NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

"KALBANTIS MIESTAS" - VIZIJOS IR REALYBĖ


Prieš tris mėnesius ketvirtajame "Mūsų žodžio" numeryje pabandėme pabėgėti "paskui tylintį autobusą" ir pasiaiškinti, kodėl jis iki šiol nekalba. Tiksliau, kodėl nekalba visi sostinės viešojo transporto autobusai, nors ne kartą žadėta juos prakalbinti. Priežasčių buvo ne viena, bet praėjęs laikas todėl ir yra praėjęs, kad jame jau nieko nepakeisi. Tad šįsyk ne apie praeitį, bet apie ateitį. Straipsnio pabaigoje rašėme, kad, jau baigus jį rengti, redakciją pasiekė žinia apie UAB "Vilniaus altas" pasiūlymus, kaip galima būtų pagerinti Vilniaus viešojo transporto informavimo sistemas, kad jos atitiktų aklųjų ir silpnaregių lūkesčius. Nuo pirmųjų pasiūlymų praėjo daugiau nei trys mėnesiai. Negalėtume teigti, kad per tą laiką labai daug nuveikta, bet reikalai vietoje irgi nestovėjo. Birželio pradžioje UAB "Vilniaus altas" technikos direktorius Arūnas Graliauskas su galimais problemos sprendimo būdais supažindino LASS Vilniaus 1-ojo filialo tarybos narius, o birželio 19 d. - Neįgaliųjų reikalų komisiją prie Vilniaus miesto savivaldybės. Sprendimo būdai yra du - paprastesnis, pigesnis, ir sudėtingesnis, suprantama, ir brangesnis. Sistemos kūrėjai orientuojasi ne tik į regėjimo, bet ir į fizinę negalią turinčius ar vyresnio amžiaus žmones, todėl šių grupių atstovai visi kartu ir turėtų nuspręsti, kokį būdą pasirinkti. Aišku, modernesnės technologijos visada suteikia daugiau galimybių, ne taip greitai pasensta, bet jas ir įdiegti užtrunka daugiau laiko, be to, reikia daugiau lėšų. Kokio sulauksime sprendimo, netrukus turėtų paaiškėti, o kol kas išsamiau apie abu šiuos būdus taip, kaip juos pristato ir supranta idėjos autoriai - UAB "Vilniaus altas". 

Pirmasis būdas - "Kalbantis transportas". Veikimo principas: sistema susideda iš dviejų neatskiriamų dalių, - tai pultelis (siųstuvas), jį turi asmuo, kuris naudosis šia sistema, ir įranga transporto priemonėje. Žmogus, sulaukęs transporto priemonės stotelėje (atstumas iki TP ne didesnis nei 3-5 metrai) ir nematydamas, koks maršrutas, paspaudžia vieną iš pultelyje esančių dviejų ar trijų mygtukų. Transporto priemonėje esantis įrengtas garsiakalbis praneša balsu maršruto numerį ir kur važiuoja. Jeigu maršrutas tinka, sistemos vartotojas gali paspausti antrą mygtuką ir vairuotoją įrenginys informuos, kad nori įlipti žmogus su negalia arba senyvo amžiaus žmogus. Jeigu tokiam žmogui reikia pagalbos, vairuotojas padeda jam įlipti. Galima dar paspausti trečią mygtuką ir autobuso išorėje įrengtame garsiakalbyje pasigirs garsiniai signalai (pypsėjimai), padedantys susiorientuoti, kur yra durys. Įrenginyje galima išsaugoti visus miesto maršrutus su balso pranešimais (galimos 999 pozicijos). Kadangi autobusai ir troleibusai gali keisti maršrutus, tokia galimybė būtina. Vairuotojui užtenka pasirinkti, kokiu maršrutu jis važiuoja, ir įrenginys bus paruoštas. 

Kaip matome, sistema analogiška beveik prieš dešimt metų įrengtai Vilniaus troleibusuose, tik suteikianti daugiau galimybių tiek keleiviui, tiek ir transporto priemonės vairuotojui. 

Antrasis būdas - informavimo ir orientavimo sistema "Kalbantis miestas", skirta regėjimo negalią turintiems žmonėms ir kitoms mažo mobilumo grupėms. Sistema pagrįsta radioinformatoriaus (garsinio švyturio) ir nešiojamo įrenginio, sąlygiškai pavadinkime jį "orientyru", sąveika. Suaktyvintas radioinformatorius perduoda reikalingą informaciją į nešiojamą įrenginį, kai šis patenka į radioinformatoriaus veikimo zoną (maždaug 15 m spinduliu). Vartotojas gauna informaciją per nešiojamo įrenginio garsiakalbį arba per ausines - aplink esantys žmonės jos negirdi. Reikalui esant vartotojas gali pats aktyvuoti garsinį signalą radioinformatoriuje ir susiorientuoti, kur yra reikalingas objektas, sakykime, transporto priemonės ar pastato - parduotuvės, banko, vaistinės - durys. Šioje sistemoje, kaip ir anksčiau aptartoje, vairuotojas gali būti informuojamas, kad stotelėje yra keleivis su negalia ir kad jam reikalinga pagalba. 

Pernelyg nesileisdami į vaizduotės siūlomas rožinės ateities vizijas tepastebėsime, kad sistemos "Kalbantis miestas" galimybės praktiškai neribotos - radioinformatorius gali perduoti bet kokią informaciją, svarbu tik, kad ji būtų pateikta į sistemą valdantį kompiuterį. Tai gali būti ne tik vartotojo informavimas apie atvykstančią į stotelę transporto priemonę, bet ir perspėjimas apie laikinus kelio ar teritorijos remonto darbus, veikiančius ar sugedusius šviesoforus, informacija apie viešosios paskirties pastatus, juose esančias patalpas, kabinetus. Kitaip sakant, radioinformatorių, arba garsinių švyturių, galima prikabinti tiek, kiek norime, ir ten, kur norime. Pernelyg optimistiška būtų tikėtis, kad, pasirinkus antrąją sistemą, tie švyturiai pradės dygti kaip grybai po lietaus ir jų iškart pridygs visoje Lietuvoje. Transportininkai jau dabar kalba, kad jie sumontuotų tokius švyturius tik transporto priemonėse, o parduotuvės, bankai ar vaistinės jais turėtų pasirūpinti patys. Vis dėlto sutikime, erdvės mūsų pačių - nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų, privačių struktūrų, įvairių labdaros fondų ir klubų - iniciatyvai atsirastų daug. Jau dabar aiškėja, kad specialius nešiojamus įrenginius, kuriais aktyvuojamas garsinis švyturys, netolimoje ateityje bent dalinai, o gal ir visiškai, pakeistų mobilieji telefonai. Taigi, galėtumėme turėti vieną integruotą lanksčią sistemą, kurią galima būtų nuolat tobulinti, plėsti, pritaikyti įvairiems poreikiams ir įvairiems vartotojams. Garsinių švyturių sistema paranki būtų dar ir todėl, kad ją galima nesunkiai pritaikyti kiekvieno vartotojo individualiems poreikiams. Pavyzdžiui, iš anksto planuoti maršrutus namuose, prie kompiuterio, susidėlioti maršrute esančius garsinius švyturius taip, kad šie keliaujantį neregį nuolat informuotų ir neleistų išklysti iš kelio. Kas nors galbūt replikuos, kad tai galėtų būti idealus vaizdelis iš fantastinės literatūros srities, nelabai ką turintis bendra su realiu gyvenimu, bet nepamirškime, kad mobilusis telefonas prieš porą dešimtmečių irgi galėjo būti palaikytas pernelyg įsišėlusios vaizduotės vaisiumi. UAB "Vilniaus altas" darbuotojai neslepia, kad "Kalbančio miesto" idėją jie parsivežė iš Sankt Peterburgo. Ir,iš tikrųjų, internete panaršius po rusiškus aklųjų ir informacinių technologijų galimybėms skirtus puslapius, (pavyzdžiui, www.tiflocomp.ru), matyti, kad aplinkos prieinamumo problemoms Rusijoje skiriama daug dėmesio. "Kalbančio miesto" sistemos sėkmingai diegiamos Sankt Peterburge, Tiumenėje, Sočyje. Tiems, kurie suabejos, ar tikrai geriausios, pažangiausios idėjos ir technologijos ateina iš Rytų, priminsime, kad apie garsinius švyturius ir jų teikiamas galimybes dar 2011 m. po kelionės į Prancūziją rašė Vilmantas Balčikonis. 

