JAUNA MINTIS

 

KAIMAS, MOKSLAI IR SVAJONĖ


Vilma Maniušytė su gėlėmisPaklausus pirmo sutikto gatvėje žmogaus, ar neregys gali savarankiškai vienas gyventi kaime, sulauktume neigiamo atsakymo. Aš taip pat maniau tol, kol neaplankiau vienišos senutės. Ji gyveno miške, medinėje trobelėje, viena. Senolė negalėjo džiaugtis saule ir dienos šviesa. Ilgus metus ją gaubė aklina tamsa. Nepaisydama to, ji savarankiškai tvarkėsi ne tik namuose, bet ir mažame darželyje. Jame sodindavo įvairias daržoves. Senolė, kiekvieną lysvę atskirdavo virvėmis. Nuo namų iki daržo taip pat buvo nutiesta virvė. Kai ateidavo laikas ravėti, tai darė rankomis- čiupinėjo kiekvieną augalėlį. Senolė puikiai skyrė įvairių daržovių lapus nuo piktžolių. Nuo to apsilankymo prabėgo daug metų. Šią istoriją atsiminiau neatsitiktinai. Dabartinė "Mūsų žodžio" pašnekovė - silpnaregė. Taip pat gyvena kaime. Nepaisydama nuolatinių ūkio ruošos darbų, neakivaizdžiai studijuoja socialinę pedagogiką ir daug laiko praleidžia prie nevaikščiojančios močiutės lovos. 

Vilma Maniušytė gimė ir augo Utenos rajone, Ripaičių kaime. Šiame kaime baigė pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi Utenoje, gimnazijoje. Ją baigusi įstojo į šio miesto kolegiją studijuoti socialinės pedagogikos. Vilma dabar mokosi ketvirtame kurse. Iš namų mokytis ištrūksta tik kelioms savaitėms. Kaime daug darbų. Mergina juos nudirbti padeda savo mamai. Turėdama laisvą minutę prisėda prie knygų. Silpnaregė daugiausia klausosi garsinių knygų. 

 

"M. Ž." Jeigu turėtum galimybę atsukti laiką atgal, ką pasirinktum - integruotą ar neregiams ir silpnaregiams specialioje mokykloje pritaikytą mokslą? 

V. M. Nedvejodama pasirinkčiau integruotą mokslą. Tiesa, apie neregiams pritaikytas mokyklas ir tai, kaip jose organizuotas mokymo procesas bei laisvalaikis, nedaug ką žinau. Manyčiau, vaikui svarbu gyventi savo gimtuosiuose namuose ir nuolat bendrauti su tėvais bei draugais. Mokiausi trijose mokyklose: pradinę baigiau viename kaime, pagrindinę - kitame, o gimnaziją - Utenoje. Klasėse nebuvo daug mokinių. Visus vaikus pažinojau. Dėl silpnų akių pašaipų nesulaukiau. Kol buvom maži, bendraklasiai nesuprato, kad aš blogai matau. Ne viena klasėje nešiojau akinius. Vėliau Utenoje, gimnazijoje, taip pat dėl savo silpno regėjimo neigiamų emocijų ar kokių nors nepatogumų nebuvo. 

"M. Ž." Koks apima jausmas, kai pavyksta įgyvendinti nors vieną mažytę savo svajonę? 

V. M. Viena iš vaikystės svajonių - socialinė pedagogika. Mokydamasi mokykloje nuolat stebėjau socialinę pedagogę. Man patiko jos darbas. Retkarčiais su ja pasikalbėdavau. Mokytoja pasakojo apie savo darbo specifiką, apie tai, kokias problemas reikia spręsti. Devintoje, dešimtoje klasėje tvirtai nusprendžiau tapti socialine pedagoge. Baigusi mokyklą dokumentus padaviau į Utenos kolegiją - nusprendžiau studijuoti socialinę pedagogiką. Tiesa, už mokslą reikia mokėti. Mokausi neakivaizdžiai, nes už šią studijų formą mokama mažiau negu už dienines studijas. Svajonė įgyvendinta! Šiais metais tikiuosi gauti bakalauro diplomą. O kas toliau? Šis klausimas apkartina svajonę. Suprantu, kad darbą pagal savo specialybę surasti bus nelengvas uždavinys. Mokyklose socialinių pedagogų netrūksta. O kaime vien iš ūkio tikrai nepragyvensi. Vis dėlto didžiuojuosi, jog pavyko realizuoti vieną iš užsibrėžtų tikslų. Begalinis noras ir kiečiausius akmenis suskaldo. 

"M. Ž." Papasakok apie neakivaizdines studijas. Kuo jos skiriasi nuo dieninių? 

V. M. Mano kursas labai mažas - dvylika žmonių. Kaip žinia, mokausi neakivaizdžiai. Per metus būna kelios sesijos. Jų trukmė - kelios savaitės. Tomis dienomis paskaitos trunka nuo ankstyvo ryto iki septintos vakaro. Paskaitų tvarkaraštis toks intensyvus, kad nėra laiko pavalgyti. Su bendramoksliais sutariu neblogai. Daugiausiai mokomės savarankiškai. Tokia neakivaizdinių studijų specifika. Šiose studijose turi prisitaikyti prie kiekvieno dėstytojo. Jų dėstymo metodika labai skiriasi. Vieni visą medžiagą atsiunčia elektroniniu pavidalu, kiti - padiktuoja literatūrą, o knygas turi susirasti pats. Treti pateikia tik klausimus. Sesijų metu dirbame su dėstytojais individualiai. Vėlgi vieni dėstytojai linkę į teorinį dėstymą, kiti, atvirkščiai, - mėgsta praktinius užsiėmimus. Daugiausia seminarams ruošiuosi naršydama internete. Ten randu reikiamos medžiagos. Seminarams iš knygų ruoštis man yra pernelyg sudėtinga. 

