SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS |
Alvydas VALENTA ATRIEDĖJOME IKI 25-OJO |
LASS ataskaitiniai-rinkiminiai suvažiavimai vis dar lieka tam tikrais ženklais, žyminčiais organizacijos nueitą kelią ir nurodančiais tolesnę jo kryptį. Lyginti mūsų suvažiavimus, tarkime, su graikų olimpinėmis žaidynėmis, būtų pernelyg pompastiška. Bet, sutikime, šiokio tokio panašumo esama - nuo žaidynių iki žaidynių, nuo suvažiavimo iki suvažiavimo!
LASS XXV ataskaitinis-rinkiminis suvažiavimas įvyko Vilniuje, gegužės 28-29 d. Jau rengiantis suvažiavimui buvo beveik aišku, kad jis nebus labai audringas, kupinas įtampos ar nervingas, nepriims kokių nors "revoliucingų" sprendimų. Panašiai ir vyko, nors kiekvienas delegatas čia gali turėti savo nuomonę: suvažiavimo darbas dažnai lenkė dienotvarkę, vieną klausimą keitė kitas. Į suvažiavimą buvo išrinkti 89 delegatai, dalyvavo - 78. Suvažiavimas be didelių diskusijų išklausė ir patvirtino dvi - LASS centro tarybos veiklos ir ūkinės-finansinės veiklos bei revizijos komisijos ataskaitą. Įprasti buvo ir LASS pirmininko rinkimai. Kalbant olimpiniais terminais, dėl nugalėtojo titulo varžėsi trys "atletai": Fortūnatas Grygas, Aurimas Papečkys ir dabartinis pirmininkas Sigitas Armonas. Visi trys, prieš delegatams balsuojant, gavo žodį ir trumpai supažindino su problemomis, kurias spręstų, jei taptų organizacijos vadovais. Kalbėta apie verslą, lėšų telkimą, švietimą, būtinybę tobulinti programų, finansuojamų iš Neįgaliųjų reikalų departamento, aprašą. Po trumpų kandidatų prisistatymų buvo skelbiami pirmininko rinkimai. Suvažiavimo delegatų sprendimu, organizacijos vairas patikėtas buvusiam jos pirmininkui S. Armonui - jis surinko 54 balsus. Už F. Grygą atiduoti 8 balsai, už A. Papečkį - 3. 13 biuletenių pripažinta negaliojančiais. Taigi, objektyviai žiūrint, S. Armonas savo varžovus nugalėjo daugiau nei įtikinamu rezultatu. Galime retoriškai savęs klausti: neturime daugiau lyderių, norinčių ir galinčių jais tapti? Vienareikšmiškai atsakyti turbūt negalėtume, bet akivaizdu ir tai, kad tokios "sunkiosios artilerijos", kokia būdavo M. Poznansko ar J. Dzidoliko laikais, jau neturime. Tai nereiškia, kad tarp mūsų visiškai nėra gabių, iniciatyvių, organizacinių gebėjimų turinčių žmonių, bet tokie žmonės paprastai organizacijoje ilgiau nebūna, kuria savą verslą, kremta mokslus ar siekia karjeros kitur, tik ne "savam kieme", kuriame, kaip visi gerai žinome, pranašu netampama, arba, jei ir tampama, tai labai retai. LASS pirmininko pareigybė paprastai išpopuliarėja likus keliems mėnesiams iki suvažiavimo. Akivaizdu, kad tiek laiko nepakanka, kad surinktum savo šalininkus, abejojančius įtikintum, jog būsi geresnis ir organizacijai naudingesnis pirmininkas nei tavo pirmtakas. Ką pasirinksime organizacijos vadovu dar po ketverių metų, parodys ateitis, bet, objektyviai žiūrint, panorėti juo tapti reikėtų likus bent metams ar pusmečiui iki rinkimų, o ne likus keletui dienų iki galimybės iškelti savo kandidatūrą. Šitame suvažiavime to tikro noro, drįstume manyti, kaip tik ir nebuvo. Pirmąja LASS pirmininko pavaduotoja tapo, tiksliau - liko Ramunė Balčikonienė. Išrinkta nauja centro taryba, į ją pateko keturi nauji nariai: Vytautas Gendvilas (Vilnius), Pranas Pliuška (Panevėžio ir Utenos regionas), Paulius Kalvelis (Šiauliai), Viktorija Paimbrekytė (Klaipėda). Taryba iš 25 kandidatų rinkta regioniniu pagrindu: po tris narius nuo Vilniaus ir Alytaus bei Kauno ir Marijampolės regionų, po du narius - nuo kitų trijų regionų; dar LASS pirmininkas ir pirmoji jo pavaduotoja - iš viso 14 žmonių. Didesnė konkurencija į tarybos narių vietas buvo tik tarp Vilniaus ir Alytaus regionų kandidatų. Čia minėtus tris narius reikėjo išrinkti iš 7 pretendentų. Daugiau dinamikos ir netikėtumo buvo renkant revizijos komisiją. Kaip ir praėjusį kartą, ji išrinkta iš penkių narių (kandidatų buvo aštuoni). Po atviro balsavimo į revizijos komisiją išrinktas Nerijus Bardzilauskas, Valdas Glaveckas, Gema Padribonienė, Vytautas Romeika, Alvydas Valenta. Jau po suvažiavimo pirmajame posėdyje revizijos komisija savo pirmininke išsirinko G. Padribonienę. Patvirtintos LASS 2014-2016 metų veiklos kryptys. R. Balčikonienė: "Iki šiol būdavo taip: suvažiavimas patvirtindavo veiklos kryptis, kuriose dažniausiai būdavo numatoma tai, ką ir taip įpareigoja daryti organizacijos įstatai. Šiame suvažiavime siūlome eiti kitu keliu: iš pateiktų aštuonių krypčių - balsuoti už keturias. Kurios surinks daugiausia balsų, tos ir bus svarbiausios. Jokia organizacija negali dirbti iškart pagal dešimt ar daugiau krypčių. Daugiausia turėtų būti keturios ar penkios. Siūlome suvažiavimo delegatams balsuoti už keturias, jų nuomone, svarbiausias, o penktąją - dėl neįgaliųjų užimtumo - įtraukti pirmu numeriu ir priimti be balsavimo." Taip ir įvyko. Suvažiavimo delegatai išrinko keturias, jų nuomone, svarbiausias veiklos kryptis, pagal kurias LASS formuos savo strategiją 2014-2016 metais ir kuriomis vadovausis kasdieniniame savo darbe. Taip pat priimta rezoliucija "Dėl Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos turto valdymo ir ūkinės veiklos 2014 - 2018 metais". Suvažiavimo delegatai turėjo apsispręsti dėl LASS įstatų keitimo. Nutarta šiame suvažiavime jų nekeisti. Teisininkai atkreipė dėmesį, kad įstatus galima keisti ir ne ataskaitiniame-rinkiminiame suvažiavime. Tai galima padaryti bet kuriame ataskaitiniame suvažiavime. Tad nuspręsta įstatų keitimą patvirtinti kitais metais vyksiančiame suvažiavime. Čia leisiu sau šiek tiek pafilosofuoti. Kažkada rašiau (tų žodžių ir dabar neatsisakau), kad metiniai ataskaitiniai suvažiavimai - laiko gaišimas ir nieko daugiau. Tačiau Asociacijų įstatymas jų reikalauja ir nieko čia nepakeisi, bent jau artimiausius keletą metų. Pagaliau, ar tikslinga eikvoti jėgas pučiant prieš "vėją", o gal geriau pasistengti išnaudoti to "vėjo" teikiamus privalumus? Jeigu jau turime kasmet susirinkti, suvažiuoti, tai ar nebūtų verta tų mūsų ataskaitinių suvažiavimų skirti kokiai nors vienai rimtai problemai spręsti ir apie ją diskutuoti? Pavyzdžiui, įstatų keitimui, neregių švietimui, Europos finansuojamų struktūrinių fondų galimybėms. Taip elgiantis suvažiavimo delegatai ne tik išklausytų įprastą metinę ataskaitą, bet ir apsvarstytų, iš visų pusių "apčiupinėtų" vieną kurią didesnę problemą. Aišku, tai tik nuomonė, kuri gali būti ir teisinga, ir neteisinga. Suvažiavimo pabaigoje atsisveikinimo žodį tarė ilgametė LASS respublikinio centro darbuotoja, nepavargstanti kultūros idėjų generatorė ir jų įgyvendintoja Danutė Cidzikienė. Darbą pradėjusi Lietuvos aklųjų bibliotekoje, tarp neregių ji praleido keturis dešimtmečius. Atsisveikinimo žodžiai visada skamba kiek liūdnokai, tačiau, žinant sangvinišką D. Cidzikienės prigimtį, labai abejotina, kad ji ilgai mėgausis pelnyto poilsio teikiamais malonumais. Todėl galime tikėtis, kad ši ištikima neregių bičiulė dar ilgai bus su mumis ir tarp mūsų. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |