PROJEKTAI

Brigita NARMONTAITĖ

KETVIRTAS KARTAS - NE PASKUTINIS


Lietuvą ir Lenkiją nuo seno sieja glaudūs ryšiai. Nenutrūksta jie ir dabar. Štai šių metų birželio 15 d. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) ir Liaskų vidurinės mokyklos mokiniai dar kartą, jau ketvirtą nuo 2012 metų rudens, sutvirtino šiuos ryšius tęsdami projektą "Svarbūs Lietuvai ir Lenkijai žmonės". 2012 m. prasidėjęs meninių darbų paroda LASUC, kur dalyvavo vaikai ne tik iš Liaskų, bet ir iš penkių Vilniaus miesto mokyklų, - jis sujungė dvi aklųjų mokyklas, kurias skiria beveik pusė tūkstančio kilometrų. Tačiau išvykstantiems iš Vilniaus dešimčiai mokinių ir trims mokytojams atstumas nerūpėjo. Jau antrąją viešnagės dieną pamiršome apie jį - juk laukė tiek daug įdomybių! 

Parodę išmonę keramikos pamokėlėje bei išbandę mezgimo mašinas, patraukėme į Varšuvos senamiestį. Bet mažytis, nors ir gražus, viduramžius primenantis senamiestis neprilygo muziejui, į kurį ėjome vėliau. Tai ypatingas muziejus, skirtas regintiesiems supažindinti su neregių gyvenimu, jų patiriamais pojūčiais ir jiems iškylančiomis įvairiomis situacijomis. Peržengęs tokio muziejaus slenkstį žmogus atsiduria visiškoje tamsoje. Po kelių ekspozicijos stalų su gerai pažįstamomis buities ir apsitarnavimo, brailio rašto bei mokymosi priemonėmis prasidėjo tikras išbandymas. Tiesa, tai buvo išbandymas tik mūsų regintiems mokytojams, nes kelios muziejaus salės buvo skirtos regintiesiems, norintiems iš arčiau susipažinti su aklųjų gyvenimu. Tad mums teko nelengva užduotis - rodyti kelią per tamsą mokytojams, kurie staiga tapo neregiais. Tiesa, sunkumų kilo ir silpnaregiams ar net visai nematantiems mokiniams. Pirmojoje tamsiosios ekspozicijos dalyje - bute - kliūčių nepasitaikė. Lengvai įveikėme gido pateiktas užduotis, tokias kaip trijų veidrodžių suradimas ar baldų priskyrimas kuriai nors patalpai. Iš buto buvome tiesiog išstumti į "gatvę", kurioje kiekvieną akimirką atrodė, jog ims ir užvažiuos automobilis ar dviratis, nes transporto priemonės ne tik buvo girdimos garso įraše, bet ir stovėjo prie sienų. Šalia "perėjos" radome net tikrą šviesoforo stulpą. Tačiau didžiausios kliūtys dar tik laukė. Atpažinę vaisius ir daržoves ant prekystalių "gatvėje", bandėme atpažinti daiktus medžiotojo namelyje. Čia galėjome pasitikrinti ir anglų kalbos žinias, kai bandėme užuominomis pasakyti daiktų pavadinimus. Anglų kalbos prireikė ir "meno galerijoje" apibūdinant skulptūras, bet kol kas teko pamiršti kalbas ir žengti į "mišką" su upeliu, per kurį vedė lieptas. Tiesa, upelyje vandens nebuvo, tačiau bandantys tyčia eiti ne lieptu, buvo apipurkšti vandeniu. Bet jau "meno galerijoje" visi upeliai išgaravo iš galvos - juk pirmą kartą matėme Budos ir tartum iš graikų mitologijos nužengusio Atlanto skulptūras ar majų kalendorių. 

Mokiniai Lenkijoje. Prie fontanoTrečioji diena buvo skirta žymioms Varšuvos vietoms aplankyti. Tuomet ir pasitvirtino projekto pavadinimas, nes pirmoji aplankyta vieta buvo garsaus Lietuvai, Lenkijai ir visam pasauliui žmogaus - Mikalojaus Koperniko vardu pavadintas muziejus. Jame pasijutome tikrais istorikais, fizikais ir kitų mokslų specialistais. Lyg šumerai statėme plytų arkas, leidome pavėjui laivus įvairių formų burėmis, susipažinome su transporto istorija, net skraidėme stebuklingu kilimu. Antrame aukšte, skirtame gamtos mokslams, tartum fizikai bandėme žemės traukos jėgą atsispirdami nuo sienos, važiavome panašiu į riedlentę paaukštinimu, po to staigiai kritome žemyn. Lyg voverės ar žiurkėnai bėgiojome ratu, vėliau teko lygintis ir su kitais gyvūnais, pavyzdžiui, kengūra ir gyvate. Juk ne vienam įdomu sužinoti, kiek šoklumu prilygstame kengūrai, lankstumu - gyvatei, arba kokios gyvatės kirtį gali atlaikyti mūsų rankos. Teko ir fakyro lovoje pagulėti. Brrr! Kaip jie gali ištverti, kai kas pusę minutės iš čiužinio išlenda adatos, šimtai adatų? Laimei, nemalonūs bandymai baigėsi atsidūrus nuostabiame Lazenkų dvaro, dabartinės Lenkijos prezidentūros, parke. Voverės ratą pakeitė pati voverė, užšokusi ant kelių, fakyro lovą - karališka valtis, kuria plaukiojome geras penkiolika minučių. Nieko nėra nuostabesnio už plaukimą didele irkline valtimi, kai paskui ją seka pulkas ančių, o ant kranto klykia povai. Nieko nėra nuostabesnio, nebent diskoteka, vainikavusi trečiąją buvimo Liaskuose dieną. 

Štai atėjo ir ketvirtoji, priešpaskutinė, bet anaiptol ne nuobodžiausia diena. Iš pat ryto buvome pakviesti apžiūrėti mokyklos, stebėti pamokų. Tikriausiai stebėdami šias lenkams dėstomas pamokas ne vienas iš mūsų ėmė truputį jiems pavydėti rašomųjų mašinėlių, reikalui esant galinčių atstoti kompiuterį, ir žemėlapių, nukeliančių į senovės Graikiją, Italiją, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar Abiejų Tautų Respubliką. Ne vienas turbūt panoro, kad laikas sustotų ir galėtume turėti tuos puikius daiktus savo mokykloje. Bet ne vien dėl daiktų norėjome sustabdyti laiką. Iki tikrų pamokų mokyklos kieme vyko dar viena - lenkų ir lietuvių kalbų - pamoka. Tačiau ši pamoka nė vieniems nesisekė. Juokas ėmė vien išgirdus, kaip vietiniai laužo liežuvius bandydami ištarti: "Aš tave myliu", o mūsiškiai kankinasi mėgindami išmokti keletą lenkiškų žodžių. Ak, kad sustotų laikas, tuomet pramoktume vieni kitų kalbos! Juk tereikia tik keleto papildomų dienų. Deja, tų dienų neatsirado. Nors Vilnių ir Liaskus jungia nerašyta abipusė unija, vilniečiai turėjo trumpai ją nutraukti - išvykti ir laukti, kol atkeliaus lenkai. Tad ankstų birželio 19-osios rytą taip ir padarėme - išvykome iš mielų Liaskų. Išvykome laukti rudens, kai liaskiečiai atvažiuos paviešėti į Vilnių. Mūsų kelionė į Liaskus buvo jau ketvirtas ir tikrai ne paskutinis kaimyninių šalių moksleivių susitikimas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]