JAUNA MINTIS

GRŪDINIMOSI MOKYKLA

Žmogaus gyvenimą galima būtų palyginti su automobiliu. Kai mašina, dar naujutėlė, žvilganti ir blizganti, važiuoja gatve, nori nenori į ją atkreipi dėmesį. Kiekvienais metais automobilis sensta. Praranda savo blizgesį, žiūrėk, kėbule atsiranda rūdžių, dirbant varikliui, girdimi iki tol nebuvę garsai. Retkarčiais ir į servisą užsuki. Kuo mašinai daugiau metų, tuo ji dažniau taisoma. Taip pat ir žmogus: kol jaunas, kupinas jėgų, jam nereikia nei medikų, nei kitų pagalbos. Bėgant metams, reikia dažniau lankytis poliklinikose, kažkur pradingsta jėgos. Prireikia artimųjų ar socialinių darbuotojų pagalbos. 

Padėti seniems žmonėms nėra lengva. Norint tai daryti, reikia ne tik auksinės širdies, kantrybės, tolerancijos, bet kartais netgi pataikavimo, žinoma, - ir įvairių žinių. Ypač praverčia psichologija. Bendraujant su senjorais tenka išklausyti visko: pagyrų, priekaištų, nepasitenkinimo, įkyraus bambėjimo, nuolatinio skundimosi, nesibaigiančių pasakojimų. Jaunam darbuotojui tai tikras iššūkis ir gyvenimo - ypač kantrybės bei tolerancijos - mokykla. 

Darja Šerstniova gyvena Klaipėdoje ir dirba VšĮ Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centre projekto vykdytoja. Kitais žodžiais tariant, padeda neregiams ir silpnaregiams tvarkytis kasdieniniame gyvenime. 

Darja gimė ir augo Klaipėdoje. Ten ir mokėsi. Sulaukusiai keturiolikos metų mergaitei sutriko regėjimas. Reikėjo atsisveikinti su įprasta mokykla ir dvejus metus mokslus tęsti namuose. Tiesa, Darja į mokyklos suolą grįžo tik vyresnėse klasėse. Gavusi vidurinio mokslo diplomą silpnaregė įstojo į Klaipėdos universitetą. Ten gavo psichologijos bakalauro laipsnį. Vėliau tęsti magistro studijų persikėlė į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Jame gilinosi į šeimos sveikatos psichologiją. Baigusi magistro studijas mergina sugrįžo į gimtąjį uostamiestį. 

"M. Ž." Grįžkime į jūsų keturioliktus gyvenimo metus. Ar tiesa, kad jie iš esmės pakeitė jūsų gyvenimą? 

D. Š. Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo nėra. Žinoma, sutrikęs regėjimas negalėjo nepadaryti įtakos mano gyvenimui. Reikėjo su šiuo faktu susitaikyti. Didžiausias pokytis tas, kad negalėjau lankyti mokyklos. Dvejus metus teko mokytis namuose. Ši mokymosi forma turi ir pranašumų, ir trūkumų. Labiausiai pasiilgdavau buvusių klasės draugių, apskritai bendravimo su bendraamžiais, mokyklos šurmulio. Tokios situacijos pranašumas - mokslo kokybė. Visų dalykų mokytojai ateidavo į namus manęs mokyti. Visas dėmesys būdavo tik man. Klasėje to nebuvo, nes be manęs ten mokėsi keliasdešimt vaikų. Mokydamasi namuose, jeigu ko nesuprasdavau, visuomet galėdavau paprašyti, kad paaiškintų. Todėl namuose mokytis buvo įdomu ir naudinga. Po kelerių metų individualaus mokslo su viena mokytoja išsikalbėjome apie tolesnius mano planus. Mokytojai sakiau, kad ketinu mokytis toliau. Tai sužinojusi pedagogė patarė grįžti į vidurinę mokyklą, nes tik joje gausiu normalų vidurinio mokslo baigimo atestatą. Nusprendžiau tai padaryti. Šis žingsnis reikalavo daug pastangų. Mane persekiojo baimė. Daug ko bijojau. Nežinojau, ar pritapsiu naujoje aplinkoje. Kaip mane priims naujieji bendramoksliai? Nerimavau dėl to, ar sugebėsiu mokytis ir atlikti užduotis silpnai matantiems žmonėms nepritaikytomis sąlygomis. Kartais būdavo sunku, bet susitvarkydavau - prieidavau arčiau prie lentos, kai norėdavau kažką pamatyti, pasilikdavau per pertraukas, kai rašydavome kontrolinius darbus. Mokykloje viskas klojosi puikiai. Baimintasi veltui. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie jūsų svajones ir tolimesnius mokslus. Kodėl iš gausybės profesijų pasirinkote būtent psichologiją? Kodėl būtent tokią jos sritį? 

D. Š. Jau vyresnėse klasėse susimąsčiau apie savo ateitį. Didelių iliuzijų neturėjau. Supratau, jog mano pasirinkimui turės įtakos silpnas regėjimas. Todėl reikėjo tokios specialybės, kur regėjimas nėra itin svarbus. Mokykloje man patiko psichologijos pamokos - per jas sužinodavau ir man pačiai naudingos bei įdomios informacijos, kurią galėjau pritaikyti kasdieniniame gyvenime. Iš pradžių nedrąsiai galvojau apie psichologės profesiją. Apie ją informacijos susiradau internete. Ši specialybė mane domino dėl kelių dalykų: pirma - psichologijos žinios naudingos norint geriau pažinti save, antra - kaip psichologė galėsiu padėti kitiems išspręsti kilusias vidines problemas. Paskutinėje klasėje jau tvirtai nusprendžiau studijuoti psichologiją. Gavusi vidurinio mokslo atestatą, nė kiek nedvejodama Klaipėdos universitete pasirinkau psichologijos studijas. Apie jas daug nepasakosiu. Manau, kad daugeliui silpnaregių studentų kyla tos pačios problemos: nematymas, kas parašyta auditorijos lentoje, lėtas skaitymo tempas, nepasitikėjimas savimi. Visos šios problemos yra nesunkiai įveikiamos. Aš gi dažniausiai mokiausi iš paskolintų ir kopijuotų konspektų. Manau, kiekvienam svarbu turėti tikslą ir jo tvirtai siekti. O su bendramoksliais - viskas gerai. Dažniausiai jauniems žmonėms, o ypač studentams, bendrauti nėra sudėtinga. Pagaliau mes visi mokėmės psichologijos. 

"M. Ž." Kodėl pasirinkote magistro studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o ne Klaipėdoje? 

D. Š. Studijų metais supratau, kad man labiau patinka dirbti ne su vaikais, o su suaugusiais žmonėmis. Magistro studijas pasirinkau kryptingai. Pati turiu sveikatos problemų, todėl turintiems tų pačių sveikatos sutrikimų galėsiu padėti ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir remdamasi savo patirtimi. Klaipėdos universitete mano norimos sveikatos psichologijos specialybės magistrų studijų programos nebuvo. VDU ši programa yra. Dabar turbūt aišku, kodėl dvejus metus studijavau Kaune. Sveikatos psichologijai rūpi neįgalių žmonių reabilitacija, analizuojamos psichologinės priežastys, kodėl atsirado ligos, propaguojamas sveiko gyvenimo būdas, pagaliau žmonėms padedama pakeisti savo įpročius. Magistro studijų metu labiausiai domėjausi reabilitacija. Ši psichologijos sritis man labiausiai patiko. Tikiuosi, kad šias žinias deramai pritaikysiu kasdieniniame gyvenime. Žinoma, ir dabar darbe retkarčiais prireikia šių žinių. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie darbo paieškas. Kodėl nepavyko rasti psichologės etato? 

D. Š. Gavusi magistro diplomą, darbo ieškojau pagal savo specialybę. Kaipgi? Tai buvo siūlančių darbą skelbimų sekimas, gyvenimo aprašymo, elektroninių prašymų siuntimas. Taip vargau pusmetį. Iš daugelio darbdavių net atsakymo nesulaukdavau. Po pusmečio man paskambino mūsų centro direktorė - kvietė įsidarbinti projekto vykdytoja. Neturėjau iš ko rinktis. Žinoma, su šiuo pasiūlymu sutikau. Gyventi tik iš neįgalumo pensijos nėra paprasta. Pagaliau jaunam žmogui sėdėti be darbo - tikra kančia. Darbe vienaip ar kitaip save realizuojame kaip asmenybės. Pagaliau, nors nedirbu vien kaip psichologė, bet bendraujant su pagalbos prašančiais neįgaliaisiais labai praverčia įgytos žinios. 

"M. Ž." O kokia jūsų darbo specifika? 

D. Š. Trumpai tariant, teikiu įvairias socialines paslaugas neįgaliesiems. Jos gana įvairios. Neregius lydžiu į polikliniką, padedu apsipirkti. Prireikus einu į banką. Taip pat teikiu ir skaitovo paslaugas. Žinoma, pasakoju apie numatomus renginius bei keliones. Kita veiklos sritis - žmonių lankymas namuose. Svečiuodamasi stengiuosi išsiaiškinti žmonių poreikius. Senyvo amžiaus žmonėms būtinas bendravimas. Kartais mano viešnagė užsitęsia kelias valandas. Vienišas senolis naudojasi reta proga ir pasakoja arba klausinėja. Tada labai praverčia mano specialybė. Juk geras žodis sparnus užaugina, o blogas į pragarą gramzdina. Man svarbu kiekvienam pašnekovui surasti gerą žodį, jį dėmesingai išklausyti, prireikus padrąsinti ar patarti. Ši patirtis naudinga. Vis daugiau sužinau apie neįgalius žmones. Tikiuosi, anksčiau ar vėliau įsidarbinsiu pagal savo specialybę, o įgytos žinios visada pravers. 

"M. Ž." Darbas darbu, o kaip leidžiate laisvalaikį? 

D. Š. Mano laisvalaikis nėra ypatingas. Po darbo, grįžusi namo, žiūriu televizorių, klausausi muzikos, skaitau knygas. Skaityti labai mėgstu. Skaitau ne tik grožinę literatūrą, bet ir savo specialybės. Be knygos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Gyvenu Klaipėdoje, todėl dažnai būnu prie jūros. Man patinka Smiltynė. Jos gamta unikali. Labai mėgstu pušyno kvapą. Klaidžiodama pajūriu ar pušyno takais turiu laiko įvairiems apmąstymams - jiems gyvenimo medžiagos niekada nepristingu. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS