RENGINIAI

Janina VILEIKIENĖ

TAMSOS ŠVYTURYS


Vieną gražią šių metų balandžio dieną grupelė vilniečių nuvyko į Uteną. Čia, Utenos kultūros centre, vyko šventė "Diena su teatru", kurioje mėgėjų teatras "Žaliaduoniai" parodė spektaklį "Tamsos švyturys", skirtą uteniškio, Lietuvos patrioto, savanorio, aklųjų sąjūdžio pradininko, lietuviškosios brailio abėcėlės kūrėjo Prano Daunio atminimui. Spektaklis pastatytas pagal pirmosios "Žaliaduonių" teatro vadovės ir režisierės Almos Eigerdienės pjesę "Aukštaitijos savanoris", spektaklio režisierius - Šarūnas Kunickas. 

Spektaklio "Tamsos švyturys" akimirka su daktaru ir seseleP. Daunys, jautrios, meniškos sielos žmogus, labai anksti netekęs mamos, apakęs pačioje jaunystėje, vos 23 metų, nugyveno nelengvą gyvenimą. Suprantama, spektaklis nėra dokumentinis pasakojimas, tad įdomu, ką spektaklio kūrėjai norėjo papasakoti apie Praną Daunį ir ką pačiu spektakliu norėjo pasakyti žiūrovams. 

Teatras gyvuoja jau daugiau nei 30 metų, garsina vietinius autorius, spektaklius kuria pagal savo kraštiečių kūrybą, skleidžia žinią apie Utenos kraštą, pasakoja apie garsius savo kraštiečius. Prieš 10 metų režisierius Šarūnas Kunickas su vaikų teatru buvo sukūręs spektaklį pagal P. Daunio kūrinius. Tada sulaukė labai gerų vertinimų, gražių atsiliepimų, tad prisiminė šį savo kraštietį ir dabar nutarė, kad būtų neblogai apie jį patį ką nors sukurti. 

Kūrėjai studijavo P. Daunio raštus, domėjosi jo gyvenimu. A. Eigerdienės pjesė gerokai pakeista. Joje nemažai dokumentikos, o režisieriui ir aktoriams rūpėjo žmogaus istorija, jo tragedija. Spektaklis lyg ir apie Daunį, lyg ir apie visus, kurie buvo susidūrę su sovietiniu gyvenimu. Ne vienas prisimenam, kad sovietmečiu "nebuvo" neįgalių žmonių. Dar ankstesniais laikais vargetos sėdėdavo prie bažnyčių ištiesę rankas arba glausdavosi ubagynuose. P. Daunys ne toks, jis kabinosi į gyvenimą, dirbo, mokėsi ir kitus mokė. 

Pagrindiniam aktoriui Algirdui Barčiui, vaidinusiam Praną, nebuvo lengva įsijausti į nematančio žmogaus vaidmenį. Nors scenoje Algirdas ne naujokas, jau daugiau kaip 20 metų vaidina, bet kaip pats sako, tik visai neseniai išlipo iš vyžų, vis su botagu ir botagu. Iš pradžių šio vaidmens labai išsigando, nedrąsu buvo įsijausti į aklo žmogaus gyvenimą. Ir pats Algirdas, ir kiti aktoriai per pirmąsias repeticijas vaidino užrištomis akimis, vėliau tiesiog užsimerkdavo. Iki tol nebuvo tekę susidurti su nematančiais žmonėmis, tad buvo tikrai nedrąsu. Į repeticijas kvietėsi konsultantą, neregintį žmogų, kuris jiems labai daug pagelbėjo. Netoli Tauragnų gyvenantis aklas masažuotojas aktoriams buvo tikras pavyzdys, kaip galima įveikti, regis, neįveikiamus sunkumus: bendraudami su juo aktoriai daug ko išmoko, stebėjo, kaip nematantis žmogus reaguoja į aplinką, bendrauja su kitais, atlieka tam tikrus veiksmus, kaip jis elgiasi. 