Praėjusį rudenį UAB "Biomedika" kvietimu Lietuvoje lankėsi Prancūzijos firmos, gaminančios garsinius švyturius, atstovas. Taigi garsiniai švyturiai savo signalus mums "siunčia" ne tik iš Rytų! 

 

Sprendimai 

Kaip minėjome, birželio 19 d. abi informavimo sistemos buvo pristatytos Neįgaliųjų reikalų komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybės nariams. Po posėdžio šios komisijos pirmininkas Algimantas Arbočius sakė: "Žmonėms abi sistemos patiko, daugelis vertina jas teigiamai, ypač "Kalbančio miesto" informavimo sistemą. Buvo ir pesimistų, atseit čia kažkas iš "kosmoso srities", nieko iš to neišeis, savivaldybė nieko nepadarys. Kažkodėl visi nepadaryti darbai, visi spręstini reikalai kraunami "ant savivaldybės galvos" ir stebimasi, piktinamasi, kad savivaldybė to visko nepadaro. Taip ir norisi paklausti - kur yra pačios neįgaliųjų organizacijos, koks jų vaidmuo? Bet panašūs samprotavimai nuvestų į šalį. 

Grįžtant prie aptariamos temos, tai jau dabar beveik aišku, kad be mūsų pačių niekas galutinio sprendimo nepriims. Ką pasirinksime, tą ir turėsime! Be abejo, antroji sistema modernesnė, turinti daugiau galimybių, bet ji ir brangesnė. Tos naštos vieni nepanešime. Reikalinga valstybės, Europos struktūrinių fondų parama. Viena pati savivaldybė tokio projekto finansuoti tikrai nepajėgs. Viskas priklausytų nuo lėšų ir nuo mūsų pačių norų ką nors keisti. Bet norėti, keisti turime patys!" 

Intuicija sako, kad prie "Kalbančio miesto" idėjos vienokiu ar kitokiu būdu teks grįžti dar ne kartą. Tad pernelyg neįsipostringausime. Tepastebėsime tik keletą dalykų. "Kalbančio miesto" idėja nauja, patraukli, turinti daug pritaikymo ir panaudojimo galimybių, bet Lietuvoje dar visai neišmėginta, nepatikrinta. Galime būti tikri: jeigu ne mes - tai kiti! Geros idėjos, patrauklūs sprendimai ilgai be šeimininko nelieka. Anksčiau ar vėliau kas nors juos imasi įgyvendinti. Tad imsis ir šio sprendimo. Mūsų organizacijai tai būtų nauja veiklos niša, o ir žmonėms galėtume padaryti daug gera. Taigi ar norime šito reikalo imtis, ar esame linkę lengva ranka ir lengva širdimi jį atiduoti kitiems? Atsakę į šį klausimą teigiamai, turėtume pagalvoti ir apie tai, kad viena kuri LASS įstaiga ar grandis be visos organizacijos palaikymo ir paramos šito "vežimo" nepatemps. A. Arbočius sakė: "Reikalinga ES struktūrinių fondų parama." O mes dar norėtume pridėti: ir neįgaliųjų socialinės integracijos programų, ir aplinkos prieinamumo projektams skiriamos lėšos, ir dar daugybė galimų finansavimo šaltinių, kurių tikrai atsirastų ir kurie galėtų pagirdyti būsimą "Kalbančio miesto" biudžetą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]