NEREGIAI UŽSIENYJE

Gordonas CHANAS

MĖGĖJŲ JŪRINĖ ŽVEJYBA IR AKLUMAS

Kalifornietis Gordonas Chanas apako būdamas ketverių, bet stengėsi mokytis, dirbti ir gyventi tarp reginčiųjų. Sukūrė šeimą, pradėjo savo verslą, todėl bendrauti su tokio paties likimo žmonėmis neliko laiko. Sulaukus 60 metų, laisvo laiko atsirado šiek tiek daugiau. Tačiau, kai įstojo į Amerikos aklųjų federaciją, jos vadovus iš karto įspėjo, kad negalės dalyvauti organizacijos susirinkimuose, nes kiekvieno mėnesio antrą savaitgalį, kai vyksta susirinkimai, jis slidinėja. Bet mielai sutiko vadovauti Aklųjų sporto ir laisvalaikio komitetui, aktyviai įsitraukė į lėšų telkimo komiteto darbą. Straipsnyje Gordonas pasakoja apie savo pomėgį žvejoti, apie išvyką į jūrą ir sugautą stambų laimikį. 

* * * 

Laivas įplaukia į žuvingas vietas, skinasi kelią per tunų būrius, o žvejai nekantriai laukia, kol valas baigsis vyniotis nuo ričių ir pyptels jose įmontuotos signalizacijos. Staiga kampe stovinčio žvejo meškerė sulinksta, ir kažkas sušunka: "Užkibo!" Žvejai visi kaip vienas čiumpa meškeres, puola prie bako su masalu, užkabina po sardinę ant kabliukų, užmeta iš savo stovėjimo vietų. Aš esu šiek tiek lėtesnis, negaliu taip greit išsirinkti paties geriausio masalo ir man sunku susirasti laisvą vietelę prie borto, iš kur būtų patogu užmesti. Kažkuris žvejys man iš dešinės šūkteli: "Užkibo dar viena!" Adrenalinas kraujyje šokteli nuo minties, kad netrukus ir aš pagausiu tuną arba geltonuodegę. Pajuntu lengvą trūkčiojimą - mat žuvis tampo jauką. Valas pradeda sparčiai vyniotis. Išmušė lemiama akimirka - jei per greitai užkirsiu, ištrauksiu kabliuką žuviai iš burnos. Nuspaudžiu ritės stabdį ir pajuntu, kaip įsitempia valas. Kilsteliu meškerę, o kai ji sulinksta, stipriai trūkteliu aukštyn, kad įsmigtų kabliukas. Užkibusi žuvis taip timpteli, kad meškerė sulinksta, - rodos, lūš pusiau. Pasigirsta ausį rėžiantis ritės cypimas, šiek tiek atleidžiu stabdį, ji ima zvimbti tolygiau. Sušunku: "Užkibo!" Žuvis pradeda stipriai traukti mane į kairę, denyje budintis padėjėjas rikteli, kad judėčiau į kairę paskui žuvį. "Apeik vyrą iš kairės, paskui kitą ir dar vieną", - moko jis. 

Bet tada mano žuvis pradeda traukti mane į dešinę, ir šis šokis tęsis tol, kol ją sugausiu ir įtrauksiu į laivą arba kol ji nutrūks. Su šita žuvimi galynėjuosi jau apie trisdešimt minučių, pavargau, įskaudo rankas. Meškerės kotas visą laiką remiasi į pilvą - jį irgi įskaudo. Kitas žvejys, kuris galynėjasi su savąja žuvimi, šūkteli, kad jam reikia pralįsti pro mane, kai pabandau atsitraukti, manoji stipriai trūkteli, susitrenkiame nugaromis, dar spėju greitosiomis atsiprašyti. Pajutęs, kad mano ir dar kažkieno valai trinasi, garsiai rikteliu: "Susipainiojo valai!" Budintis padėjėjas tuoj nupjauna kito žvejo valą, o aš toliau grumiuosi su savąja žuvimi. Arčiau stovinčiųjų paklausiu, kokia manosios stipruolės spalva. 

Kažkas atsako: "Sodri." Padėjėjo paprašau paduoti kobinį žuviai ištraukti, jis pasako, kada nustoti vynioti valą, ir įtraukia jūros gyventoją į denį. Išgirstu stiprų uodegos mušimą. "Gražus laimikis! - sušunka kažkas. 

Ir mano draugas tai patvirtina: "Koks gražuolis! Apie trisdešimt aštuonių svarų (17 kg) paprastasis tunas." 

Tuo metu aplink mane toliau judama, girdžiu dar kelis šūksnius: "Kimba!" , "Aha, dar viena!" Padėjėjas man sako: "Tu baigei, kabink kitą jauką ir žvejok toliau." 

Kibimo įkarštis nesiliauja dar tris valandas, visą tą laiką laivo denis dreba nuo kojų trepsėjimo, žuvų spurdėjimo ir laimingų žvejų juoko. Tarp susižavėjimo šūksnių pasigirsta viena kita nusivylimo dejonė ir netgi keiksmažodžiai. Galiu iš klausos pasakyti, kad vienas žuvis žvejai paleidžia, kitos pačios nutrūksta nuo kabliuko. Tunų žvejyba - viena iš sunkiausių, o paprastieji tunai - itin baikščios žuvys, jos nekimba ant bet kokio jauko. 

Esu visiškai aklas, bet tai neatšaldė noro išmokti jūrinės žvejybos paslapčių. Išsiaiškinau, kokios yra kabliukų rūšys, kokie jų dydžiai ir kaip parinkti tinkamo storio valą, kad atitiktų kabliuką ir masalo svorį. Susirinkau visą informaciją apie meškeres, jų rūšis, ilgius ir sandarą. Sužinojau, kada reikia atleisti valą, kada naudoti slankiojamuosius svarelius, kada tinka torpedos formos svareliai. Kiekvienai žuvų rūšiai reikia pritaikyti kitokį žvejybos būdą. 

Esu pagavęs didžiadančių, otų, baltųjų jūros ešerių, geltonuodegių, doradų, gelsvauodegių, ilgapelekių ir paprastųjų tunų. 

Kapitono valdomas laivas lėtai išplaukia iš uosto į atvirą jūrą. Padidinamos droselio apsukos, suūžia dyzeliniai varikliai. Jaučiu, kaip veidą glosto saulės spinduliai ir skruostus kutena lengvas vėjelis. Pagalvojęs, kad ir vėl vaikysiuosi tunus, nusišypsau. Esu jūrinės žvejybos mėgėjas. Ši veikla man teikia didžiulį džiaugsmą, tad tikiuosi, jog mano pavyzdys paskatins ir kitus neregius pamėgti šį malonų užsiėmimą.