ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Alvydas VALENTA

VASAROS REABILITACIJA - ŽIEMOS RŪPESČIAI

"Socialinė reabilitacija, buitinė reabilitacija, elementarioji reabilitacija, profesinė reabilitacija... Ir apie kokią reabilitaciją tik nekalbėta per paskutinius kelerius metus! Ir kaip čia nutiko, kad, prabėgus dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atgavimo, mes vis dar nesame patenkinti regėjimo neįgaliųjų reabilitacijos sistema, tiksliau, jos nebuvimu", - šitaip apie aklųjų reabilitaciją prieš ketverius metus aštuntajame "Mūsų žodžio" numeryje rašė LASS respublikinio centro darbuotoja Audronė Jozėnaitė. Ar per tuos ketverius metus kas nors pasikeitė, o jeigu pasikeitė, tai kas? Aiškios, valstybės finansuojamos reabilitacijos sistemos neturime iki šiol ir nežinia, kada turėsime, bet tam tikras šios srities darbas, daugelio neregių nuomone, gana svarbus, - vyksta. Pradedant 2011 m. LASS respublikinis centras kartu su partneriu, Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru, kasmet organizuoja vasaros reabilitacijos stovyklas neseniai regėjimo netekusiems žmonėms. Tiesa, reikia iškart padaryti išlygą, kad į šias stovyklas atvyksta ir "solidžią" aklumo patirtį turintys neregiai ar net buvę aklųjų mokyklų moksleiviai. 

Jau ketvirti metai iš eilės Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre per moksleivių vasaros atostogas organizuojami reabilitacijos kursai dviem grupėms neregių - kiekvienai po dešimt dienų. Vėliau, rudenį, abi grupės dar savaitei susitinka bendram darbui Palangoje. Nors kursai susideda iš dviejų dalių - vyksta vasarą ir rudenį - jiems jau suspėjo prigyti "vasaros reabilitacijos" vardas. Per ketverius metus ją išbandė daugiau nei 80 žmonių. Daugelis jų čia įgijo pirmuosius mobilumo, brailio rašto, savarankiško tvarkymosi buityje įgūdžius, gavo pirmąsias kompiuterinio raštingumo pamokas. Daugelio nuomonė vienareikšmiška: tokie kursai - be galo reikalingi. " Didžiausias minusas, - juokavo vilnietis Sigitas Sinkevičius, - kursai vyksta pernelyg trumpai. Jeigu reabilitacija būtų ilgesnė, galėtume daugiau išmokti. Dabar gauname tik pradinius įgūdžius, postūmį domėtis, aktyviai gyventi. Tačiau daugeliui ir šito pakanka, kad neužsisklęstų, įsijungtų į organizacijos veiklą. Nors kursai trumpi, daugelis jų dalyvių susidraugauja, bendrauja ir toliau. 2013 m. rudenį Šventojoje, "Spindulio" poilsiavietėje, buvo susitikę keturių "vasaros reabilitacijos" grupių dalyviai. Susitikimas vyko niekam iš šalies neraginus, pačių dalyvių iniciatyva." 

Nepanoręs pavardės atskleisti Kastytis įvardija tris svarbiausius "vasaros reabilitacijos" akcentus: pirmiausia - mobilumas, mokymasis vaikščioti su baltąja lazdele, antra, kompiuterinio raštingumo pamokos, trečia, psichologinė atmosfera. Kastytis kalbėjo: "Esu neregys jau dvidešimt metų, bet iki šiol lazdelę man atstodavo skėtis. Tik po šių kursų pradėjau su lazdele vaikščioti nuolat. Kompiuterinio raštingumo per dešimt dienų išmokti neįmanoma, bet parodyti kompiuterio teikiamas galimybes - galima. Nemažiau svarbi ir psichologinė kursų atmosfera: namuose visi esame po vieną ir dažnai manome, kad, be mūsų pačių, pasaulyje neregių nėra. Čia realiai pamatome, kad yra kitaip." 

Daugelis kalbintų "vasaros reabilitacijos" dalyvių - S. Sinkevičius, S. Baranauskienė ir kiti - pripažįsta, kad, jeigu ne šios stovyklos ir jose įgyta patirtis, į LASS veiklą turbūt niekada taip ir nebūtų įsijungę: "Galbūt būtų biblioteka, garsinės knygos, gal vienas kitas apsilankymas pas regioninės organizacijos pirmininką, bet pastovaus bendravimo, dalyvavimo organizacijos veikloje nebūtų buvę." Dabar mes nuolat lankomės Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre: šokame, grojame, giliname kompiuterinio raštingumo žinias." 

* * * 

Ar šiaip žiūrėsi, ar taip, pati "aklųjų reabilitacijos" sąvoka yra šiek tiek mistiška. Daugybę metų apie ją rašome, kalbame, bet turbūt niekas aiškiai ir suprantamai taip ir negalėtų pasakyti, kas ji iš tikrųjų yra ir kaip turėtų būti organizuojama, kad pasiektume geriausių rezultatų. 

Tik nepradėkime savęs plakti ir manyti, kad apie reabilitaciją nieko neišmanome vien mes, lietuviai. Vakarų valstybėse egzistuoja reabilitacijos centrai, skiriamas finansavimas, o vis tiek, mačiusiųjų ir buvusiųjų juose nuomone, tikrą, gyvą gyvenimą, žmonių bruzdesį tokiuose centruose pajusti dažnai būna gana nelengva. Viskas, ko reikia, lyg ir yra, bet trūksta pačių aklųjų ar bent natūralaus jų susidomėjimo tuo, kas vyksta. Akivaizdu, kad su aklųjų reabilitacija nėra gerai ne tik Lietuvoje. Galbūt todėl, kad reabilitacija plačiąja prasme yra pats gyvenimas, o kas jis yra ir koks turėtų būti, į šį klausimą deramai neatsakė dar niekas. Minėtame straipsnyje A. Jozėnaitė rašė: "Reikalavimai moderniajai reabilitacijai yra kur kas didesni: neužtenka išmokyti neregį skaityti brailio raštu, išmokyti vaikščioti su baltąja lazdele, orientuotis aplinkoje, išmokyti apsitarnauti ir tvarkytis buityje. Šiandieninis gyvenimas kelia kartelę kur kas aukščiau. Šiuolaikinės reabilitacijos apibrėžimas apima įvairias sritis: sveikatos apsaugą, švietimą, socialinį konsultavimą, profesinį mokymą, transporto paslaugas, informacinę ir fizinę aplinką, pagalbines technologijas." 

Maždaug apie 1996-1998 metus savą nacionalinį aklųjų reabilitacijos modelį parengė prof. Albino Bagdono vadovaujama specialistų grupė. Ėjo metai, tačiau ši graži vizija ne tik netapo realybe, bet buvo visiškai užmiršta. Iš užmaršties ją, galima sakyti, atsitiktinai prikėlė panevėžiečiai, tiflologinės literatūros skaitytojai. "Nuolat kalbame, kad neturime reabilitacijos modelio, betgi toks modelis yra, jis pristatytas dar 1998 metais. Tai kurgi jis dingo?" 

Galėtume retoriškai vieni kitų paklausti - kur dingo reabilitacijos modelis? Kas ir kada jį iš mūsų nušvilpė? 

Vienareikšmio atsakymo, kodėl nebuvo įgyvendintas prof. A. Bagdono parengtas aklųjų reabilitacijos modelis, matyt, nerasime, bet, gali būti, kad koją pakišo paties modelio universalumas ir "didingumas". Buvo deklaruojama, kad modelis apimtų visas aklųjų gyvenimo ir veiklos sritis, įvairius amžiaus tarpsnius, vos ne nuo gimimo iki žmogaus žemiškosios kelionės pabaigos. Vizija graži, humaniška, tačiau kiek jai įgyvendinti būtų prireikę materialinių ir žmogiškųjų resursų, kiek toks didingas modelis būtų kainavęs ir kas jį būtų finansavęs? Aišku viena - rinka diktuoja savo žaidimo taisykles, grandiozinius projektus gali kurti tik turtingos šalys ir tai ne visada. 

LASS jau pradėjo vykdyti apakusių žmonių reabilitaciją. Anksčiau ar vėliau turėsime ir jos modelį ar bent viziją. Jos kūrėjams siūlytume atkreipti dėmesį į keletą dalykų: pirmiausia, aklųjų reabilitacija turi būti paslanki, judri, nuolat koreguojama, vykdoma atsižvelgiant į laiko keliamus reikalavimus. Antra, ji neturi būti grandioziška, didinga ir sudėtinga, nes kitaip bus nepatraukli, neveiksminga ir egzistuos tik popieriuose ir jos kūrėjų galvose. 

Tiek būtų apie "vasaros reabilitaciją" trumpai ir apie aklųjų reabilitaciją apskritai. Kokia ji turėtų būti, iki galo nežino niekas, bet diskutuoti, keistis nuomonėmis vis tiek reikia!