MINTYS

Pranas PLIUŠKA

GAUDOME VASARĄ

Ištisus devynis mėnesius burnojome tai šaltį, tai lietų, tai darganą ar kokį kitokį orą, kuris mūsų kūnams ir drabužiams bei avalynei, o ir laiptinėje sutiktiems kaimynams atrodė ne toks, koks turėtų būti. Pagaliau sulaukėme vasaros, kuri daugelio mano sutiktųjų labiausiai laukiama iš visų mums žinomų metų laikų. Tikroji vasara net aklam su savo iš karto pajuntama saule bei tropiniu karščiu atėjo kiek vėliau, nei rodė kalendoriaus lapeliai, bet kai jau atslinko, tai įkaitino net labiausiai sušalusius ir net įšalusius. 

Su kokiomis papildomomis problemomis reikia susidurti ir kuo tokią kaitrią vasarą gali pasidžiaugti visiškas neregys ar žmogus, tokiam labai artimas pagal regėjimo galimybes? Dalis aklųjų ir silpnai reginčių svajoja vasarą praleisti įdomiai, turiningai, kad būtų ką pačiam prisiminti, kitiems papasakoti, gal net kiek sustiprinti viso kūno bendrą fizinę būklę. Juk ne veltui liaudyje yra sakoma, jog saulė, oras ir vanduo - vieni geriausių vitaminų. Protingai ir saikingai naudojantis šiomis gamtos dovanomis, jos gali tapti savotiškais skiepais nuo kai kurių ligų. Abejoju, ar tai atsitiktinumas, jog įvairiose atostogauti tinkamose vietose sutikau būtent tuos pačius akluosius ir silpnaregius, kurie visus metus matomi įvairiuose renginiuose, seminaruose, dalyvauja sportinėje veikloje, ir, nors turi sunkią negalią, turi vienokį ar kitokį darbą. Veiklūs žmonės stengiasi tinkamai pailsėti, o gerai pailsėję vėl kibti į visuomenei naudingą veiklą. Neturinčių sveikatos sutrikimų žmonių atostogas ar laisvalaikį lemia keli pagrindiniai faktoriai: pomėgiai, noras, pinigų kiekis, galimybė gauti atostogas norimu laiku, gal dar koks vienas ar kitas rimtesnis dalykas. Silpnai reginčiam, o ypač aklam, tų faktorių gerokai padaugėja. Pasvarstykime apie galimybes aklajam naudotis grynu oru, saulės voniomis bei vandens teikiamais malonumais. Pirmiausia apie orą. Jei gyvenate kaime, jums tereikia išeiti į lauką ir galite kvėpuoti sveiku oru iki soties. Jei esate miesto gyventojas, neužtenka išeiti į balkoną, gali tekti tolokai žingsniuoti iki artimiausio parko ar net vykti į užmiestį autobusu. Kad ir kaip būtų gaila, pomėgis neregiui keliauti dviračiu negailestingai išbraukiamas, nebent susirastumėte regintį bendramintį ir keliautumėte tandemu. Jei apie vasarą galvojote jau pavasarį, vos nutirpus sniegui, ir išmokote savarankiškai nukeliauti iki artimiausios žaliosios zonos, galėsite keliauti ten vienas, kada tik užsinorėjęs. Gali net pasisekti susirasti laisvą suolelį. Tiesa, jį suradus nereikia pulti sėstis, pirma vienu, mažiausiai naudojamu pirštu reikia patikrinti, ar netyčia jis nėra ką tik dažytas. Jei suoleliu ne pagal paskirtį bus pasinaudojęs koks neišauklėtas paukštis, suolelio patikrinimas gali virsti nuotykiu, apie kurį nelabai norėsite kam pasakoti. Geriau atsinešti laikraštį ir iš karto jį patiesti. Tinka beveik visiems atvejams, nebent suoleliui trūktų nemažai lentučių ir sėsdamasis įstrigtumėte tarp likusių lentgalių ar metalinių rėmų. Jei sėkmingai atsisėdote, nereiškia, kad jūsų iš oro "nebombarduos" paukščiai. Tik čia vienodos galimybės būti paženklintam tiek neregiui, tiek toli matančiam. Prastesnė situacija kelionės metu. Kuo jaukesnė žaluma, kuo arčiau kaimo, tuo didesnė tikimybė užlipti ant paukščių ar, laimei, neskraidančių karvių, šunelių ar kitokių mielų padarėlių "minų". Blogiausia, jog, esant tokioms situacijoms, negali padėti nei baltoji lazdelė, nei navigacinė sistema ar spalvų atpažinimo aparatas. Vis tik nepykime ant gamtos sutvėrimų, juk jie mums dosniai atsidėkoja svajingai čiulbėdami, harmoningai žvengdami, nedviprasmiškai mykdami ar erotiškai bliaudami. O kur dar varlių sutartinės, žiogų nemokami koncertai! Taigi klausykime gamtos garsų, uostykime sakų kvapą ir giliai, iki plaučių dugno, kvėpuokime. Sveikoji visuomenės dalis buvimą gryname ore dažnai derina su grybavimu, uogavimu, žvejyba ar medžiokle. Vargu, ar koks neregys išdrįsta pasinaudoti galimybėmis su šautuvu rankoje pabėgioti žvėreliams - jų uodegoms ar pasturgaliams - iš paskos. Net ir labai išlavinta uoslė čia vargu ar padės. Blogai matančiam šautuvo geriau į rankas neimti. Galima per klaidą kokią uogaujančią ar grybaujančią "laukinę bobą" nušauti. Ne ką geriau su grybavimu. Nebent Dzūkijos miškuose per patį grybų "nerštą" ropodamas keturiomis kokį valgomą grybą ar bent musmirę sugraibytum. Daugiau galimybių įėjus į mišką pasiklysti ir iš jo neišeiti kelias paras. Kitaip tariant, grybautum tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žvejyba mėgautis galime, jei mokame patekti prie žuvingo vandens telkinio. Dėl uogavimo galime išgirsti įvairių nuomonių. Man teko apgraibomis rinkti mėlynes, bruknes, avietes bei spanguoles. Tik visais atvejais į uogienojus atvesdavo regintys. Uogaujant neregiui visada yra pavojus paimti į rankas kokią gyvatę ar žaltį, tarp uogienojų ant žiedų tupinčią bitę, kitą skrajūną su geluonimi, verčiančiu per akimirksnį lėčiausią flegmatiką nenustygstančiu vietoje choleriku. Dar vienas pavojus - erkės. Pats neapžiūrėsi prieš veidrodį, o ir kokiam, kad ir pažįstamam, žmogui savo pliką kūną demonstruoti nepadoru. 

