JAUNA MINTIS

NELAUKTA STAIGMENA

Viename seminare buvau netikėtos scenos liudininkas. Žurnalistė, paklausta, kuo skiriasi socialinės darbuotojos ir jos profesija, iš savo pieštukinės ištraukė du pieštukus: vieną spalvotą, kitą - pilką. Kilstelėjusi į viršų spalvotą, tarė: "Tai žurnalisto profesija. O pilkasis - socialinių darbuotojų veiklos sfera." Su šiuo palyginimu tikrai nesutinka "Mūsų žodžio" pašnekovė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Kaišiadorių rajono filialo pirmininkė Aušra Gresienė. Silpnaregė ne tik vadovė, bet ir socialinė darbuotoja. Nors nemažai kasdieninių rūpesčių, daug lankytojų, Aušra nuolat savo srityje tobulėja. 2007 metais Aušra įstojo į Kauno kolegiją. Ten tapo socialinio darbo bakalaure. Silpnaregė studentė šį pavasarį Vytauto Didžiojo universitete rašo darbą magistro laipsniui gauti. 

Aušra gimė ir augo Šakių rajone. Lankė Kriūkų vidurinę mokyklą. Vidurinio mokslo atestatą gavo 1989 metais. Baigusi mokyklą pasirinko prekybininkės mokslus, po to įsidarbino prekyboje. Vėliau ištekėjo, apsigyveno Kaišiadorių rajone. Silpnaregė augina du vaikus. 

"M. Ž." Akių susirgimas jums buvo tikra staigmena. Nejaugi anksčiau nepastebėjote, kad matote silpnai? 

A. G. Mano matymas yra kitoks. Matau tik siaurą ruoželį. Tamsoje nieko neįžiūriu, nuolat užkliūnu ar atsitrenkiu į įvairiausius daiktus. Sutemus netgi lengvojo automobilio nematau. Man toks matymas kurį laiką buvo natūralus. Aš nuo gimimo taip matau. Iki šiol negaliu įsivaizduoti, kaip galima matyti kitaip! Apie savo akių ligą sužinojau gana netikėtai. Gulėjau ligoninėje dėl kitokių sveikatos sutrikimų. Gydytojai nusprendė mane visą ištirti. Pažiūrėjo ir mano akių dugną. Tik tada sužinojau, kad sergu pigmentiniu retinitu. Ši žinia nebuvo skaudi. Manau, geriau žinoti negu atvirkščiai. Svarbu, kad ir toliau galėjau dirbti prekybininke. Nuo mažens sugebu prisitaikyti. Žinau savo regėjimo galimybes ir jomis stengiuosi naudotis. 

"M. Ž." O kaip mokykla? Nejaugi įžiūrėdavote mokytojos parašytą sakinį klasės lentoje? 

A. G. Iš tiesų apie tai nesusimąsčiau. Žinoma, kas buvo rašoma klasės lentoje, nematydavau. Nuo mažens nemėgstu prašyti pagalbos. Su sunkumais susidoroju pati. Ne išimtis ir mokykla. Mokytojai ir klasės vaikai buvo labai draugiški. Kartais užrašus skolindavausi iš draugės. Juos persirašydavau ir taip mokiausi. Tuo metu dar kompiuterių ir didintuvų nebuvo. Mokytojai daugiausia pasakodavo ar garsiai klasėje skaitydavo. Tiesa, man ne mokslai buvo problema, o prietema. Kaip jau minėjau, tamsoje esu neregė. Vaikystėje niekaip negalėjau suprasti, kodėl atsitrenkiu į įvairiausias kliūtis, kodėl taip greitai prarandu orientaciją ir pasiklystu. Čia praversdavo artimųjų ar draugių pagalba. Niekas mano atsitrenkimų ir klystkelių nesureikšmindavo. Visi geranoriškai skubėdavo pagelbėti. Pati stengiausi tamsoje nevaikščioti. Išeidavau tik būtiniausiu atveju. Išėjusi mintyse įsivaizduodavau, kur noriu nueiti. Tada pasirinkdavau matomą daiktą, o dar geriau - šviesos šaltinį. Nenorėdama pasiklysti, eidavau tiesiai pasirinkto objekto link. Taip ir pasiekdavau savo kelionės tikslą. 

"M. Ž." Jūs auginate dvi atžalas. Turbūt tai tikras iššūkis, pareikalavęs kantrybės ir pasiaukojimo? 

A. G. Kai šeima darni, sunkumai savaime išnyksta. Auginant vaikus labai padėjo vyras. Jis neskirstė darbų į moteriškus ir vyriškus. Darė viską, ką reikėjo. Vaikams ūgtelėjus, ne aš jiems, o jie man padėjo. Patys vaikai mane visur lydėdavo ir įspėdavo apie kliūtis kelyje. Ne be reikalo yra sakoma: bendromis jėgomis ir vargas - ne vargas, ir darbas lengvesnis. Kai šeimoje santarvė ir supratimas, negalia tarsi atsitraukia. 

"M. Ž." Silpnaregė pardavėja. Ar įmanoma dirbti šį darbą be nuostolio sau? 

A. G. Negaliu sakyti, kad darbas buvo sudėtingas. Dirbau mažame prekybos centre. Pirkėjų nebūdavo daug. Buvau ne tik pardavėja, bet ir salės darbuotoja. Pati dėliodavau prekes. Mažoje erdvėje lengva orientuotis. Žinojau atmintinai, kur kokios sudėtos prekės. Faktiškai akių nereikėjo, skubėti - taip pat. Ir dirbant kasoje sunkumų nebuvo. Tiesiai matau neblogai. Pinigus ir grąžą suskaičiuodavau. Mano pamainos metu trūkumų kasoje nepasitaikė. Laimei, ilgapirščiai irgi nepasidarbavo. 

"M. Ž." Kiek teko girdėti, LASS atstovė jus taip pat susirado prekybos centre? 

A. G. 2000 metais, sužinojusi apie savo ligą, dirbau toliau. Nors gydytojai stebėdavosi, kaip aš gyvenu su tokiu siauru akipločiu. Iš tiesų, tuometinė LASS Kaišiadorių rajono filialo pirmininkė Jūratė Vaitkienė su manimi susitiko prekybos centre. Tada pirmą kartą išgirdau apie organizaciją, vienijančią neregius bei silpnaregius. Žinoma, tapau jos nare. LASS aktyviai veikloje nedalyvavau. Prireikus lankiau susirinkimus ir kitus renginius. 2006 metais, Jūratei išėjus motinystės atostogų, sulaukiau netikėto pasiūlymo tapti LASS Kaišiadorių rajono filialo pirmininke. Ne iš karto sutikau. Tai man buvo nauja ir nežinoma sritis. Šioje veikloje trūko elementariausių žinių ir patirties bendraujant su neregiais. LASS atstovų nuraminta ir padrąsinta ryžausi žengti kupiną iššūkių ir nežinomybės žingsnį. Tapusi pirmininke supratau, kad vėl reikės grįžti į mokyklos suolą. 

"M. Ž." Kaip jums pavyko pažinti neregius bei silpnaregius ir su jais susidraugauti? 

A. G. Manau, pats tinkamiausias būdas susidraugauti - atvira širdis ir dėmesingumas žmogui. Mūsų rajonas nėra didelis. Kai pradėjau dirbti, LASS priklausė tik du neregiai, visi kiti buvo silpnaregiai. Kaip žinia, rajone gyvena labai daug vyresnio amžiaus žmonių su regos negalia. Jiems reikia ne tik dėmesio, įvairių socialinių paslaugų, bet ir nuoširdaus bendravimo, o svarbiausia - veiklos. Iš pradžių man labai trūko tokio darbo įgūdžių. Daug bendravau ir ilgainiui supratau, kad žmonėms reikia veiklos. Pasitarę įkūrėme ansamblį. Neregiai ir silpnaregiai ne tik šoka bei dainuoja, bet turi nuolatinę galimybę ištrūkti iš namų ir pakeisti aplinką. Ansamblio dalyviai vieni su kitais bendrauja, dalijasi naujienomis. Dirbdama su neregiais ir silpnaregiais jutau, kad man reikia teorinių žinių. 

"M. Ž." Matyt, dėl šios priežasties pradėjote mokytis Kauno kolegijoje, o vėliau ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU)? 

A. G. 2007 metų rudenį įstojau į Kauno kolegiją studijuoti socialinio darbo. Žinoma, pasirinkau neakivaizdines studijas. Man šios studijos buvo labai naudingos. Kai mokslus pasirenki subrendęs, žinai, ko nori, ko sieki, - į dėstomą dalyką žiūri jau kitomis akimis. Dar geriau, kai studijos papildo pagrindinį darbą. Tada dėstytojams gali užduoti konkrečius klausimus, į kuriuos pats negalėjai rasti atsakymo. Kai žinai, ko nori, ir mokslas nesunkus, o atvirkščiai - labai naudingas. Kiekvienam, dirbančiam socialinį darbą, siūlau mokytis. Tai ne tik plečia akiratį, bet ir suteikia kasdieniniam darbui reikalingų teorinių žinių. 

Mūsų grupė buvo labai draugiška. Studijavo bendraminčiai. Nemažai merginų, kaip ir aš, dirbo socialinį darbą. Todėl prireikus sulaukdavau nuoširdžios pagalbos. Nebuvo problemų ir dėl regėjimo - visi tai priėmė labai tolerantiškai. Mokslą baigiau puikiu vidurkiu. Bakalauro darbą apsigyniau be didesnio vargo. Gavusi šį diplomą, nedrąsiai svajojau apie studijas VDU. Bijojau, kad VDU magistro laipsniui gauti studijos bus per sudėtingos. Įveikusi savo baimes, padaviau dokumentus į šį universitetą. Čia studijuoju antri metai. Šiemet turėsiu gintis magistro darbą. Viliuosi, kad ir šią kliūtį sėkmingai įveiksiu. 

"M. Ž." Ką patartumėte tiems, kurie bijo gyvenime ką nors keisti ir imtis iniciatyvos? 

A. G. Nenoriu būti visažine ir postringauti kaip Diogenas, užsilipęs ant statinės. Kalbėsiu remdamasi savo patirtimi. Gyvenime imtis naujovių ir iššūkių niekada nėra vėlu. Amžius čia nesvarbus ir tikrai ne kliūtis. Dabar žmonėms su regos negalia daug galimybių. Reikia tik jomis domėtis ir nebijoti. Kalbant apie studijas, tai iš tiesų paprasta. Nekalbu jau apie technines studijų lengvinimo galimybes. Svarbu, kad pats neregys norėtų ir siektų savo tikslo. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS