JAUNA MINTIS

MOTINYSTĖS ŠVIESA

Pagarba motinai mums įdiegiama nuo lopšio. Motina - tai šviesa, šiluma, saugumas, todėl gegužės pirmąjį sekmadienį visi skubėjome Motinos dienos proga sveikinti savo mamyčių. Daug minčių, jausmų tokią dieną sukelia ir neįgalios mamos. Tikrai niekas nepaneigs, kad, nematant dienos šviesos, kūdikio auginimas reikalauja daugiau pastangų, pasiaukojimo ir turi savų ypatumų, tačiau paprastai jos savo atžalas augina itin rūpestingai. Viena iš tokių mamų - jauna neregė Laura Stadalninkaitė. Merginai netapo kliūtimi nei studijos, nei neregystė, kai sužinojo, kad ji - būsima mama. Neregė be galo laiminga, kad susilaukė dukrytės Liepos. Mažylei dar nėra nė metukų. Dabar jauna mama ne tik tęsia studijas dieniniame skyriuje, bet rūpinasi ir Liepa. 

Laura Stadalninkaitė gimė ir augo Kaune. Iš pradžių mokėsi Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Dvi paskutines klases baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje. Gavusi vidurinio mokslo atestatą, neregė sugrįžo į gimtąjį miestą tęsti mokslų. Mergina pasirinko Vytauto Didžiojo universitetą. Jame studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą. Laura mokosi dieniniame skyriuje. Šiemet jaunoji mamytė ketina gauti bakalauro diplomą, bet mūsų pokalbis suksis ne apie studijas - kalbėsimės apie motinystę, jos džiaugsmus ir rūpesčius. 

"M. Ž." Studijuojant pasiryžti turėti vaikelį. Turbūt tau tai tikras iššūkis? 

L. S. Pradėkime nuo to, kad žmogui pats gyvenimas yra didelis iššūkis. Visada sakiau ir sakysiu, kad daugelį įvykių ir darbų nulemia paties žmogaus požiūris. Jeigu žmogus reiškinį ar įvykį vertina kaip bausmę ar naštą, patikėkit - likimas taip ir susiklostys! Ir atvirkščiai - jei į tai bus žiūrima kaip į likimo dovaną, tai ir bus neįkainojamas turtas. 

Man dukrytės gimimas - pats didžiausias gyvenimo stebuklas. Sužinojusi, kad laukiuosi, labai apsidžiaugiau. Pagalvojau: kiek moterų apie motinystę gali tik pasvajoti, o mane likimas apdovanojo neįkainojama nauja gyvybe! Taip pat buvau įsitikinusi, jog regėjimo neturėjimas ar jo stoka - tikrai ne kliūtis lauktis ir auginti vaiką. Tai tik nepatogumas, kurį galima padaryti dar mažesnį savo pastangomis ir ryžtu. 

"M. Ž." Ar nematant dienos šviesos ir laukiantis kūdikio nekankino, nepersekiojo baimė, neslėgė įvairūs prietarai? 

L. S. Žinią, kad laukiuosi, priėmiau kaip natūralią gyvenimo duotybę. Nėštumo periodas buvo lengvas - jokių komplikacijų nepasitaikė, tad laukti gimdymo nebuvo baisu. Aš ramiai laukiau ateisiančios naujos gyvybės, darydama tai, ką daro ir kitos besilaukiančios mamos. Nėštumo metu gyvenau visavertį gyvenimą. Nekeičiau įprastos dienotvarkės, kurį laiką lankiau paskaitas, ruošiausi naujam gyvenimo tarpsniui, rinkdama žinias apie nėštumą ir būsimą vaikelio gimimą. Informacijos šia tema sėmiausi ne tik iš medikų, bet ir iš interneto. Internete apie tai yra daug medžiagos, tik turėk laiko skaityti ir atsirinkti, kuri jos dalis vertinga. 

Kalbant apie nėštumą apskritai, manau, kad išankstinis pasiruošimas ir žinojimas, ko per gimdymą galima laukti - suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir ramaus nusiteikimo. 

"M. Ž." Kaip dar ruošeisi pasitikti naują šeimos narį? 

L. S. Kaip jau minėjau, pirmiausia stengiausi pasiruošti psichologiškai. Nusiteikusi pozityviai ir ramiai, su džiaugsmu laukiau artėjančių permainų mano bei vyro gyvenime. Gerai supratau ir suvokiau, kad greitai būsiu atsakinga už naują gyvybę. Aš ją turėsiu ne tik pasitikti, rūpintis, bet ir užauginti. Gyvenimas man duoda daugiau atsakomybės ir daugiau pareigų. Žinojau, kad šis išbandymas man bene svarbiausias iš visų buvusių iki šiol. 

Naujos gyvybės atėjimui ruošiausi savarankiškai. Jokių kursų nelankiau. Pasitikėjau įgytomis ir įgimtomis žiniomis ir mamos patarimais. Laukiau ramiai, nesiblaškydama. Gimdyti nusprendžiau ligoninėje, nes esu prieš gimdymą namuose. Gimdant namuose rizikuojama ne tik savo, bet ir kūdikio gyvybe. Ligoninėje, šalia gimdyvės, - visa reikalinga aparatūra. Prireikus medikai laiku suteiks būtiną pagalbą. 

Laimei, gimdymas buvo sėkmingas. Pasitikėjau gydytojais ir patyrusiomis akušerėmis. Manęs nepersekiojo jokia baimė. Jutau, kad viskas bus gerai, reikėjo tik išlaukti, kol viskas pasibaigs. 

Žinau, kad daugelis nėščiųjų laikosi ir bijo įvairiausių prietarų, o aš jų nepaisiau, nes žiūriu į juos skeptiškai. Man atrodo, kvaila tikėti prietarais, nes jie tik sunkina ir temdo tavo ir artimųjų gyvenimą. 

"M. Ž." Papasakok apie motinystės rūpesčius ir džiaugsmus. Ar jie kitokie nei matančių mamyčių? 

L. S. Dukrytė gimė vasarą, liepos 17 dieną. Jau iš anksto ją buvo nuspręsta pavadinti Liepa. Dabar, kai kalbamės, jai devyni mėnesiai, o per tuos devynis mėnesius įgyjau daug naujos patirties ir daug išmokau. 

Vos tik gimusi, Liepa iš karto galėjo susirasti krūtį ir ją pasiimti. Tiek man, tiek gydytojams susidarė įspūdis, kad Liepa stengiasi man padėti. Viena akušerė pasakė: "Kūdikiai, kuriuos pagimdo neįgalios moterys, iš karto joms stengiasi padėti." Įdomus dalykas, kad pati galėjau tuo įsitikinti. 

Kalbant apie kitus rūpesčius, tai jie tokie patys, kaip ir visų motinų, auginančių naujagimius. Nieko negalėčiau išskirti. 

O džiaugsmų yra daug ir įvairiausių. Dukrytė jau turi šešis dantukus. Smagu klausytis Liepos pirmųjų bandymų kalbėti. Ji jau ištaria žodį "mama". Dukrelė reikalauja daug dėmesio, nuo manęs nenori atsiskirti. Man išėjus, Liepa tampa nerami, tačiau tai normalu - vaikui būtinas mamos artumas ir šiluma. 

Taip pat smagu, kad iki šiol Liepą maitinu krūtimi. Nesuprantu moterų, kurios, tik pagimdžiusios, nemaitina vaiko krūtimi, pratina prie nenatūralaus maistelio. Esu įsitikinusi, kad kūdikiui nėra geresnio maisto už mamos pieną. Žindymas - ne tik mechaninis veiksmas. Vaikelis per krūtį gauna ne tik maistą - prie jos jis nurimsta, nes jį aplanko saugumo jausmas, glausdamasis prie krūtinės, jis junta motinos šilumą ir artumą. 

"M. Ž." Nematant auginti mažylį, be jokios abejonės, sunkiau - yra specifinių dalykų? 

L. S. Aš jau sakiau, kad nematymas nėra priežastis, trukdanti prižiūrėti naujagimį ar ūgtelėjusį vaiką. Manyčiau, tai tik teisinimasis, savo neryžtingumo ir nepasitikėjimo dangstymas negalia. Neabejoju, kad mažylio priežiūra - įgimtas instinktas. Žinoma, iš pradžių rūpintis kūdikiu baugoka, bet pamažu, laikui bėgant, visko išmoksti. Tampa nesudėtinga pakeisti sauskelnes, arbatos ir košytės išvirti. 

Mažyliui labai svarbus maudymasis, todėl reikia žinoti, ką daryti, kad vandens temperatūra jam būtų tinkama. Matantys dažniausiai vandens temperatūrai nustatyti naudoja termometrą, tačiau yra ir dar vienas būdas, kuriuo pasinaudoti galima net ir nematant. Tereikia į vandenį įmerkti savo alkūnę. Jeigu alkūnei nekaršta, tada vanduo tinkamas maudynėms. 

"M. Ž." Regintieji apie mažylio savijautą ir nuotaikas sužino vos žvilgtelėję į savo atžalą. O kaip visa tai sužinai tu? 

L. S. Kai matai, kad vaikas neramus, kniurza, jau žinai, kad jam kažko trūksta. Mudu abu, vyras ir aš, nematome. Būna, kad Liepai iškrenta žindukas ar žaislas. Iškritusio žaislo ieškome pagal kritimo garsą. Verta pridurti, kad pati Liepa į nukritusį žaislą ar žinduką jau tiesia rankytes, lenkiasi jo paimti, todėl pagal dukrytės nurodytą kryptį nesunku jį aptikti. Nematant nesunku iš vaiko elgsenos suprasti, kad jis kažko nori arba kad jam kažkas negerai. Tokiais atvejais imu ieškoti neramumo priežasties ir dažniausiai surandu ją pati. 

Ne taip seniai Liepa sirgo. Jai pakilo temperatūra ir ji buvo suirzusi. Kaip vėliau paaiškėjo, mažylę atakavo virusai, dar prisidėjo dantukų dygimas. Apie Liepos karščiavimą sužinojau pastebėjusi, kad jos galvytė neįprastai karšta. Pridėjau lūpas prie jos kaktytės ir tai sustiprino mano įtarimus, jog mažylė serga. Kadangi jau žinojau Liepos neramumo priežastį, galėjau imtis tinkamų priemonių ligai palengvinti. 

Aišku, pasitaiko, kad Liepa iškart nenurimsta. Tada iškilusius nesklandumus man padeda išspręsti mama ir seserys. 

"M. Ž." Dabar, Laura, esi patyrusi jauna mamytė. Ką galėtum patarti neregėms mamoms? 

L. S. Ir kai laukiausi, ir vėliau girdėjau nemažai užuojautos žodžių. Kaip čia bus? Pati nematai - kas užaugins vaikelį? Patarčiau neregėms į šias kalbas nekreipti dėmesio. Dažniausiai užuojautą reiškia nenuovokūs žmonės. Vaikelio laukimas, jo atėjimas į šį pasaulį - natūralus procesas. Tai pati didžiausia dovana, kokią tau gali suteikti gyvenimas. Reikia tik mokėti tai vertinti ir tuo džiaugtis. Vertėtų prisiminti, kad ne tik vaikas mokosi - kartu su juo visko mokosi ir tėvai. 

Apibendrindama dar galėčiau pridurti, jog auginant vaikelį dažnai prireikia reginčiųjų pagalbos, todėl nereikia drovėtis - aplinkiniai niekad neatsisakys padėti. Pagalbos prašymas - ne silpnumas. Ir mes tai visi puikiai suprantam. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS