LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

ATĖJUSI IR PASILIKUSI DEŠIMTMEČIAMS

Kovo 11 dieną LASS Kelmės rajono filialo pirmininkė Janina Samušienė šventė gražią gyvenimo sukaktį. Visi, kas šią moterį bent kiek ilgiau pažįsta, patvirtins, kad metai jos neveikia: visada žvali, geros nuotaikos, kupina idėjų, sumanymų, noro dirbti ir realiai padėti žmogui. J. Samušienės veiklumą, ilgametį darbą neregių labui įvertino ir rajono savivaldybė. Vasario 16-ąją - Lietuvos valstybės atkūrimo dieną - ji apdovanota Kelmės rajono savivaldybės garbės ženklu. O LR Seimo nariai Edvardas Žakaris ir Alma Monkauskaitė iš Vilniaus atvežė ir įteikė paties ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėką. 

Sukaktuvininkę pakalbinti ketinome jau senokai ir ne tik artėjančio gimtadienio proga. Jos patirtis, nuomonė apie rajone gyvenančių neregių džiaugsmus ir rūpesčius, socialinių darbuotojų kasdienybę ir įdomi, ir naudinga daugeliui. 

- Gerbiama Janina, pokalbį pradėkime nuo asmeninių dalykų: kaip atsitiko, kad savo gyvenimą susiejote su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, konkrečiai - su šios organizacijos Kelmės rajono filialu? 

- Regėjimo problemų turėjau nuo vaikystės. Gimus mano antram vaikui, matymas dar labiau susilpnėjo. Kaip tik tada dirbau mokykloje ūkio dalies vedėja, bet po vaiko priežiūros atostogų į darbą jau negrįžau. Toje pačioje mokykloje dirbo ir daugeliui neregių gerai pažįstamo LR Seimo nario Edvardo Žakario mama. Ji ir patarė įstoti į tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją. Šitaip atėjau į šios draugijos Kelmės rajono organizaciją. Visa tai vyko beveik prieš trisdešimt metų. Buvau gerokai jaunesnė nei dabar, tai iškart buvau įtraukta į rajono tarybos veiklą, pati įsijungiau į sportinį gyvenimą - pradėjau žaisti šaškėmis. Šitaip viskas ir prasidėjo. Kurį laiką dar dirbau namudinį darbą. Rodos, 1988 metais E. Žakaris persikėlė į Šiaulius ir mane laikinai paliko vadovauti Kelmės rajono organizacijai. Datas reikėtų sutikslinti, bet oficialiai jos pirmininke buvau išrinkta turbūt 1989 m. rudenį. Tą darbą iki šiol ir dirbu. 

- Niekam ne paslaptis - esate viena stipriausių LASS rajono organizacijų: palaikote glaudžius ryšius su rajono valdžia, turite savą aklųjų ir silpnaregių centrą. Kaip viso to pavyko pasiekti? 

- Iš E. Žakario perėmiau stiprią ir veiklią organizaciją. Veikė folkloro ansamblis, rajone garsėjo aklieji šaškininkai. Buvo susiklostę draugiški ir dalykiški ryšiai su rajono valdžia. Padėtis pradėjo keistis 1992 m., kai imta atleisti akluosius namudininkus. Iš pradžių atleido pensinio amžiaus, o iki 1994 metų - visus kitus. Mums tai buvo didelis išbandymas. Žmonės tapo irzlūs, pikti, nustojo dalyvauti organizacijos veikloje. Pasunkėjo ne tik materiali padėtis, bet ir apskritai visas bendravimas. Anksčiau žmonės susibėgdavo, pasikalbėdavo apie darbą, apie užuolaidų laikiklius, šiaip apie gyvenimą - panaikinus namudinį darbą net šito neliko. Negalima sakyti, kad nieko neveikėme, prasidėjo įvairūs projektai, žmonėms siūlydavome tai poilsiavietę, tai kokias kitas išvykas ar renginius, veikė folkloro ansamblis, bet to akivaizdžiai nepakako. Žmonėms reikėjo ne tik groti ar dainuoti, bet ir išlaikyti šeimas, užsidirbti, gauti reikalingų paslaugų. Turėjome ieškoti naujų darbo formų, prisitaikyti prie laiko diktuojamų reikalavimų. 

LASS Kelmės rajono organizacija veikė dviejų aukštų pastato pirmajame aukšte - turėjome apie 60 kv. m ploto patalpas. Antrasis aukštas priklausė rajono higienos centrui. Tiksliau, jo savininkai buvo ir iki šiol yra Sveikatos apsaugos ministerija. Higienos centras persikėlė kitur, patalpos liko laisvos, o mes norėjome plėstis, pradėti teikti paslaugas, rūpintis užimtumu - kitaip sakant, sudaryti sąlygas žmonėms integruotis į visuomenę. Jau galvojome apie masažuotojo darbo vietą, patalpas, skirtas būrelių veiklai. Tuo reikalu daug tarėmės su LASS, rajono savivaldybe. LASS derėjosi ir su Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Pagaliau 2004 m. savivaldybė sutiko įsteigti Kelmės aklųjų ir silpnaregių centrą. SAM antrą namo aukštą būsimam centrui išnuomavo pagal panaudos sutartį. Nuompinigių iš mūsų neima, susimokame tik už komunalines paslaugas. LASS padarė remontą: sudėjo langus, pritaikė apšvietimą, įrengė apsaugą, o savivaldybė skyrė pinigų priemonėms įsigyti. Tų priemonių tada įsigijome turbūt už kokius 60 tūkst. Lt. Šitaip įsikūrė Kelmės aklųjų ir silpnaregių centras. 

- Jūsų centre lankiausi prieš kokius šešerius metus. Jau tada buvote įsikūrę kaip kokie kapitalistai. O jeigu rimtai, įspūdis tikrai geras: tvarkingai įrengtos patalpos, baldai, inventorius. 

- Kaip sakiau, dabar esame įsikūrę visame pastate. Pirmame aukšte veikia bibliotekėlė, yra skalbyklė, treniruokliai, kitas žmonių užimtumui reikalingas inventorius. Antrame aukšte turime 45 kv. m salę, masažo kabinetą su dušu, sanitariniu mazgu. Yra patalpos folkloro ansamblio repeticijoms, šaškių būreliui. Turime mobiliuosius stalus, kuriuos prireikus galime lengvai išskleisti. Bet kokia šiuolaikinė veikla neįsivaizduojama be informacinių technologijų. Centre turime du kompiuterius su neregiams pritaikytomis ekrano skaitymo programomis, teksto didinimo aparatą. 

Šiais metais įsteigėme amatų klubą. Jeigu pasiteisins, tęsime veiklą ir kitais metais. Taip pat rengiame buitinės reabilitacijos, orientacijos ir mobilumo užsiėmimus. Rajone turime brailio rašto ir buitinės reabilitacijos mokytoją. Jos etatą finansuoja Kelmės suaugusiųjų ugdymo centras. 

- Papasakokite plačiau apie pačią LASS Kelmės rajono organizaciją, jos žmones. Kaip ši organizacija atrodo vertinant ją demografiniu požiūriu? 

- Rajono organizacija vienija apie 160 žmonių. Du trečdaliai yra pensinio amžiaus, trečdalis - darbingo. Tikslūs skaičiai atskirais laikotarpiais gali šiek tiek kisti, bet proporcijos maždaug tokios. Apie 20 žmonių dirba integruotai, vieni turi savo verslą, kiti - samdomi darbuotojai. Kalbant apie užimtumą bendresne prasme, visada reikia turėti galvoje tai, kur žmogus gyvena. Mieste, kad ir nedideliame, jeigu žmogus ką nors sugeba ir tikrai nori dirbti, darbo vietą jam galima rasti arba sukurti naują. Gyvenančiam kaime neregiui negalime pasiūlyti praktiškai nieko. 10 mūsų žmonių dalyvauja LASS vykdomame projekte "Neregys kelyje į darbo rinką". Net jeigu ir nepavyksta susirasti darbo, dalyvavimas tokiame projekte vis tiek yra labai teigiamas dalykas: žmonės tampa aktyvesni, išmoksta naujų įgūdžių. Pagal šį projektą Kelmės aklųjų ir silpnaregių centras taip pat gavo labai reikalingų priemonių: jau minėtų neregiams pritaikytų ekrano skaitymo programų, kalbančių svarstyklių. Buvo parengti kompiuterinio raštingumo lektoriai, galintys mokyti kitus neregius. 

- Daugeliui filialų pavyzdžiu galėtų būti jūsų bendradarbiavimas su rajono savivaldybe. Papasakokite apie jį plačiau. 

- Mūsų santykiai su savivaldybe, kad ir kokia partija būtų valdžioje, visada geri. Ataskaitiniuose susirinkimuose dalyvauja rajono meras, socialinės paramos skyriaus vadovai; savivaldybės administracijos darbuotojai padeda spręsti mūsų žmonėms kylančias problemas. Savivaldybei kasmet teikiame projektus kaip nevyriausybinė organizacija, ir ji dar nė vieno mūsų projekto nėra atmetusi. Taip pat projektus teikiame savivaldybės visuomenės sveikatos komitetui. Irgi visada paremia. Taigi paremti galime rengti edukacinius renginius, išvykas. 

- Prieš dvejus metus pasikeitė regioninių neįgaliųjų organizacijų finansavimo tvarka, nors finansuotojas - Neįgaliųjų reikalų departamentas - liko tas pats. Kaip šios tvarkos pasikeitimas veikė ir veikia jūsų filialą? 

- Veikia. Tik, deja, ne ta kryptimi, kuria norėtume. Daug prieštaravimų, neatitikimų, nelogiškų reikalavimų. Pirmiausia akivaizdu tai, kad Aklųjų ir silpnaregių centras yra vieta, kur neregys ar silpnaregis turi gauti visas įmanomas paslaugas. Tačiau socialinės reabilitacijos projektuose numatomos tik tam tikros paslaugos. Pavyzdžiui, konsultavimas ir informavimas nelaikomas paslauga. O juk neregiai visą reikalingą informaciją dažniausiai gauna kaip tik per klausą - nepakiši žmogui po nosimi atspausdinto lapo ar kokio dokumento ir nepasiūlysi pasiskaityti pačiam. Daugeliui žmonių visiškai nesuprantamas nuolatinis reikalavimas pasirašyti už atėjimą, pabuvimą, dalyvavimą renginyje ar saviveiklos kolektyve. Kai kurie žmonės nueina ten, kur nereikia pasirašyti. Dėl nuolatinės būtinybės už menką nieką pasirašinėti, žmonės jaučiasi nesaugūs, nenori įsitraukti į jokią veiklą. Iš 160 mūsų rajono žmonių Neįgaliųjų reikalų departamento finansuojamame projekte dalyvauja mažiau nei pusė - 70. Kai prasidėjo finansavimas per savivaldybes, parašų rinkimas, kai pamatėme, kad žmonės nepasirašys, nenorėdami apsunkinti nei jų, nei savęs, tokių žmonių į projektą tiesiog neįjungėme. Bet tai nereiškia, kad tiems žmonėms neteikiame paslaugų ar kad neturėtume jų teikti. Neregys - tai nepriklauso nuo to, dalyvauja jis socialinės integracijos programos projektuose ar nedalyvauja, - turi gauti visas įmanomas paslaugas. Jeigu ne savivaldybė ir ne LASS, Kelmės aklųjų ir silpnaregių centro praktiškai neliktų. Žmonės būtų palikti už borto. Vienas iš nelogiškiausių šios programos reikalavimų, kad tokie centrai kaip mūsų, taptų užimtumo centrais, kad žmonės juose būtų užimami visą dieną. Kai kalbame apie proto ar bent kompleksinę negalią, toks reikalavimas gal ir logiškas, bet neregiai daugeliu atvejų yra savarankiški žmonės. Šiandien žmogui reikia paslaugos - jis ateina į centrą, rytoj nereiks - tai ir neateis! Tokių nelogiškų, "nuleistų iš viršaus" reikalavimų galėčiau paminėti dar daugiau. Įspūdis toks, kad tie, kurie tokius reikalavimus kuria, neįgalių žmonių neturi nei savo šeimose, nei tarp draugų ar pažįstamų. Paprasčiausias faktas: žmogų įtraukiame į projektą, bet iš tikrųjų nieko nežinome: gal po pusmečio ar po metų pasikeis jo sveikatos būklė, šeimos padėtis, gal jam reikės visiškai kitokių paslaugų ar, priešingai, nereikės. Pakeisti projekte dalyvaujančio žmogaus kitu negalima, išbraukti irgi negalima. Arba reikia rašyti tiek raštų, kad niekas nesiima to daryti. Visai kaip anais, sovietiniais, laikais: darai viena, rodai kita, galvoji trečia. 

- Tokie ar panašūs nusiskundimai, padejavimai girdėti daugelyje rajonų organizacijų. Na, ir kas iš to? Kalbos ir lieka tik kalbomis. Nesiūlau kelti revoliucijos, bet kažką daryti reikia? 

- Rodėme iniciatyvą, rašėme tiek mes, tiek Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centras. Iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos gavome atsakymą, kad neįgalusis turi gaunamas paslaugas pagrįsti savo parašu. Bet iš sveikų žmonių, pavyzdžiui, dalyvaujančių kultūrinėje veikloje, nereikalaujama, kad už kiekvieną paslaugą jie pasirašytų. Juk kultūros centre dirbantis kolektyvo vadovas už savo darbą taip pat gauna atlygį, bet jo būrelio nariams tų parašų dėti nereikia. Tai kur čia lygios galimybės? Apskritai, tie dalykai ilgai tęstis negali. Turėtume visi bendrai pasiekti, kad mūsų darbo tikslas būtų žmogus, o ne projektas ar beatodairiškas jo reikalavimų laikymasis. 

Kalbėjosi Alvydas VALENTA