Kolegijoje smagu studijuoti ne tik dėl puikaus klimato, bet ir dėl darbuotojų nuolatinio rūpesčio. Viskas prasidėjo nuo pašalpos. Kolegijos interneto puslapyje susiradau informaciją apie studentams skiriamas pašalpas. Žinoma, nuėjau jos prašyti. Kolegijos darbuotojai, susiradę mano duomenis, sužinojo, kad esu silpnaregė. Nuo tada man kartas nuo karto paskambina ir pasiūlo vienokią ar kitokią pašalpą. Pinigai dažniausiai yra skiriami mokslo reikmėms. Sulaukiu ir kurso kuratoriaus išskirtinio dėmesio. 

"M. Ž." Kiekvienos studijos turi pabaigą. Po pabaigos nauja pradžia. Kokios tu lauki pradžios? 

V. M. Apie tai bijau ir pagalvoti. Žinoma, pirmasis tikslas - susirasti darbą. Kitas - stoti į kokį nors universitetą. Deja, mokėti už mokslą nėra pinigų. Pačioje Utenoje darbą rasti nėra paprasta. Greičiausiai reikės važiuoti gyventi į vieną iš didmiesčių. Ten darbą susirasti lengviau. Su draugėmis svajojame apie sostinę. Ten ne tik norisi rasti darbą, bet ir susipažinti su sostinės kultūriniu gyvenimu. O kaip ten toliau bus, vienas Dievas težino. 

"M. Ž." Tavo gyvenimas neįsivaizduojamas be gimtojo kaimo. Kaip silpnaregei sekasi čia gyventi? Ar visi darbai pagal jėgas? 

V. M. Silpnaregiai kaime gyvena kaip ir visi kaimiečiai. Žinoma, darbus atlieku lėčiau negu regintieji. Tai daržų ravėjimas, valgio virimas, lauko darbai. Turint silpnas akis negali tobulai išvirti valgyti ar padaryti kokį rankdarbį. Sunkiausia yra virti valgyti. Pirmiausia, labai saugaisi, kad neįsipjautum, antra - tai maisto paruošimo kokybė. Nematydama tiesiog negali švariai paruošti daržovių, ypač bulvių. Kaip besistengtum, vis tiek lieka juoduliukų. Namiškiai įprato ir į šias smulkmenas nekreipia dėmesio. O iš kitų tenka išgirsti karčių pastabų. Regintieji nesuvokia, kad aš blogai matau. Jiems atrodo, jog esu paprasčiausiai nevalyva. Tai labai žeidžia. Kalbant apie lauko darbus, sunkiausia - ravėti. Ne kiekvieną žolę pamatau. Mano akys bijo šviesos. Į daržą einu su kepure ir specialiais akiniais. Kalbant apie šieno darbus, tai grėbti grėbiu, bet labai lėtai ir kartais palieku šieno plakelius. Kasdama bulves, ne vieną pražiopsau. Nuo įtempto žiūrėjimo vaizdas pradeda lietis. Bulves kasame senoviškai - kaponėm, tai yra kauptukais. Prireikus ir malkas pjaunu. Kaime darbas darbą veja. Atrodytų, ką čia reiškia, - paėmei ir padarei. Pati nepastebiu, kaip prie vieno darbelio visą dieną praleidžiu. 

"M. Ž." Žinau, esi gera močiutės kompanionė, papasakok apie tai. 

V. M. Močiutė nevaikšto. Mes ja rūpinamės su mama. Prireikus paduodu vaistų, atnešu valgyti. Kad močiutei nebūtų liūdna, kalbamės. Laimei, močiutei nereikia ypatingos priežiūros. Man smagu klausytis jos pasakojimų. Mudviem nutinka ir juokingų dalykų. Vieną kartą nukrito močiutei skirta tabletė. Iš pradžių akimis ją mėgino surasti pati močiutė - nesėkmingai. Tada ėmė ieškoti mama. Ji taip pat tabletytės nepamatė. O aš netyčia ją suradau. 

"M. Ž." Koks pačios santykis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga? 

V. M. Šios sąjungos nare esu neseniai. Į LASS įstojau praėjusių metų rugpjūčio mėnesį. Su mūsų rajono pirmininke daug kalbamės. Ji už mane tik keleriais metais vyresnė. Pokalbių temos - įvairiausios. Bendraujame ne tik susitikusios, bet ir kompiuteriu. Pirmininkė mus supažindina su naujausiomis techninėmis priemonėmis, padedančiomis silpnaregiams ir neregiams. Man patinka organizuojamos ekskursijos ir išvykos į kitus šalies miestus. Smagu keliauti ir bendrauti su likimo broliais ir sesėmis. Mėgstu skaityti, todėl nuolat ateinu naujų garsinių knygų. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]