Ir su režisieriumi, ir su Algirdu svarstėme, kaip neįgalieji gyvena ir ko trūksta, kad jie geriau jaustųsi šiais laikais. Anot Šarūno, palyginti su sovietiniais laikais, atrodo, kad neįgaliųjų sąlygos gerėja. Bet labai trūksta mūsų visuomenėje informacijos apie neįgalių žmonių reikalus, jų problemas. Algirdas mano, kad dauguma žmonių paprasčiausiai bijo bendrauti su neįgaliaisiais, nenori jų įžeisti ar nežino, kaip elgtis. Reikia atsisakyti perdėtos užuojautos, tik tada, kai jie bus priimami kaip kiti, gerbiami ir vertinami, tada viskas pasikeis. Juk jie lygiaverčiai žmonės, tokie patys kaip ir mes. Utenoje prie policijos stebėjimo kamerų įdarbinti neįgalieji, jie stebi kameras, praneša policijai ar kitoms institucijoms, kas vyksta. Jie atlieka visuomenei naudingą darbą, jaučiasi reikalingi. 

Iš pradžių aktoriams pjesė pasirodė lyg ir nuobodoka, bet įsigilinus pasidarė įdomu. Sunkiausia, kad reikia parodyti labai ilgą laikotarpį - nuo 1919 iki 1962 metų. Kaip žiūrovams pasakyti, parodyti, kad keičiasi laikai, - juk nėra jokio vientiso veiksmo, kiekvienoje scenoje turi būti vis kitoks: čia jaunas linksmas berniokas, čia karys, čia jau apakęs, pasenęs. Kine viskas paprasčiau, daugiau galimybių parodyti bėgantį laiką, o čia - kiekvienas spektaklis vis kitoks. Iš viso spektaklis parodytas apie 10 kartų. Mes, kaip kokie duonos kepėjai, kepame ir kepame spektaklius, ir niekada nežinome, pavyks gardžiai iškepti ar ne. Ir dekoracijos labai paprastos, nepretenzingos, tik kabančios virvės kiek keistai atrodo. Bet greitai supranti, kad tai vadžios - ir ne tik arkliui vadelioti. Kiekvienas žmogus kažkuo yra supančiotas, prie kažko pririštas: vieni - prie žemės, prie ūkio, kiti - prie šeimos ir pan. Vieni sugeba atsikratyti pančių, išsilaisvinti nuo primestos tvarkos ir gyventi visavertį gyvenimą, kiti - ne. Tos virvės ir simbolizuoja sugebėjimą išsilaisvinti, kovą už savarankiškumą. 

Malonu buvo klausytis gražios tarmiškos šnekos, o ir aktoriams tarmiškai prabilti į klausytoją daug smagiau ir paprasčiau. Gal tik vienas kitas spektaklis tebuvo, kur aktoriai kalbėjo bendrine kalba. Tarmiškas žodis pats iš lūpų skrenda ir tupia į žiūrovų širdis. 

 Spektaklio trupė scenoje

Kodėl - žaliaduoniai? Ar daug aktorių noriai renkasi po darbo repetuoti, vaidinti? Teatre vaidina įvairių specialybių ir įvairaus amžiaus žmonės: tarnautojai, kultūros, švietimo, medicinos darbuotojai, studentai. Ne taip paprasta rasti laiko, bet kas jau randa, kas suserga teatro liga, tas ilgai pasilieka. Kažkada buvom pastatę spektaklį pagal Antano Miškinio apysaką "Žaliaduonių gegužė". Ferdinandas Jakšys yra mūsų teatro vardo krikštatėvis. Mums patiko ir prilipo tas vardas. 

Planų yra daug ir visokių. Artimiausias įvykis - kelionė į Kauną, "Tamsos švyturys" bus parodytas per paminklo, skirto Pranui Dauniui, atidengimo šventę. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]