MENAS

Vytautas GUDONIS

NEREGIO PAVEIKSLAS ISPANŲ LITERATŪROJE

Vienas iš pirmųjų neregio paveikslų ispanų literatūroje - anoniminiame romane "Lazarillo de Tormes" (visas pavadinimas "Lazarillo de Tormes gyvenimas, jo nesėkmės ir nelaimės"), 1554 metais paskelbtame Burgase, Alkala de Henares ir Antverpene. Viename iš ryškiausių Renesanso epochos literatūros kūrinių - istorija apie dvylikametį berniuką, kurį neturtinga, netekusi vyro moteris negalėjo išmaitinti, tad atidavė tarnauti vedliu aklam elgetai. Kūrinys - laiško formos. Laiškas suskirstytas į septynis skyrius. Kiekviename skyriuje - Lazarillo patirtis, tarnaujant neregiui elgetai, kunigui, nuskurdusiam didikui, vienuoliui, popiežiaus indulgencijų pardavinėtojui ir kitiems. 

Lazarillo greitai patiria skaudžius gyvenimo smūgius. Pirmas dalykas, ko neregys paprašo Lazarillo, - pridėti ausį prie akmeninio jaučio ir klausytis neįprasto garso: akmeninis jautis stovi ant vieno romėnų tilto per Tormeso upę. Nieko neįtardamas, Lazarillo daro tai, kas jam liepta, ir iškart pajunta smūgį į galvą - jis nuo neregio. Tai, kaip įvardina šeimininkas, turi pažadinti Lazarillo. Nuo tada santykiai tarp Lazarillo ir jo šeimininko tampa protų kova, kurioje neregys visada laimi, išskyrus vieną ... galutinę kovą. 

Tuo metu Lazarillo svarbiausia buvo išgyventi, t.y. gauti pakankamai maisto. Bet pirmasis jo šeimininkas sumanus - apgaudinėja ne tik pasaulio nemačiusį vaiką, bet ir labiau patyrusius suaugusiuosius. Jis - elgetų elgeta, žinantis, kaip susišluoti pinigų, atmintinai mokantis daugybę visoms progoms tinkančių maldų. Lazarillo pasitelkia visas įmanomas suktybes, kad pergudrautų neregį: vagia vyną iš ąsočio, valgo vynuogių daugiau, nei jam skirta, sultingą dešrą pakeičia rope. Tačiau kiekviena Lazarillo gudrybė pagaliau išaiškėja: epizodas su vynu baigiasi ąsočio trenkimu į galvą, įvykis su vynuogėmis baigiasi ne tik fizine kančia - apgaudinėtojas gauna puikią pamoką apskritai. Dešros vagystė baigiasi dar įspūdingiau: neregys taip giliai įkiša pirštus į Lazarillo gerklę, kad tas visą dešrą atryja - tiesiai ant šeimininko. 

Pakankamai prisikentėjęs nuo neregio, Lazarillo pasiryžta vykti toliau. Skyriaus pabaiga - paskutinė apgaulė. Lietingą dieną, kai abu eina per kaimo aikštę, Lazarillo paragina šeimininką įsibėgėti ir pašokti - mat taip jis išvengtų plataus griovio. Neregys atsitrenkia į akmens koloną ir vos lieka gyvas. Lazarillo atsisveikinimo žodžiai skamba taip: "Ei, kaip gali būti, kad Jūs užuodėte dešrą, bet nenujautėte stulpo? Ole! Ole!" Tai pirmoji aiški Lazarillo pergalė. Neregys jau neturi ko Lazarillo mokyti. Kūrinys primena Marko Tveno romaną "Heklberio Fino nuotykiai". Tik Lazarillo kur kas spalvingesnis negu Finas: jis - gudruolis, išdaigininkas, išdykėlis, padauža, apsukruolis, klastūnas, mėgstantis rizikuoti ir besimokantis iš savo klaidų, netgi sukčius. 

Jei kūrinyje berniūkštis dėl būtinybės išgyventi tampa antiherojumi, tai neregys, išskyrus jo šykštumą, yra teigiamas veikėjas. Jis puikiai išmano elgetavimo amatą, iš kurio gyvena, nesunkiai perpranta savo palydovo gudrybes, auklėja jį, baudžia. Jis - geras psichologas, puikiai pažįstantis žmones, žinantis, kuriems suvaidinti elgetą, kuriems - būrėją ar aiškiaregį, galintį nuspėti ateitį. Lazarillo mokosi iš neregio. Šios pamokos jam pravers tarnaujant nusigyvenusiam didikui, kuris neturės ko valgyti. Berniūkštis elgetaudamas turės ne tik pats pramisti, bet ir maitinti savo šeimininką - mat jam luomas neleis prašyti išmaldos. 