Dabar apie saulę. Jei norime, kad jos spinduliai kuo labiau apkabintų, reikės kuo daugiau nusirengti. Ar verta kaitintis saulėje, jei patys to įdegio nematome? Manau, kad verta. Juk kiti į mus žiūri ir neretai vertina pagal tai, kaip atrodome. Dažnai juokaujama, jog aklam saulė nereikalinga - kaip ir kurmiui. Mokslininkai aiškina, jog saulės naudą gauname ne akimis. Kitaip tariant, ne mes turime pamatyti saulę, o saulė turi matyti mus, kad suteiktų mums energijos, kurios prireiks žiemą. Tarp kitko, net kurmiai be saulės neišgyventų. Saulės vonias geriausia derinti su vandens procedūromis, bet įmanomi visokie variantai. Pamenu, prieš kelerius metus, esant dideliam laiko deficitui, dažnokai reikėdavo savo kūnu saulę gerti ant penkiaaukščio namo stogo. Sutaupydavau daug laiko kelionei iki paplūdimio ir niekada nekentėjau nuo per daug įkaitusio kūno skausmo. Juk, jei nukeliauji iki paplūdimio nemenką kelią, negi po pusvalandžio pėdinsi atgal, o ant stogo ar pievelėje prie namo gali pagulėti kokias 20 minučių ir vėl - pirmyn reikalų tvarkyti. Net ir nematant vaizdo, smagiausia yra pasitikti saulę anksti ryte ir palydėti su vakaro gaiva. 

O dabar apie mano silpnybę - vandenį. Gal todėl, kad gimiau tarp dviejų nuostabių, smėlėtomis kaip pajūrio pakrantėmis ežerų, neįsivaizduoju vasaros be maudymosi. Man lengviau toleruoti seksualines mažumas nei tuos, kurie nemėgsta plaukioti. Po ilgų, sunkių, varginančių darbų - pusvalandis vandenyje ir atgaunu visas jėgas, galiu vėl imtis fizinio darbo, lyg jo net nebūčiau dirbęs. Susirasti vandens telkinį savarankiškai galima išmokti kaip ir bet kurį maršrutą. Tik bėda, kad tuo savarankiškumas ir baigiasi. Pasidėti drabužius, kad juos vėliau rastum, įlipti į vandenį neužmynus ant smėlio pilių ir jas lipdančių vaikų, neužgriūti ant tų vaikučių mamyčių, tysančių visur ir visaip, išlipti į krantą toje pat vietoje, kur ir įlipai, - "aukštasis pilotažas". Baseinuose lengviau. Ten po dviejų ar trijų orientavimosi pamokų gali viską išmokti pasidaryti pats. Tereikia tik pasirinkti vieną iš kraštinių persirengimo spintelių ir pasiieškoti kuo daugiau orientyrų. Tik kas nori upės ar ežero vandenį keisti į chloruotą baseino skystį? Žiemą - taip, tik ne vasarą. Naudojantis atvirais vandens telkiniais, reikia pagalbininko. Kur jį rasti? LASS sistemoje dirbantys asmeniniai asistentai vasarą dažniausiai atostogauja, o jei ir neatostogautų, jie gali palydėti tik į viešąsias paslaugas teikiančias įstaigas. Paplūdimys, ežero pakrantė į tokį sąrašą nepatenka. Skųstis dėl to negalime, nes praktiškai mes, visi aklieji, gauname nuolatinės priežiūros priemoką, kurią ir turime naudoti toms paslaugoms, kurių mums prireikia bet kuriuo paros metu ir kurių neteikia mus globojančios ar mumis besirūpinančios organizacijos. Taigi pagalbininku gali būti bet kuris mūsų pasitikėjimą pelnęs žmogus, turintis laisvo laiko. Ar lengva tokį rasti? Kelionei į pajūrį palydovą surasti sunkiau. 

Atskirai verta pasvarstyti apie keliones. Tolimos kelionės neregiui - nelengvas išbandymas. Ypač keliaujant autobusu, su nakvynėmis įvairiose vietose. Nakvynės ne visada būna viešbučiuose. Kartais nakvojama namukuose, o tualetas, galimybė pasinaudoti dušu, kavinė, kur patiekiami pusryčiai, yra skirtingose vietose. Nauja, nepažįstama aplinka visada šiek tiek neramina ir neleidžia atsipalaiduoti, džiaugtis kelionės malonumais. Atskira tema kelionėje - tualetai. Išsivysčiusiose šalyse viskas paprasčiau, nebent vėl kas išranda kokią naują technologiją, kaip nuleisti vandenį, gauti tualetinio popieriaus ar skysto muilo porciją. Lietuvoje į daugelį viešųjų tualetų, kurie yra, tarkime, kad ir pakeliui į pajūrį, aklam geriau nežengti. Taigi neregių virškinimo sistemos turi būti kelis kartus stabilesnės nei sveikųjų kelionės bendražygių. 

Didžiausia neregių problema, jog mes dažnai nenorime apsunkinti savo artimųjų, draugų, ir, užuot atvirai reiškę savo pageidavimus, pasirenkame tūnojimą tarp keturių sienų, radijo ar įgarsintos knygos draugijoje. Aš siūlyčiau burtis į nedideles grupeles pagal pomėgius. Į tokias grupes verta burti įvairias negalias turinčius žmones. Jei grupelėje bus bent vienas gerai matantis, galėsime visiškai atsipalaiduoti tiek gamtos prieglobstyje, tiek pakeliui į jį. Turiu šiek tiek savos patirties šiuo klausimu. Šią vasarą subūrėme grupelę ir vykome pasimaudyti prie ežero. Automobilį vairavo vežimėlyje sėdintis žmogus. Būdamas fiziškai stiprus, nunešiau tą žmogų iki tinkamo maudytis gylio, o po maudynių parnešiau iki vežimėlio. Kažkas paruošė užkandžius. Buvome vieni kitiems reikalingi, padedantys, tad visi jautėmės gerai ir jokiu būdu - ne našta kažkam. Bendraminčių ratelyje galėtume patirti daug daugiau vasaros malonumų nei kreipdamiesi į šeimos narius ar artimiausios aplinkos žmones.