RENGINIAI

PRAKALBINTI AKMENĮ

Šių metų birželio 5 dieną Kaune, prie Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro, iškilmingai atidengtas paminklas Lietuvos savanoriui, aklųjų švietimo pradininkui Pranui Dauniui atminti. Iškilmėse dalyvavo gausus aklųjų ir silpnaregių bendruomenės būrys iš visos Lietuvos, krašto apsaugos viceministras Marijus Velička, Seimo narė Rasa Juknevičienė, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas monsinjoras Juozapas Antanavičius, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro vadovai ir darbuotojai, Lietuvos šaulių sąjungos šauliai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno 2-osios rinktinės ir Karinių oro pajėgų štabo kariai. Nuaidėjo trys salvės, nuskambėjo "Tautiška giesmė", skambėjo kanklės, poezijos posmai, nestigo nuoširdžių kalbų - valdžios atstovų ir paprastų žmonių, nuvilnijo bendraminčių šurmulys. Liko malonus įspūdis. Paminklas pradėjo savo gyvenimą. Labai norėjosi pakalbinti paminklo autorių, skulptorių Joną Gencevičių. Janina Vileikienė pasidomėjo ne vienu paminklo kūrimo momentu. 

J. V. Jau prabėgo daugiau kaip mėnuo, kai Jūsų kūrinys apsigyveno skverelyje prie aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro. Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo. Kaip sužinojote, kad skelbiamas konkursas P. Daunio atminimui įamžinti? Ar visuose skelbiamuose konkursuose dalyvaujate? Ar yra kokie pasirinkimo kriterijai? 

J. G. Esu Dailininkų sąjungos narys, tad visą informaciją gaunu labai paprastai. Įvairiausių konkursų skelbiama daug ir noro juose dalyvauti netrūksta, bet, deja, ne visur gali suspėti, tiesiog neužtenka laiko. Šis konkursas sudomino, nes buvo labai patraukli paminklo statymo vieta: aš pats esu kaunietis, augau šiame rajone, čia prabėgo mano vaikystė. Aklųjų sankryža Kaune - man ypatinga vieta, tam tikras atskaitos taškas. 

J. V. Kokia buvo pirmoji skulptūros vizija? 

J. G. Dabar, kai jau viskas padaryta, matau, kad gerokai nutolta nuo pirmosios vizijos. Nė kiek dėl to nesigailiu, manau, pasielgiau teisingai. Jau iškart žinojau, kad turi būti einantis žmogus, bet jį įsivaizdavau abstraktesnį, moderniškesnį. Norėjosi truputėlį įdomesnės faktūros, kitokių formų, kažko panašaus į šveicarų dailininko Alberto Džakomečio "Einantį žmogų", tokį ilgą, laibą, beje, ši bronzinė, natūralaus dydžio žmogaus skulptūra tapo brangiausiai kada nors aukcione parduotu meno kūriniu (104,3 mln. JAV dolerių arba 257,5 mln. Lt). Tačiau konkurso sąlygose buvo pabrėžta, kad skulptūra turi būti suprantama, klasikinė. Kai geriau pagalvojau, susimąsčiau, kokie žmonės bus pirmieji mano kūrinio vertintojai, kad dar yra P. Daunį pažinojusių žmonių. Reikėjo viską daryti paprasčiau. Neaiškios faktūros, ko gero, būtų tik trikdžiusios. 

J. V. Ar domėjotės P. Daunio gyvenimu, jo biografija, koks jis jums pasirodė? 

J. G. Be abejo, domėjausi, gal ne tiek daug, bet teko paskaitinėti jo darbų. Susidarė įspūdis, kad jis turėjo didelį talentą ir rašė kaip gerai matantis, įdėmiai besižvalgantis žmogus. Buvo tikras jautruolis, nešęs šviesą tamsoje. Šiuos žodžius ir išdėliojau iš akmenukų ant tako prieš skulptūrą. Įdomu, kad mano sugalvoti žodžiai "Nešęs šviesą tamsoje" beveik sutapo su knygos pavadinimu "Skleidęs šviesą tamsoje", kurią paskaitinėjau gerokai vėliau. Iš tiesų tas žmogus buvo šviesuolis. 

