė grupė ir J. Gruodžio konservatorijos studentas Mindaugas Dvylaitis. Ypač visus sužavėjo Mindaugas, dainavęs dvi dainas: "Kur tas šaltinėlis" bei "Santa Lucia". Užtrauks "Šaltinėlį" - tris dainininkus atstoja, balsu salės langus drebina, uždainuos "Santa Lucia" - lyg italų valtininkas kanale keleivius vilioja. Ne mažiau stebėjomės ir kitais kauniečiais - rodos, mokykla tokia maža, vos pusšimtis mokinių, bet muzikalumu jiems prilygsta nebent didieji vaikų chorai. Mūsiškiai taip pat buvo paruošę keletą kūrinių, kurie buvo puikus, nors ir ne toks stiprus atsakas muzikaliems Prano Daunio mokyklos mokiniams. Ir ne tik jų muzikalumui - į jų muzikinę literatūrinę kompoziciją, kupiną meilės ir tikro lietuviškumo (beveik visas dainas sukūrė patys vaikai), atsakėme dainomis apie Atėnus ir kiparisus bei džiazo improvizacijomis. 

Tačiau kaip nėra forto ar mokyklos, kuri stovėtų amžinai, nėra ir koncerto, kuris tęstųsi be galo. Tad ir šis netradicinis Baltosios lazdelės dienos minėjimas prabėgo kaip akimirka. Tačiau iš Kauno išvykome ne tuščiomis - parsivežėme begalinį dėkingumą likimo draugams, džiaugsmą ir nuostabius prisiminimus visiems metams. Juk Kauno Prano Daunio aklųjų mokykla pirmą kartą per Baltosios lazdelės dienos minėjimo Lietuvoje istoriją atvėrė vartus aklųjų simboliui - baltajai lazdelei. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]