LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Pranas PLIUŠKA

UŽ AČIŪ AR UŽ PINIGUS?

Nuo senų laikų esame įpratę, jog svarbiausia figūra kiekvieno rajono aklųjų ir silpnaregių organizacijoje yra pirmininkas ar pirmininkė. Kaip daugelis narių žino, jog šis žmogus renkamas ketveriems metams. Savotiškai kadencijai - kaip Seime. Tačiau čia LASS ir parlamento panašumai ir baigiasi. Pagrindinis skirtumas yra tas, jog LASS struktūroje visi pirmininkai renkami dirbti visuomeniniais pagrindais, tai yra be atlyginimo. Tokia nuostata įtvirtinta LASS įstatuose. Dar prieš porą metų beveik niekam nekilo dėl to didelių abejonių, nes beveik visi pirmininkai gaudavo vienokį ar kitokį atlygį už socialinį darbą iš regionų centrų, o atlikdavo kartu ir organizacijos vadovo pareigas. Viskas ėmė verstis aukštyn galūnėmis ėmus finansuoti neįgaliųjų socialinės reabilitacijos projektus per savivaldybes. Visų pirma, ėmė siaurėti finansuoti tinkamų paslaugų aprašas. Teko atsisakyti socialinių, o orientuotis tik į socialinės reabilitacijos paslaugas. Ne kiekvienam ateinančiam prašyti vienokios ar kitokios pagalbos, ko gero, net neaišku, koks jų skirtumas. Tiesą sakant, net ir patys projektų vykdytojai iš pradžių sunkiai suvokė jų skirtumus, tad bent jau pirmuosius metus dirbo, kaip dirbę anksčiau. Tik gavę tikrintojų pastabų bei projektus prižiūrinčių institucijų nurodymų ir rekomendacijų, suvokė, jog dirbti tai, ko prašo patys regėjimo neįgalieji, negalės. Kalbant paprasčiau, neliko tokių anksčiau populiarių paslaugų, kaip informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, pagalba į namus (pavyzdžiui, nuvežant ar nunešant maisto, drabužių labdarą), jau nekalbant apie bendravimą. Pinigus skirstančios ir tų lėšų panaudojimą prižiūrinčios institucijos neleidžia projekto darbuotojui nueiti vienam į parduotuvę ir nupirkti aklajam, ko jis prašo. Galima tik palydėti neregį į parduotuvę, kad jis pats išsirinktų prekes. Tas pats su garsinėmis knygomis. Palydėti žmogų su negalia į biblioteką pasikeisti garsinių knygų - prašom, o atnešti jam į namus pakeistas knygas - jokiu būdu nevalia! Panašių pavyzdžių galėčiau pateikti daug. Nesu joks ekspertas ir negaliu teigti, ar tai valstybiniu požiūriu gerai ar blogai. Tegul kiekvienas aklasis ar silpnai regintis pamąsto pats. Problema čia kita - kaip elgtis filialo pirmininkui ir projekto vykdytojui, kuris daugelyje rajonų yra tas pats asmuo, kai žmogus prašo paslaugos, kuri nenumatyta projekte? Savaime suprantama, kaip pirmininkas jis gali padėti aklam ar silpnaregiui bet kuriuo klausimu, bet kuriuo būdu, tik bėda, kad ne tuo laiku, kada privalo vykdyti projekte numatytas veiklas. Savivaldybės reikalauja tikslių grafikų, kada ir kas turi vykti. Įsivaizduoju ne vieną atvejį, kai regėjimo neįgalusis paprašo dviejų paslaugų, kurių viena įtraukta į projekte numatytas, o kita - ne. Tada asmuo, sąžiningai vykdantis pareigas ir nenorintis susipykti su prižiūrinčiomis institucijomis, turėtų pirmą paslaugą suteikti, o kitos paprašyti palaukti, kol baigsis projekte numatytas darbo laikas ir tik tada imtis projekte nenumatytos paslaugos. Skamba nerealiai. Ypač kaime, jei žmogus atvyko iš atokesnio kampelio bei visiškai priklausomas nuo vienintelio per dieną į tą kaimą vykstančio autobuso grafiko. Taigi, net jei žmogus dirba tik 0,5 etato kaip projekto vykdytojas, o kitą pusdienį gali skirti visuomeninei pirmininko veiklai, suderinti šias dvi veiklas nepažeidžiant jokių reikalavimų galima tik teoriškai, bet praktiškai neįmanoma. 

