LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Tadas MATUSEVIČIUS
|
* * *
Gyvenu, neskaičiuoju dienų, kam skaičiuoti, jeigu vis tiek neaišku, kur dėti lygybės ženklą, nes žmogaus gyvenimas - tai iššūkis skaičiavimams, gyvenu, darau klaidas, ir nesimokau iš jų, kam mokytis, jeigu jas vėl ir vėl darysiu, nes gyventi be klaidų - tai nežinoti, kas yra tasai gyvenimas.
Sakmė apie žodžio meistrą
(Šaržas Spaudos dienos ir Poezijos pavasario proga)
Tik žodis ir degtinė, Degtinė ir žodis.
Vienąkart parginta bado Mano mūza parsirado Ir surijus mano pietus Ėmė juoktis susirietus.
Aš paklausiau, kas nutiko, Sako, žodžio nebeliko, Ir tirtėdama iš juoko Ėmė sekti sakmę tokią.
- - - - -
Jis patyręs žurnalistas, Subtilus ir optimistas, Valdžiai jau nekart įrodė, Kad suranda taiklų žodį.
Vieni keikia, kiti giria, Treti premijas jam skiria, Plunksna jo aštri kaip kardas, Žinomas plačiai jo vardas.
Jis skaito, rašo ir geria, Argumentus kaip žirnius beria, Žodžius lyg deimantus šlifuoja, Išminčius ir kvailius cituoja.
Bet štai butelis jau baigės, Trūksta žodžių, pinas raidės. Argumentai išbyrėjo, Gražbylystės supelėjo.
Ore sklando blogas kvapas, Subaltavo tuščias lapas, Ne, ne tuščias, kas per blūdas, Vidur lapo musės gr...ūdas!
Erudicijos nė gramo, Tik tą gr... veizolai gano, Bando kreiptis į žodyną, Ten išvysta špygą gryną.
Ai! Kur žodis tas prašapo, Kodėl gr... čionai ant lapo Gal pradėti nuo citatos, Bet ir vėl nėra ukvatos.
Žodžio asas nusiminęs, Sunkią galvą nusvarinęs, Bando poterius kalbėti, Bet nežino, kaip pradėti.
"O mergele, o madona, Dangiškų daržų aguona, Gal per kokį dangaus plyšį Su manim užmegztum ryšį?"
Čia sugavo nugrybavęs, Ne malda, o flirtas gavos, Bet galvon aplenkus vėją Šovė jam nauja idėja.
Gal per dangišką malonę Jis prisiminė tą ponią, Kai dar buvo vyras drūtas, Jos daržely skynė rūtas.
Prieš akis lyg vėliavėlės Apdarai jos pasikėlė, Pagauti jaunystės vėjo Žemėn krisdami šnarėjo.
Šitą vaizdą paregėjęs Pasijuto pagyvėjęs, Ot, šaunus jis vyras buvo, Rovė rūtas, kur pakliuvo!
Nusitvėręs mobiliuką Tuoj surinko numeriuką Ir beviltiškai sukliko: "Gelbėk, žodžio nebeliko!"
Bobos balsas iš ausinės Sugrumėjo lyg griaustinis, Ėmė rėkt, baisingai plūstis: "Rado mat kam paršas skųstis!"
Senas krienas, storas voras, Bet mat rados ponui noras, O kadais juk pats jai sakė: "Ko kimbi kaip kokia blakė?"
Žodžio meistras susigėdęs Vėl prie rašomojo sėdos Ir parašęs dievui raštą Šovė lyg kulka į paštą.
O rašte tam parašyta: "Dieve duok, kad žodžiais lytų, Tėvai, gelbėk žodžio meną, Laimink tuos, kas jį išmano."
Pašte nimfa riestanosė, Dar labiau užrietus nosį Išsišiepus jam pasakė: "Gal padėtų tamstai žvakė?"
Ir sukniaukus "gero kelio", Nusisuko nuo langelio, Kad ir durniui būtų aišku - Ne dangun su tokiu laišku!
Čia jau nervai neišlaikė, Žurnalistas susikeikė: "Kad kur velnias, kur perkūnas!" Žiū, ateina pareigūnas...
Tasai drimba augalotas Aiškiai buvo informuotas, Tad neliko nieko kito, Kaip tik sprukt iš rūmo šito.
Kėblina gatve rašeiva, Šypseną suraitęs kreivą, Ir staiga jisai suprato, Kodėl gr... ten ant lapo.
Štai kur žodis, jo šaltinis - Butelis karčios degtinės, Nebus šnabės, nebus straipsnių, Žodžio menui reikia laipsnių.
- - - - -
Čia ta mūza palaidūnė Man pamojusi išdūmė, Apsigaubus rūko šydu Meno pauzė vėl atklydo.
Trūksta žodžių, pinas raidės, Gal sakmė ta šitaip baigias, Šnabės gal išgerti reikia, Paveizėt, ar burtai veikia. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |