MINTYS

Pranas PLIUŠKA

ORUMAS

Idėja pasidalinti mintimis apie neįgalaus žmogaus orumą kilo seminare, kai Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovai viename rajone pažindino ne tik neįgaliųjų ar kitų visuomeninių organizacijų narius, bet ir savivaldybės darbuotojus, net patį merą su Neįgaliųjų teisių konvencija. Kaip jau įprasta tokiais atvejais, kokia valdžia būtų, visoms Neįgaliųjų teisių konvencijos teorinėms nuostatoms pritardami linksime tiek "pilnomis", tiek tuščiomis galvomis, o į pilką ar net juodą realybę grįžtama, kai bandoma įsivaizduoti, kaip ta puiki teorija galėtų virsti apčiuopiamais darbais. Paaiškėja, jog Lietuvos sąlygomis ši konvencija primena ne realų dokumentą, o pasakų rinkinį, geriausiu atveju - Žiulio Verno fantastinį romaną, kuris kada nors ateityje gali tapti tikrove. Šį kartą kalbėsiu apie orumą. 

Manau, niekas neprieštaraus, jog siekis, kad kiekvienoje valstybėje, bet kurioje veiklos srityje, turėtų būti užtikrinamos vienodos teisės ir sąlygos jaustis oriai visiems be išimties žmonėms, nepaisant jų amžiaus, lyties, rasės, religinių įsitikinimų ar negalios, yra girtinas. Kur yra ta riba, kada žmogus negali jaustis oriai? Pati negalia dažnai tampa žmogui daugiau ar mažiau matoma žyme. Vien praeivių balsu ar gestais reiškiama užuojauta ne vieną į gatvę su baltąja lazdele išėjusį akląjį ar išriedėjusį neįgaliojo vežimėlyje labai žeidžia. Ar vaikštantis žmogus gali įsivaizduoti, ką jaučia į ketvirtą savivaldybės pastato aukštą nešamas jaunas nevaikštantis vaikinas ar už rankos iki kėdės tempiamas ar globojančio žmogaus priekin stumiamas aklasis? Paradoksalu, kad kalbant apie žmogaus orumo žeminimą daug akmenų galima primėtyti net į gydytojų daržą. Štai vienas asmuo baltu chalatu, bet ne kepėjas, aiškina senučiukei motinai, kokia jos sūnaus, sėdinčio vežimėlyje, liga, kaip ją įveikti, ko vengti. O tas už motinos nugaros vežimėlyje sėdintis sūnus yra baigęs dvi aukštąsias, yra dirbęs vadovaujamą darbą, perskaitęs ir perpratęs kelias enciklopedijas, moka kelias užsienio kalbas. Jo kojos nesveikos, o ne galva. Kodėl bendraujama ne su juo? Biuro darbuotoja paduoda asmens dokumentus ne pačiam jų savininkui - aklajam, o jį atlydėjusiam asmeniui. Kodėl? 

O štai dar vienas atvejis. Į palatą įėjęs gydytojas tarpduryje aiškina silpnaregiui jo akių paskutinių tyrimų rezultatus. Palatoje tokių - keturi. Nors kauliuką mesk, nors iš kortų ar kavos tirščių burk, nesuprasi, kuriam tas gydytojas porina. Čia dar ne viskas. Toliau kaip toje dainoje: dar toli, dar pamažu, dar toliau - dar bus gražiau. Išėjus gydytojui, į palatą galvelę įkiša slaugė, Lietuvoje dažniau vadinama sesele ir, maloniai pažvelgusi į vieną iš ligonių, tarusi "ateik lašiukų", akimirksniu pranyksta "kaip dūmas, neblaškomas vėjo". Kažkuris vienas, kurį pašaukė, turėjo jaustis nejaukiai, bet kadangi neaišku, kuris tas pašauktasis, tai nejaukiai jautėsi visi keturi. 

Štai man pačiam prisireikė grynųjų pinigų. Turėjo likti šiek tiek kortelėje. Reikia keliauti iki artimiausio bankomato. Maršrutą iki jo išmokau, bet kas iš to. Juk nepaprašysi išimti pinigų kokio praeivio. Reikia savo asistento pagalbos. Rajonuose kalbančių bankomatų nėra, tad reikia sakyti kortelės kodą. Kodėl turėčiau - juk tai labai asmeniška ir slapta? Vaidinu esąs savarankiškas ir grabalioju mygtukus. Prispaudelioju tai per daug, tai ne tuos ir galiausiai kortelė sėkmingai užblokuojama. Galėtume sakyti, kad tai tik mažmožiai, bet jautresni neįgalieji labai skaudžiai tai išgyvena ir kartais ateityje daug ko atsisako. O juk nė vienas iš medikų ar kitų sričių darbuotojų sąmoningai nenorėjo nieko įžeisti ar užgauti. Visokių nesusipratimų atsitinka dėl nežinojimo, nors, kaip teisininkai rimtais veidais sako, o kiti juokauja, - ir nežinantis yra atsakingas. 

Žinoma, atsirastų žmonių, kurie sakytų, jog jiems užtektų kiekvieną mėnesį gauti po sumelę, ne menkesnę už Seimo nario atlygį, ir jie jaustųsi oriai: galėtų kokią tik užsimanę prekę ar paslaugą užsisakyti į namus, galėtų išvengti tiesioginio kontakto su neįgaliuosius žeminančiais gyvais ar nejudančiais bedvasiais objektais. Bet tokia padėtis, tik pradžioje patraukli, iš tiesų mažai ką viliotų. Dar neteko sutikti žmogaus, kuris jaustųsi gerai, sėdėdamas tarp keturių sienų, kad ir kokius turtus jis valdytų. Vis tik reikia pripažinti, jog skurdas nepaprastai žemina bet kurį žmogų. Juk visuomenėje neretai manoma, jog neįgalieji turi tenkinti tik minimalius poreikius: pirkti tik dėvėtus drabužius, tik tokius ir dėvėti, maitintis pigiausiais produktais, važinėti tik pigiausiu visuomeniniu transportu. Tas, kuris bando lygiuotis į sveikuosius ar į šiek tiek pasiturinčios visuomenės sluoksnį, tai yra lanko teatrus, koncertus, naudojasi taksi, leidžia sau retkarčiais papietauti kavinėje, yra išsišokėlis, neturintis sąžinės pilietis, švaistantis valstybės jam pragyventi skirtus pinigus, kurie kaip mokesčiai sunešami į bendrą iždą. Ar taip manantys neteisūs? Atsakymas priklauso nuo to, kurioje barikadų pusėje esi. Juk galima suprasti pyktį piliečio, kuris sunkiai dirbdamas gauna minimalų atlyginimą, negali tinkamai pamaitinti, aprengti ar leisti mokytis savo vaikų, o jo neįgalus kaimynas, sėdėdamas namie, gauna netgi daugiau. Taigi visa esmė - visos valstybės nepakankamas ekonomikos lygis arba tendencingas, lobistų įpirštas, politinių interesų nulemtas surinktų valstybės lėšų paskirstymas. Dėl savo materialios padėties oriai gali jaustis vos dešimt procentų visų Lietuvos gyventojų, tad neįgaliesiems čia - beveik lygios sąlygos. 

Labiau nei pinigų stoka kartais žeidžia kiti dalykai. Visuomenės požiūris į neįgalųjį kaip į kitokį žmogų - tai didžiulė tvirta uola, kurią reikės griauti ne vienus, gal netgi ne vieną dešimtį metų. Vargu, ar užtektų visus Lietuvos žmones nuvežti ekskursijon į Švediją ar Norvegiją ir parodyti, kaip ir kodėl taip gerai ten jaučiasi neįgalieji. Nemažai dėl tokio neigiamo požiūrio į galimybes naudotis visomis teisėmis kalti esame mes patys, tai yra neįgalieji. Ar ne per dažnai nuleidžiame rankas susidūrę su pirma, antra ar trečia kliūtimi ir patys nekovojame iki galo dėl galimybių pasinaudoti viena ar kita teise? Labai mėgstu pavyzdžius, todėl pateiksiu kelis ir dabar. 

Respublikinėje spaudoje perskaičiau straipsnį apie neregį Karolį Verbliugevičių. Jau netekęs regėjimo baigė aukštuosius mokslus ir ilgai beldėsi į įvairias įstaigas ieškodamas darbo, bet, jo negavęs, nusprendė sukurti savo verslą. Karoliui pavyko. Jis ne tik išsilaiko rinkoje, bet dar ir plečia savo verslą. Mums, neįgaliesiems, reikia būti atkakliems ir, anot patarlės, - jei neleidžia pro duris, reikia lįsti pro langą, jei nepavyko pro langą, gal pavyks pro kaminą, o jei ir pro jį nepasisekė - ką gi, reikės griauti sieną. Lygių teisių ir orumo niekas ant lėkštutės neatneš, dėl visko šiame gyvenime reikia atkakliai, nuosekliai, protingai kovoti. Vieno neįgaliojo ar grupės neįgaliųjų pergalė - tai ir mūsų visų pergalė. Po sėkmingos teisminės aklųjų bylos prieš vieną iš Lietuvoje gerai žinomų bankų dabar galime į jį eiti ramiai, nesibaimindami nesusipratimų. Tokių pergalių kol kas nedaug. 

Štai mergina nepriimama į aktorystės fakultetą ne dėl nepakankamo balų skaičiaus, o dėl aklumo. Reikėtų pripažinti, jog, kalbant apie neįgaliųjų studijas, pažengta toliausiai. Tarp studijuojančių ir baigusių mokslus gana daug neregių ir silpnaregių, tik per didelė praraja tarp jų studijų ir darbo. Darbą pagal įgytą specialybę gauna vos vienas kitas. O juk darbas - viena pagrindinių sąlygų žmogui jaustis reikalingu, visaverčiu visuomenės nariu, jaustis oriai. 

Yra tokių gyvenimo sričių, į kurias neįgalieji dar nebandė žengti netgi pirmo žingsnio. Įdomu, kaip valstybės institucijos ir visuomenė reaguotų, jei kokia šeima, kurios vienas narys ar net abu yra neregiai, kurie patys pagal gydytojų išvadas negali turėti vaikų, užsinorėtų globoti ar įsivaikinti kokį vaikų namų auklėtinį? O jei pats būčiau atsakingas už tai, ar pažeisčiau neįgaliųjų lygias teises, ar prisiimčiau atsakomybę už vaiko saugumą tokioje šeimoje?