J. V. P. Daunio skulptūra yra natūralaus dydžio, nulieta iš bronzos. Kodėl pasirinkot būtent bronzą? 

J. G. Bronza kažkaip savaime "atėjo", ir skulptūra išėjo beveik natūralaus dydžio, gal kiek aukštesnė, nes norėjosi, kad ji turėtų sutaurintą paminklo vaizdą. Iš pradžių įsivaizdavau lyg ir didesnę, net ir nusilipdęs buvau didesnį modelį, bet paskui supratau, kad žmonės jį čiupinės kaip kokį gigantą, o norėjosi, kad liestų kaip žmogų. Labai ilgai matavau dydį, tiesiog centimetrais, kol pasirinkau tokį variantą. Visas procesas gana ilgai užtruko, pats liejau, pats viską dariau, nors nedaug skulptorių dabar taip dirba. Juodo darbo susidaro tiek daug, kad kartais nuo to gali nukentėti kūrybiškumas. 

(Čia į pokalbį įsiterpia Juozas Valentukevičius): Paprastam žmogui labai sunku suvokti, kaip viskas vyksta. Mačiau, kiek daug jėgų į šį darbą įdėjo skulptorius, net keista, kaip tiek daug darbų gali atlikti vienas žmogus. Iš pradžių teko matyti molinį maketą, jis atrodė lyg ir aukštesnis, gal net 5 cm, paskui gipsinį, supjaustytą gabalais, tada vaško formas ir jau padarytą iš bronzos. 

J. V. Ar pavyko viską įgyvendinti? Ar esate patenkintas galutiniu rezultatu? 

J. G. Taip, manau, kad viskas pavyko, ir galutiniu rezultatu esu patenkintas. Nors labai dažnai sugaunu save galvojantį, kad reikėtų "ir šį, ir tą" patobulinti, ir apskritai, norėtųsi tobulinti iki begalybės. Kitą kartą gal net nepagrįstai atrodo, kad reikia tobulinti. Kartais labai gerai, kad turi laikytis tam tikro grafiko, esi spaudžiamas terminų, nes šiaip niekada nepabaigtum savo kūrinio. 

J. V. Greičiausiai išgirstate visokių vertinimų ne tik apie savo, bet ir kolegų darbus. Ar labai svarbi yra kitų nuomonė? 

J. G. Aišku, kad svarbi. Bet suprantu, kad visi žmonės skirtingi, visi turi savitą supratimą, tad jų komentarus ar pastabas stengiuosi priimti natūraliai. Suprantama, nepalanki nuomonė truputį žeidžia, bet, ačiū Dievui, apie savo kūrybą nesu girdėjęs jokių baisybių. Tikriausiai galėčiau numirti, jei tektų išgirsti tai, kas kartais pasakoma apie kolegų darbus. 

J. V. Prakalbinti akmenį, įpūsti gyvybės metalui ne taip paprasta. Romantikos čia turbūt ne tiek daug. Ar yra koks pats mieliausias kūrinys? 

J. G. Skulptoriaus darbas sunkus ne tiek fiziškai, kiek kita prasme. Jeigu darai viską pats nuo pradžios iki pabaigos, tai gali ir prapulti: dulkės, triukšmas, karštis, nuodingi garai, dujokaukės, respiratoriai. Romantikos nelieka nė kvapo. Kas tas varikliukas kurti - nežinau. Jei užsakymų būtų tiek, kad galėtum tik lipdyti, kitką atiduoti specialistams, tai taip ir darytum, bet neaišku, kokį rezultatą gautum. Be to, norisi nugalėti sunkumus. Įsimintiniausio, mieliausio darbo neturiu. Eidamas pro šalį pažiūriu, ar kas neatsitiko, ar nieko nereikia pataisyti. Kartais pasidžiaugiu, kad nieko nekeičiau, netobulinau, nors ir buvo kilęs toks nepagrįstas noras anksčiau. Laikas kartais parodo, kad pati pirmoji idėja teisingiausia, kad dažnai visokie tobulinimai, gludinimai būna nepagrįsti ir visai nereikalingi. 

J. V. Kaip tapote skulptoriumi? 

J. G. Jau vaikystėje teko rinktis, ką daryti. Tėvai norėjo, kad užsiimčiau naudinga veikla, nesišlaistyčiau gatvėmis, vertė groti pianinu, o aš pasirinkau piešimą, nepatiko man skambinti. Pradėjau lankyti dailės mokyklą, iš pradžių piešiau, vėliau, kai jau skirstė grupėmis, man pasirodė, kad skulptoriai kažkokie svarbesni, turi daugiau pranašumų, gauna atskiras patalpas. Dar ir draugas pasirinko skulptūros klasę. Šiaip, labai džiaugiuosi, kad mokiausi dailės mokykloje: geri mokytojai, geri draugai, sekėsi ir mokytis, ir kurti. Gyventi Kaune buvo gera, smagu. 

J. V. Teko girdėti, kad kūrėte iš sniego ir iš ledo. Su kuo paprasčiau ir įdomiau dirbti? Ledas - tokia šalta medžiaga. Gal čia daugiau romantikos? 

J. G. O, su ledu reikėjo dirbti daug ir man labai patiko. Metus, gal net daugiau, su juo ir dirbau. Buvau ne tik Švedijoje, Norvegijoje, bet ir Mergelių salose. Pirmą kartą išvažiavau 2011 metais, dabar irgi gaunu visokių kvietimų, bet, gaila, turiu kitokių įsipareigojimų, tad turiu atsisakyti. Darbas nė kiek ne lengvesnis, bet romantikos, net egzotikos, tikrai netrūksta: poliarinis ratas, fiordai, lauke +35 karščio, o patalpoje -3. Ir dirba ten tikrai pakvaišę žmonės - gerąja prasme pakvaišę. Ledas įdomi ir keista medžiaga, iš jos gana greit galima sukurti, ir nyksta ne taip greit, stovi po kelerius metus. Ledas ne tirpsta, o garuoja, menksta, plonėja, keičia formą. Kai savo darbus pamatai po kelerių metų, supranti, kad turi iš anksto galvoti, kaip reikia tas ledines skulptūras daryti, kad jos mažiau keistųsi, kad išliktų tokios, kokias tu įsivaizduoji. 

J. V. Sukūrėte skulptūrą monsinjorui K. Vasiliauskui, esate prisidėjęs prie Užupio angelo, dabar, kiek žinau, dirbate prie K. Donelaičio skulptūros. Kas toliau? Ką dar norėtumėte sukurti? 

J. G. Ypatingų norų neturiu. Skulptūras, stovinčias viešose vietose, pradėjau kurti gana vėlai. Paminklas monsinjorui Vasiliauskui yra vienas pirmųjų. Dabar esu daugiau samdomas darbuotojas: įgyvendini užsakymą, gauni atlygį ir gali pragyventi. Simpoziumuose daugiau kūrybos, bet visai neaišku, parduosi ar neparduosi skulptūrą, turėsi kaip išgyventi ar... Aišku, norėtųsi užsiimti vien kūrybiniais ieškojimais, pastatyti tam tikrose, gal net privačiose, erdvėse skulptūrų, bet reikia taikytis prie aplinkybių, konkursų. Labai daug energijos atima įvairiausių popierių tvarkymas, derinimas. Tie dalykai nuvilia. Simpoziumuose, skulptorių pleneruose, kūrybinėse stovyklose per mėnesį viską padarai ir matai rezultatą - stovi kūrinys. Aišku, patiri daug streso, išsiskiria nemažai adrenalino, bet džiugina rezultatas. O dalyvaujant konkursuose reikia kurti, daryti projektus ir viską derinti vos ne metus. Pavirsti kažkokiu biurokratu, robotu. Paskutiniu metu pradėjo patikti baigiamieji darbai, kai prieš pat atidengimo iškilmes dar kartą viską peržiūri, vienur kitur pakrapštinėji, paglostinėji. Tada atkreipi dėmesį į lankytojus, smalsuolius, praeivius, matai jų reakciją, pasikalbi, išgirsti nuomonę, vertinimus, pageidavimus, pats pasakai savo mintis, garsiai žodžiais išreiški tai, kas tau buvo svarbiausia. Dažnai žmonės net nesupranta, kad bendrauja su autoriumi, tad yra labai atviri. Tos akimirkos džiugina ir suteikia jėgų. 

J. V. Ačiū už pokalbį ir kuo geriausios sėkmės.