LASS LITERATŲ KŪRYBA

Janina KURTINAITIENĖ

 


Valentino AJAUSKO piešinysPAJEVONIO ŽEMEI 

 

Jau dabar šita žemė 

priglaudė tėtį ir mamą. 

Čia dažnai sugrįžtu 

pasisemti stiprybės lyg šaltinio vandens. 

Čia vaikystė prabėgo. 

Čia žaidžiau su kaimynų vaikais. 

Čia nupjautas atolas 

ir žemuogės kvepia. 

Ir duona naminė 

su peiliu be kriaunų. 

Čia balti dobiliukai. 

Rugių laukas, šiurenamas vėjo. 

Ir žydinčios pienės prie pat patakės. 

Mano tėviške, 

Man taip trūksta tavęs. 

Čia laksčiau aš basa - 

Pusė amžiaus praėjo, 

o aš niekur geriau neradau - - 

 

DIEVAS TAVE SAUGO 

 

kai vakaro šešėliuose 

tu vėl save atrasi 

nusėdę nuoskaudos 

jau nebežeis 

nekaltins 

ir neteis 

tiktai lydės saulėlydžiais 

rytais rasotais 

ar vakaro vėsa 

per tavo gyvastį 

per meilės dangų 

ir tu suprasi - 

Dievas tave saugo 

 

TYLUS VAKARAS 

 

Tyloje vakaras paslėpė liūdesį. 

Paskubėk ateiti į mano sapnus. 

Nors galbūt žodžiai dar žeidžia. 

Tyloje vakaras paslėpė liūdesį. 

Ir viskas ne taip, kaip reikėtų, 

Ir viskas pro šalį. 

Tyloje vakaras paslėpė liūdesį. 

Paskubėk ateiti į mano sapnus. 

 

TU 

 

Švelnumo pasiilgai tu 

Ir šito jau paslėpti negalėtum. 

Jau nuoskaudas užglostė laikas. 

Švelnumo pasiilgai tu, 

O praeitis stovėdama ant slenksčio 

Dar saugo mano lūpų karštį. 

Ir šito jau paslėpti negalėtum. 

Švelnumo pasiilgai tu. 

 

ŠIRDIS TOKIA LENGVA 

 

Vakarėjo. Ir paukščiai tylėjo. 

Ant slenksčio tu. 

O tavo žvilgsnis - 

Šiltas šiltas. 

Aš pakilau tavęs sutikt. 

Paskui jau daug ko neprisimenu. 

Naktis užklojo tyluma medžius. 

Ir tyliai krito baltas sniegas. 

- - - - -  

Širdis tokia lengva 

nebuvo niekad - - 

 

ESI ŠALIA 

 

esi visai šalia 

ir žydi žodžiai 

lūpose nepasakyti 

ir susitikę žvilgsniai 

ieško vienas kito 

ir veriasi erdvė 

iš kur tikriausiai 

bus sunkiausia grįžti 

tiktai akimirką 

taip švelniai švelniai 

tave apkabinsiu 

ir jau po to 

sugrįšiu į vienatvę 

 

ŽMONĖS GRETA 

 

žmonės, kurie matė 

mane visokią, 

piktą, liūdną 

ir galbūt neteisingą, 

šiandien - greta, 

jų rankų šilumą jaučiu, 

o Dieve, ar visada 

galėjau būti jiems teisinga? 

 

SUGRĮŽT NEBEGALIU 

 

jau vakaro šešėliuose 

paskendę medžiai 

kažkur toli 

atliepia volungė 

vėsa paliečia žolę 

pro rūką suboluoja 

šulinio svirtis 

lelijų akyse užmigęs 

snaudžia vėjas 

o aš sapne 

vis glostau 

liepų šilką 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]