Įsigaliojus naujai finansavimo tvarkai tapo aktualus specialistų, vykdančių neįgaliųjų socialinės reabilitacijos projektus, klausimas. Norint palydėti silpnai regintį ar neregį į įvairias institucijas, reikia pačiam paslaugos teikėjui matyti ne šiek tiek, jau nekalbant apie aklą vedlį. Regėjimo likutis reikalingas padedant pildyti įvairius, dažnai mažomis raidėmis atspausdintus blankus, dokumentus ir pan. Padedant aklam nusipirkti reikiamų prekių ar produktų, asmeniniams asistentams neretai reikia perskaityti ant pakuočių ar etikečių esančią informaciją, kuri taip pat yra užrašyta tokiomis mažomis raidėmis, kad net regintiesiems nelengva įžiūrėti. Negalėdami patys visko padaryti, kai kurių rajonų pirmininkai pasikvietė į pagalbą regėjimo negalios neturinčius kvalifikuotus socialinius darbuotojus, atidavė jiems dalį savo atlygio. Atsirado nemažai rajonų, kuriuose pirmininkai pasitraukė iš projektinės veiklos ir liko veikti tik visuomeniniais pagrindais, kaip jau minėjau, - be užmokesčio už darbą. Labai realu, kad ši tendencija ateityje tik didės. Taip silpnaregiai, o ypač aklieji, gali likti tik paslaugų gavėjais ir LASS sistemoje būti išstumti iš darbo rinkos. Tuo labai susirūpinusi LASS vadovybė ėmė ieškoti būdų, kad taip neatsitiktų. Imta galvoti, kaip rasti finansų, kad ir už pirmininko darbą būtų atlyginta. Priešingu atveju aklieji ir silpnaregiai kreipsis tik į pagal visiems žinomą darbo grafiką pareigas atliekantį socialinį darbuotoją, o pirmininko svarba ir įtaka visai sumenks. Esu girdėjęs, jog viename rajone visuomeniniais pagrindais dirbantį pirmininką žmonės su regėjimo negalia matė tik kartą per metus, - ataskaitiniame susirinkime. Tokia padėtis nėra gera. Pirmininkų veiklos ir atlygio klausimams gana daug laiko buvo skirta vasario 19 dieną vykusiame LASS teisių gynimo ir socialinių reikalų komisijos posėdyje. Komisija, norėdama išgirsti kuo daugiau nuomonių, į pasitarimą pakvietė ne tik nuolatinius jos narius. Didelių diskusijų, jog reikia rasti būdų materialiai paskatinti išrinktuosius pirmininkus, nekilo. Ilgametę pirmininkavimo patirtį turintys žmonės vienas po kito vardino svarbius darbus, kuriuos, neskaičiuojant valandų, aukojant šventines dienas, poilsio laiką ar atostogas, reikia atlikti kitų aklųjų ir silpnaregių labui. Žmonės skiria ne tik savo laiką, bet daugeliu atveju jiems reikia mokėti kur kas didesnes asmeninio mobiliojo telefono sąskaitas neatlygintinai, nekompensuojamos net kuro išlaidos, be to, yra naudojamas savo šeimos narių transportas, aukojamos savos lėšos perkant gėles, dovanėles, padengiant įvairias jokiuose projektuose nenumatytas išlaidas. Taigi kaip ir daugeliu atvejų klausimas toks - kur gauti pinigų ir kaip juos paskirstyti? Vieni siūlė premijuoti geriausiai dirbančius pirmininkus, juos paskatinant materialiai kartą metuose. Narpliodami šį pasiūlymą patekome į labirintą dėl kriterijų, už kokius rodiklius premijuoti: už naujus narius, pateiktas pasiektų rezultatų ataskaitas, bendrą narių skaičių? Vis tik prieita prie bendros nuomonės, jog vien tik naujų narių ar apskritai visų narių skaičius nerodo visos veiklos apimties bei aktyvumo, o puikias ataskaitas gali parašyti ne vien tik gerai dirbantys pirmininkai. Atsirastų savotiškas supriešinimas. Geriausias būdas atradus lėšų skirti visiems pastovų numatytą atlygį, kontroliuoti bei prižiūrėti veiklą, reikalauti rezultatų. 

O dabar apie svarbiausią problemą - pinigus. Pasiūlymų, kaip sukaupti lėšų ir užmokėti už pirmininkų darbą, nebuvo gausu. Viena idėja - rašyti įvairius projektus ir gauti iš jų papildomą finansavimą. Tokiu atveju liktų ta pati problema, kuri yra dabar. Pagal laimėtus projektus reikėtų vykdyti tik tai, kas numatyta tuose projektuose, o LASS veikla vėl liktų nuošalyje, nebent kokią vieną kitą regėjimo neįgaliesiems reikalingą paslaugą pavyktų įtraukti į kokį projektą. O juk skelbiamus konkursus labai nelengva laimėti ne tik respublikiniu, bet ir rajoniniu mastu. Konkurencija didžiulė ir visur norima, jog administravimo išlaidos būtų kuo mažesnės. 

Kita mintis dėl pinigų - mobilizuoti pajėgas, tai yra skatinti dirbančius LASS bei jų šeimų narius skirti 2 proc. nuo pajamų mokesčio. Skatinti galima ir reikia, bet galutinis rezultatas nėra aiškus. Nevalia žmogui trukdyti pačiam pasirinkti, ką remti: savo bendruomenę, vaiko darželį ar mokyklą. Kai kurie aklieji ar silpnaregiai dirba ne visą darbo dieną, kiti gauna tik minimumą ir per metus nesusidaro net 10 litų, o būtent tokia mažiausia suma reikalinga norint kam nors skirti paramą. 

Dar buvo siūlyta kreiptis į LASS respublikinį ir regioninius socialinius fondus. Prieš metus teko domėtis, kaip regionai tvarko socialinius fondus, ir paaiškėjo, jog be tų socialinių fondų pinigų pirmuosius tris metų mėnesius, kol nėra gaunamos projekto lėšos, negalėtų išsilaikyti ne tik patys regionų centrai, bet ir rajonų filialai. Sprendžiamos ir kitos problemos. Jei kokiame rajone sugedo kompiuteris, spausdintuvas ar telefonas, kitas svarbus ir kiekvieną dieną naudojamas inventorius, gelbsti socialinio fondo lėšos. Kai kuriems darbuotojams, įdarbintiems per darbo biržą, iš šių fondų mokami socialinio draudimo mokesčiai. Nemanau, kad būtų logiška, vienus įdarbinant, kitus, aklus ar silpnaregius, atleisti. Ne tokių rezultatų turėtume siekti bendrai susitelkę. Kaip supratome iš LASS respublikinio centro pirmininko pirmosios pavaduotojos R. Balčikonienės žodžių, respublikinis socialinis fondas dalį lėšų šiam reikalui pajėgtų skirti. 

Buvo dar paminėta galimybė įdarbinti pirmininkus per darbo biržas. Reikia pažymėti, jog pastaruoju metu ir ši galimybė labai ribota, be to, tada reikia surasti nemenkas papildomas sumas socialinio draudimo įmokoms, nes darbo biržos šių išlaidų nedengia. Paminėsiu net ir humoristinį vieno komisijos nario pasiūlymą - atidaryti kazino. 

Norėčiau atkreipti dėmesį dar į vieną dalyką: jei būtų rasta pinigų ir imta mokėti atlygį už filialo pirmininko darbą, tai LASS įstatuose reikėtų pakeisti nuostatą, jog LASS rajonų filialuose išrinktieji pirmininkai dirba visuomeniniais pagrindais. Šį punktą reikėtų papildyti, jog esant lėšų atlyginimas už šias pareigas gali būti mokamas. 

Labai tikimės, kad sutelkus visas įmanomas pastangas pavyks surasti lėšų ir nuoširdžiai dirbančių pirmininkų triūsas bus įvertinamas ne tik žodeliu "ačiū".