RENGINIAI

SKAITĘ, DAINAVĘ, IMPROVIZAVĘ...

Sveiks, svieteli margs, šventes pavasario šventęs, 

Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs vasarą mielą! 

Šitokiais tad žodžiais Kristijonas Donelaitis sveikino visą "svietą" ir kiekvieną žmogų atskirai, po pavasario linksmybių sulaukusį vasaros brandos. Šitokiais lietuvių literatūros klasiko žodžiais gegužės 22-23 d. Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) darbuotojai pasitiko į "Zelvos" poilsiavietę atvykstančius neregius literatus ir muzikos atlikėjus. Dvi dienas čia vyko jau aštuntoji kūrybinė stovykla-seminaras "Žodžių menas ir muzika". Stovyklos dalyviai skaitė ir dainavo patys, klausėsi vieni kitų ir stovyklos svečių, improvizavo, interpretavo ir diskutavo. Galima tik pasidžiaugti, kad į literatų, muzikos atlikėjų veiklą įsijungia naujų žmonių, kūrybinėje stovykloje pasirodo naujų veidų, vyksta atsinaujinimas, o kartu ir nuomonių, požiūrių, išraiškos priemonių kaita. 

Šiais metais minime lietuvių literatūros klasiko K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Visoje Lietuvoje vyksta įvairūs "Metų" autoriui skirti renginiai, todėl stovykloje skaityti pranešimai, meniniai renginiai, pačių dalyvių skaitymai irgi buvo susiję su K. Donelaičio kūryba, jo poemos "Metai" apmąstymu šiuolaikinėje kultūroje. 

Stovyklos darbe dalyvavo dr. Regimantas Tamošaitis, kompozitorius Giedrius Svilainis, ekspertės - literatūros kritikė Janina Riškutė ir rašytoja Gintarė Adomaitytė. R. Tamošaitis pasidalijo mintimis apie K. Donelaičio "Metų" vietą šiandienos pasaulyje, apie šio kūrinio šiuolaikiškumą. "Metus" skaityti galima linksmai, nuoširdžiai kvatojantis, - sakė jis. - Kiek čia gyvenimo džiaugsmo, teigiamų emocijų, gyvybinės energijos." Kompozitorius G. Svilainis pademonstravo, kaip šiuolaikiniai kompozitoriai K. Donelaičio kūrinį sumodernina, kaip jo pagrindu kuria vis naujas improvizacijas. Į "Zelvą" užsuko ir "Poezijos pavasario" paukštė. Ji atskraidino dainininką Danielių Sadauską ir aktorių Ramūną Abukevičių, skyrusius savo programą taip pat K. Donelaičiui. Ypač netikėta ir kai ką gal net kiek šokiravusi buvo R. Abukevičiaus parengta programa. Jis citavo Tolminkiemio bažnyčios knygose išlikusius paties K. Donelaičio darytus įrašus. Kai kurie jų itin sodrūs. "Metuose" visokioms tinginėms, apsileidėlėms, blogoms gaspadinėms, o gyvenime - lengvo elgesio mergelėms jis nebuvo pernelyg atlaidus. 

Literatūros kritikė J. Riškutė ir rašytoja G. Adomaitytė apžvelgė neregių literatų konkurso rezultatus. Priminsime, kad šiais metais konkurso nugalėtoju tapo prozininkas Lionginas Ragėnas - jis pateikė apsakymų rinkinį "Ir atsitiko, atsitiko". 

Vakare muzikantai, vadovaujami G. Svilainio, parodė, ką išmoko kūrybinėse dirbtuvėse, ir surengė ovacijų nestigusį koncertą. Kitą dieną literatai skaitė "Metus" brailio raštu ir savo pačių tekstus, skirtus K. Donelaičiui pagerbti. Čia reikėtų paminėti dvi autores - klaipėdietę Rožę Poškienę ir kaunietę Ireną Žurumskienę (tiesa, jos pačios nebuvo, tekstą perskaitė LAB darbuotoja Irena Blaževičienė). Abi autorės įtaigiu, jautriu žodžiu prisiminė "Metų" autorių, abiejų tekstai dar kartą atskleidžia, kokia gyva, šiuolaikiška ir neišsemiama gali būti klasika. I. Blaževičienė taip pat perskaitė I. Žurumskienės iš vokiečių kalbos išverstą K. Donelaičio laišką "Mano viso gyvenimo priesakas". 

Kūrybinė stovykla "Zelvoje" buvo intensyvi, gausi renginių, įvairi, bet nevarginanti. Užteko vietos ir laiko tiek pačių jos dalyvių meninei saviraiškai, tiek ir literatūros klasikai, sąsajoms su šiuolaikine kultūra. Džiugina tai, kad stovyklos dalyviai išmoksta ne tik skaityti patys, bet ir įsiklausyti į kitą ar kitokį kūrėją, išgirsti kitaip skambantį posmą. Išmokti atsiverti pasauliui, jo kūrinių įvairovei - tai jau nemažai! Stovyklos darbą filmavo kūrybinė studija iš Šiaulių "Gin-Dia". Filmuotą medžiagą jau galima rasti interneto svetainėje gindia.lt. 

Andrius Vainoras 

PAMĄSTYMAI 

pagal K. Donelaitį 

Laiks jau tiek daug žiemų ir vasarų pradangino, 

Paukštelių be skaičiaus išperino krūmynuos. 

Ižų kalnai upėmis į marias garmėt nugarmėjo, 

O donelaitiškas alasas tautoje vis klega kaip klegėjęs. 

Ir vėl saulelė atkopdama budina svietą, 

Išrėdydama vislab, kas gyva, po saule. 

Tuo pat visi pašaliai kribždėti pagauna, 

Ir kožnas savo kulšes atokaitoj šildos. 

Ba va, čėsas nepakeitė gyvatos nei biedno, anei pono: 

Viens iš jų purvą ir vargą lyg šiol braidydams dejuoja, 

Kits gi, kitų gera sugrobęs, velyk razbaininkas kokis, 

Gudrauja dumčium patapęs ir dūšią peklon užstatęs. 

Darbai vis tie patys, nes ėsti tai noris 

Ir nuogas nebūsi - ar plonas, ar storas. 

Urve negyvensi, lizde netupėsi, 

Ar stubą, ar šėtrą suręsti turėsi. 

"Ant, žiemos nasrai vėl rūstaudami grįžta..." 

Šimtmečius apsukę į svietą podraug nečėstis sugrįžta... 

"O Tu, miels Dieve! Nulėmei kožnam dienelių ilgumą...", 

Prirodei ant svieto viernai mums buvoti, 

Pakol nesukriošę, viens kitą mylėti, kol čėsas - daboti. 

Ilgai ir nelaukę viens kitą apglėbkim, 

"Sveiks, svieteli margs!" - ištart paskubėkim, 

Nes dienos taip skuba, taip lekia į priekį... 

Žiū! Kažkas jau išskrido į tolį...į - Niekur... 

Irena Žurumskienė 

ATLIKĘS ŠVENTĄ PRIEDERMĘ 

Kiekvienam daryti gera 

Savo darbu ir žodžiu, 

Visad elgtis taip, kaip dera, 

Ir teisingas būt geidžiu. 

Nekerštauti niekada, 

Gyvo padaro gailėti, 

Dievą, žmones jo mylėti - 

Mano priedermė šventa. 

Kristijonas Donelaitis 

(vokiškai rašytas eilėraštis - red. past.) 

Sveikinu, miels Kristijonai, sulaukusį triskart po šimtą. Taip norėčiau susitikusi žemai pasiklonioti. 

Pravažiavau prieš dešimt metų Tavo gyventom ir dirbtom vietom - pūstynė. Išplėšta, išdeginta žemė. Būrams kadaise liepęs viežlybai gyventi, dabar atrastum griuvėsius, apaugusius piktžolėm. Po tuos griuvėsius šliaužioja šimtasiūlės, spateliu išverčia velėną, įmeta bulvę - ūkininkauja. 

Miels Kristijonai, sugrįžęs dabar į savo kraštą, pasiklystum. Neberastum Tolminkiemio parapijos kaimų: Budsėdėlių, Dėdžių, Jesaičių, Kazlėkų, Kiautų, Kubilių, Meldynų, Martišių, Mockūnų, Ožininkų, Pievgalių, Samanynų, Sargūnų, Tėvelių, Varnų, Verksnių, Žodelių, Raudonių... O Romintos giria, kurioj slapsteis nuo rusų okupantų per septynerių metų karą medžiotojo Bertoldo namely, dabar Krasnoliesjė, upelis, prie kurio rymojai savo pamokslus Romintoj, - Krasnaja, Tavo gimtinė - Krasnoznamenskas. Kažin kodėl čia atitremta ir rusų rašytojo Levo Tolstojaus Jasnaja Poliana. 

Pasruvo krauju Tavo kraštas, o gailios ir tyros žmonių ašaros sutekėjo į Tolminkiemį, kuris ištvino Čystais Prūdais - paliko nesuterštas, nes Tu čia vykdei šventą priedermę: puoselėjai lietuviškumą. Lietuvio tapatybės kalba, viežlybumas ir... vyžos. Taip, ir vyžos - kaip žemaičių klumpės. Prūsijos karaliai tai suprato, ne be reikalo tūkstantis septyni šimtai dvidešimt ketvirtais metais karalius Frydrichas Vilhelmas I karališka gromata uždraudė avėti vyžomis: jeigu kas vyžotas ateitų į miestą, tas "tada per budelį tur ant subinės plaktas būti". Į baudžiavą būras vis tiek bėgo vyžotas. Negi sopagais apsiavęs arsi jaučiais? Būras negalėjo išniekinti savęs ir darbo. Ačiū Tau, kad, ignoruodamas karalių, "Metų" veiksmą perkėlei į Vyžlaukį, o Pričkų pirminiuose raštuose vadinai Didvyžiu. 

Lietuvių kalbos negalėjo uždrausti - kaip skleisi Liuterio tikėjimą lietuviams nesuprantama kalba? Tačiau Tu turėjai tikslą - neleisti nutautinti lietuvių. Reikalavai, kad klebonai mokėtų lietuviškai. "Prašau neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte ir jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti", - rašei savo bičiuliui. O savo įpėdinio prašei: "Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba." 

Trečias lietuvybės bruožas - viežlybumas. Į šią savoką sutalpinai lietuviškas tradicijas, darbštumą, tvarkingumą, tikėjimą, elgesį, aprangą, net valgį. 

Barei Slunkių už neviežlybą elgesį, kuriuo lietuvininkams padarė daug gėdos. Puoselėjai tautinę savigarbą. 

Kaip dabar Tavęs mums trūksta, Kristijonai. Palikai mums moralinį kodeksą. Ne, ne sovietinį. 

Jei dabar mane tremtų į Sibirą, dešine imčiau Šventąjį Raštą, kaire - Tave, Kristijonai. 

Su didžiausia pagarba
Rožė Poškienė