Kad šis XVI amžiaus kūrinys išlaikė savo populiarumo ir laiko egzaminą, rodo gana svarbūs faktai. 1959 metais pagal šią knygą ispanų režisierius C. F. Ardainas sukūrė to paties pavadinimo filmą, kuriame vaidino įžymūs šalies aktoriai, kaip Mario Paoletti, Juango Menendez ir Carlos Casaravilla. 1974 metais Salamankoje, ant Tormės upės kranto, šalia senovinio malūno, pastatytas paminklas, skirtas kūrinio veikėjams. Neatsitiktinai ispanų skulptorius Augustinas Kasilas, gimęs 1921 metais, iš daugelio Lazarillo šeimininkų pasirinko elgetą neregį. Bronzos skulptūroje pavaizduotas sulysęs neregys su savo vedliu. Senolis žingsniuoja, kairiąją ranką padėjęs ant Lazarillo peties. Dešinėje jis laiko ilgą, storą riestagalę lazdą. Subtiliai pavaizduotas elgetos aklumas - tai vos atlošta galva. Ant neregio juosmens - nedidelis maišelis ir gertuvė. Lazarillo taip pat neapsikrovęs nešuliais - prie jo dubens tik nedidelis plokščias kelionmaišis. Itin vykusiai skulptorius pavaizdavo judesį - einantieji lyg sekundei stabtelėjo, lyg klausosi aplinkos garsų, toliau vėl keliaus, ieškos progos žmonėms sukalbėti maldą, už kurią bus galima tikėtis kelių smulkių monetų. Ir pastačius paminklą šis literatūros šedevras, kaip ir jo veikėjai, nebuvo pamiršti. Praėjus keliems dešimtmečiams, 1997 metais Ispanijoje, išleistas pašto ženklas, priklausantis serijai "Ispanų literatūra". Ir vėl greta Lazarillo - elgeta neregys. Pašto ženkle neregys pavaizduotas karikatūriškai - didelėmis rankomis, lyg piratas su juodu raiščiu ant vienos akies, tarpkojyje stipriai suspaudęs mažąjį Lazarillo. Kad šis nepaspruktų, jo kojos pėdą prispaudęs savąja. Kitame pašto ženkle panaudota F. Gojos paveikslo reprodukcija. Joje - epizodas: neregys berniūkščio burnoje ieško dingusios dešros. 

Tokie faktai, kad knygoje visas pirmasis skyrius skiriamas Lazarillo ir neregio nuotykiams, kad Lazarillo ir neregys vaizduojamas tapybos, skulptūros kūriniuose bei pašto ženkluose, rodo akivaizdų susidomėjimą akluoju. Svarbu ir tai, kad neregys, išskyrus paskutinį epizodą, vaizduojamas gana tikroviškai. Iš jo nesišaipoma, rodomas jo gebėjimas susitaikyti su negalia, mokėjimas išgyventi elgetaujant. 

Dėl klerikalizmo kritikos ši knyga ar jos atskiros dalys 1559 metais Ispanijos inkvizicijos buvo uždraustos, tačiau kūrinys buvo skelbiamas kitose šalyse: Prancūzijoje, Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje. Ispanijoje šis draudimas galiojo net iki XIX amžiaus. Spėjama, kad vienas iš galimų šios knygos autorių yra ispanų rašytojas ir diplomatas Diego Hurtado de Mendoza (1503-1575). 

Teigiamai vertintina tai, kad vienas iš pagrindinių knygos veikėjų - gana tikroviškai pavaizduotas nematantis žmogus. Galimas dalykas, kad šis XVI amžiaus literatūros kūrinys padėjo skaitytojams geriau pažinti neregius, suvokti jų galimybes. Šiandien galime daryti ir kitą prielaidą - šis kūrinys padėjo atkreipti dėmesi į neregių socialines problemas - kaip tik dėl to šioje šalyje gana anksti buvo pradėtas aklų vaikų mokymas. Pirmoji aklųjų mokykla Ispanijoje buvo atidaryta 1820 metais Barselonoje.